Kurti tyrinėjant ir tyrinėti kuriant

tekstas: Vilma Kilinskienė

/prie arbatos su Deiviu Slavinsku /

 

…apie meno kalbą

 

„Mes kalbame žodžiais, kurie tampa tiltais tarp mūsų sielų ir išorinio pasaulio. Savo jausmus, mintis vieni kitiems perteikiame šiais žodžiais. Kūryba taip pat yra savotiška kalba, kuria menininkas žiūrovams ar klausytojams perteikia savo jausmus ir mintis,“− jaukų pašnekesį Kauno dramos teatro kavinukėje pradeda Deivis Slavinskas. Čia pat dailininkas įspėja, jog čia glūdi ir grėsmė būti suprastam neteisingai, nes, kurdamas savo unikalią meninę kalbą, niekuomet negali būti tikras, kaip tave supras. Tiesiog nėra tokių kriterijų, pagal kuriuos būtų įmanoma pamatuoti, kaip tiksliai tu išreiškei tai, ką norėjai išreikšti. Tai tarsi tas pats, kas palikti žmonėms susikalbėjimui tik gebėjimą skleisti paskirus garsus, be konkrečios kalbos struktūros, gramatikos, įgūdžių, žodžių ir pan. Bandydami ką nors tais garsais išreikšti, mes nežinotume, ar tai turi bent kokią nors prasmę girdinčiajam. Taigi meno kalba yra išties sudėtinga. Šiame kontekste D. Slavinskas antrina jį itin žavinčiai tapytojai Audronei Petrašiūnaitei, teigiančiai, jog tapyba neturi būti kažkas lengvo ir paprasto. Tokius kūrinius, atliekančius tik estetinę funkciją, Deivis vadina tiesiog interjero dizaino dalimi. Vienok menininkas neatmeta daugiau teorinės tikimybės, jog galbūt ir tai įmanoma padaryti taip genialiai, kad tai taptų meno kūriniu ir čia pat prisimena tokį atvejį – Andy Warhol’ą, kuris savo charizmos, gyvenimo filosofijos ir savikritiško požiūrio dėka, sugebėjo labai paprastomis priemonėmis sukurti klasika tapusius kūrinius.

 

…apie dvasinį ryšį su kūriniu

 

Kalbėdamas apie interjero dizainą (dalį savo gyvenimo D. Slavinskas praleido dizainerio vaidmenyje) Deivis teigia visgi labiau džiaugiąsis, kuomet žmonės meno kūrinius savo asmeninėms erdvėms renkasi vadovaudamiesi ne tik estetiniu ar investiciniu, bet pirmiausia dvasinio ryšio su kūriniu kriterijumi. Menininkas tiki, kad jo kurti darbai savo erdves randa būtent tokiu būdu.

Deiviui samprotaujant apie tai, nejučiom prisimenu vieną draugą, teigusį, kad visi jo turimi paveikslai su juo „kalba“.

 

…apie pirmąsias meno patirtis

 

„Nuo tapybos ir apskritai meno aš nuo mažens tiesiog negalėjau pabėgti. Mano tėvas buvo juvelyras, mama – architektė, senelis – aktorius, o močiutė dėl karo jokio formalaus išsilavinimo taip ir neįgijo, tačiau buvo tikra dvasios inteligentė, didelė meno mylėtoja ir, nors labai vargingai gyveno, bet per kiekvieną gimtadienį man padovanodavo vertingą meno albumą ir dėl to aš jos labai nelaukdavau (juokiasi). Juk kai tu esi mažas vaikas, tai lauki ko nors vaikui įdomesnio – kokio žaislinio pistoleto, kareivėlių, dar kažko, o močiutė kaskart vis atneša didžiulį rimtą meno albumą! Namuose mane irgi supo menas, nes tėvas turėjo milžinišką kolekciją reprodukcijų, kurias vis rodydavo, aiškindamas, pasakodamas apie meną ir menininkus. Mama mokė praktinių akvarelės paslapčių, kartu tapydavo,“– prisiminimais apie nuo mažens jį supusį meno pasaulį dalinasi D. Slavinskas.

 

…apie dizainerio karjerą

 

Neskaniausiu savo gyvenimo ir kūrybos periodu Deivis vadina laiką, kuomet buvo susifokusavęs į dizainerio karjerą Anglijoje. Viena vertus, tai buvo labai sėkmingas laikotarpis svaiginančios karjeros ir finansinės gerovės prasme, tačiau atmerkti akis menininką privertė vienas grįžimas namo, kuomet jis pamatė savo studijų laikų akvarelinius etiudus, kuriuos artimieji susirado, gražiai įsirėmino ir papuošė jais namus. Deivis prisimena tuomet persmelkusią mintį: „Dieve mano, tie senučiukai studijiniai darbai, kurie man dabar atrodo baisūs, vis dar neša džiaugsmą žmonėms! O aš ką šiuo metu darau?!“ Tuo metu jis kūrė įvairias reklamas, į kurias sudėdavo visą kūrybinę energiją, didžiausias pastangas. Tačiau net milžiniškų projektų, reikšmingiausių užsakymų atvejais, kuomet Deivis prie vieno projekto dirbdavo porą mėnesių, rezultatas būdavo efektingas, tačiau vienadienis, trumpalaikis, be gilesnio dvasinio turinio ir išliekamosios vertės. Tuomet menininkas suprato, jog laikas sustoti ir grįžti prie tvaresnių dalykų, prie tikrojo meno, prie tapybos.

Sapnų vagis. Akrilas, drobė. 75 x 60 cm. 2011. Eksponuotas Londone, Barselonoje, Maidenhede

…apie tikrumą

 

Visgi su Anglija menininką sieja daug neišdildomų įspūdžių, šiltų prisiminimų, naudingų patirčių. Didžiulį įspūdį Deiviui paliko galerijose matyti didžiųjų genijų originalai. Nepaprastas jausmas gyvai tiesiogiai patirti, pamatyti tai, ką iki šiol žinojai tik iš reprodukcijų, atvirukų. Vienu metu jautiesi ir matantis tuos kūrinius pirmą kartą, ir jau juos matęs. Ištinka savotiškas šokas: tu tai žinai, bet įsivaizdavai visai kitaip. Gyvai tas kūrinys pasirodo esąs kas kita, nei lig šiol manei žinąs. Pavyzdžiui, Deivis teigia visą gyvenimą nemėgęs iš reprodukcijų žinoto Salvadoro Dali ir visiškai nesupratęs jo gerbėjų. Tuo tarpu S. Dali originalai jam pasirodė lyg stebuklai.

 

…apie anglų meno sampratą

 

Teigiama patirtimi Deivis įvardija ir angliškąją meno sampratą. Čia, pasak jo, jau seniai nustota skirstyti kūrėjus į menininkus ir nemenininkus, profesionalus ir neprofesionalus, o jų kūrybą atitinkamai – į meną ir nemeną. Jei tu laikai save dailininku ir deklaravai, jog tavo kūrinys yra menas, to pilnai užtenka. Taip yra, pavyzdžiui, su gatvės menu. Anglai nekategorizuoja, neskirsto meno į lentynėles. Ten vyrauja suvokimas, kad viskas aplinkui (menas, kalba, etc.) yra dinamiška ir nuolat kinta, todėl tiek anglų kalba, tiek jų menas ir apskritai kultūra nuolatos papildomi įvairiausiais naujadarais. Lietuvoje tuo tarpu kultūra vis dar labai kanonizuota, suskirstyta į aukštąją ir pop kultūrą. Anglams tuo tarpu aukštasis menas jau tapęs neatsiejamu nuo „žaidimo“. Pačios rimčiausios meno galerijos nesibaido vadinamų pop atrakcijų, kad pritrauktų daugiau ir įvairesnių lankytojų, parodytų savo kolekcijas įvairiais netikėtais kampais, per galbūt menui ne itin būdingą prizmę. Tačiau, pasak Deivio, kai muziejai ir galerijos viską kruopščiai sudėlioja į lentynėles, tai prie tų lentynėlių ir eina tik siaura tikslinė jų turiniu besidominti grupė, o kai meno objektų turiniai praplečiami ne meno sąvokomis, jie automatiškai sulaukia didesnio susidomėjimo ir vertinimo. Tai liečia ne tik meno, bet ir kitų sričių – mokslo, technikos, istorijos, gamtos – muziejus.

 

…apie dailės parodas

 

Lietuvos meno muziejuose ir galerijose Deivis pasigenda kontekstinės informacijos. Čia kartais nebūna net etiketažo su svarbiausia informacija, o Anglijoje pateikiami ištisi „rašinėliai“ apie sukūrimo aplinkybes, autorių asmenybę, kūrybos ypatumus ir pan. Dėl to lankytojas ten gali parodą patirti kaip visa apimantį kultūrinį įvykį.

 

…apie savo kūrybos stilių

 

Meno mylėtojai ir tyrinėtojai Deivio Slavinsko kūrybą dažnai vadina šiuolaikine art deco tapyba. Tuo tarpu pats Deivis sako, kad taip tegalima pavadinti vieną iš jo kūrybos serijų ir čia pat įvardija jas visas:

 

  • Muzikinė tapyba (pats autorius taip linkęs vadinti savo „šiuolaikiškojo art deco“ seriją). Tai muzikiniu ritminiu principu sukurti darbai, kurie atrodo gana dekoratyvūs ir „švarūs“. Šioje kūrybos plotmėje Deiviui pirmiausia svarbu yra spalvos, tonai, dinaminė kompozicija, formos ir visų šių komponentų tarpusavio sąveika. Šie komponentai, viena vertus, Deiviui yra tarytum natos kompozitoriui, tačiau muzikos komponavime, anot menininko, yra itin griežtos taisyklės, o savo muzikinėje tapyboje taisykles kuria pats Deivis. Tik iš pirmo žvilgsnio šie kūriniai gali pasirodyti tiesiog lengvi ir dekoratyvūs. Iš tiesų jie labai apmąstyti, anot paties kūrėjo, „išmedituoti“. Menkiausia spalvinė dėmelė sąveikauja su paveikslo visuma, išgaudama nepaprastai sudėtingus spalvinius, dinaminius sąryšius, kuriuos nesunkiai pajunta meditacijų atpalaiduota pasąmonė, tačiau nelengvai įžvelgia budri sąmonė. Muzikinės tapybos serijoje D. Slavinskas nesiekia tikslaus atvaizdavimo. Labiau jis stengiasi akcentuoti ritminę idėją. Pavyzdžiui, paveiksle „Kariliono muzika“, pasak kūrėjo, vaizduojami dievop kylantys muzikos garsai, jų ritmikos žaismas, garsų tapsmas muzika.

 

  • Kontradimensinė tapyba. Šiuose kūriniuose D. Slavinskas derina abstrakciją su grafinių herojų inkliuzais į ją. Dėl dviejų priešingų dimensijų viename paveiksle, menininkas šią savo kūrybos seriją ir pavadino kontradimensine. Deivis sako, jog jo kontradimensinė tapyba yra tarytum knyga. Pirmiausia visi atkreipia dėmesį į realius paveikslų herojus. Tačiau įsigilinus į šiuos kūrinius, atsiveria ir kita dimensija – savotiška abstrakti poezija, kur žodis neturi suprantamos prasmės, kur jį tegalima pajusti, nujausti, patirti. Tokiais žodžiais Deivis kuria savo paveikslų kalbą, sklindančią tiesiogiai iš sielos ir derina ją su grafiškai ištapytais herojais, tuo suteikdamas savo abstrakcijoms ir istoriją, naratyvą.

Libido zona. Akrilas, drobė. 30 x 24 cm. 2011. Eksponuotas Londone, Barselonoje ir Maidenhede

  • Eksperimentinė tapyba. Tai netikėti bandymai, impulsai, įkvepiantys kartais tiesiog per pusvalandį, čia ir dabar nutapyti ką nors neįprasto, naujo, keisto, nebandyto. Būna ir taip, jog idėja kūrybos procese tarsi užstringa ir kokius penkis metus pradėtas kūrinys praguli belaukdamas, kol sugalvoji, kaip jį iki galo išpildyti. Taip menininkui nutiko su „Egle žalčių karaliene“. Penkis metus abstraktusis kūrinio pagrindas pragulėjo, laukdamas savo „herojų“, kol Deivį aplankė tas „impulsiukas“, padiktuotas laikas nuo laiko prasiveržiančio menininko polinkio į skulptūrą. Taip gimė tūrinis kūrinio sprendimas: kraujo putos spalvų fone pavaizduoti šiuolaikinę mitinę Eglę – besirangančiu žalčio kūnu (virvė) su plastikinės lėlės galva, apsupta aureolės (kibiras). Kūrinys talpina daug prasmių, kelia daug minčių, klausimų. Pavyzdžiui, kodėl autorius sakralumo, šventumo ženklui pavaizduoti pasirinko kibirą? Ar tai tėra vizualus sprendinys, nulemtas aureolei tapačios kibiro išėmos formos, ar bandoma konstruoti religijos ir modernybės santykį (aureolę vaizduoja kibiras, skirtas šiukšlėms, tam, kas nūnai nebereikalinga, taigi galbūt jis pasirinktas kaip sekuliarizėjančios visuomenės atspindys). Spalviniai paveikslo tonai kuria dramatišką nuotaiką, kelia nerimą, netgi savotišką neviltį, inspiruoja savianalizei, gyvenimo prasmės ir vertybių apmąstymams, būties pajautai ir kūrybinei tos pajautos išraiškai, nugulančiai viduje užgimstančiais posmais:

 

Krenta nerimstančios klostės

Nuo rankų, sudėtų maldai.

Rangos žalčiai rankovėse,

Kojoms klaidžiojant melduose.

Tvyro dulsvoj mėnesienoje

Geismo alsuojantis tvaikas.

Basas brenda ražienomis

Mudviejų prarastas saikas –

Aklas godus troškimas

Kuo stipriau įsitverti

Gležno trapaus vilnijimo

Ir upę lig dugno išgerti,

Kad liktų pliki styroti

Meldai, sužvarbę vėjy,

Kad žemė, išsekinta troškulio,

Sueižėtų, mums išėjus.

Išgerton gelmėn kad panirtume,

Prabilusion kruvinu rašalu

Ir nieko neprisimintume,

Atgulę į raustantį patalą.

Eglė žalčių karalienė. Aliejus, drobė, rasti objektai. 50 x 61 (95) cm. 2010-2015.
Eksponuotas solo parodoje “Sapnai” Kauno menininkų namuose

…apie įkvėpimą

 

Įkvėpimas 1: knygos

 

„Aš stengiuosi, kad kiekvienas mano kūrinys tam tikra prasme būtų kaip knyga. Jei ne ilga istorija, tai bent jau trumpas, bet daugialypis apsakymas,“– sako dailininkas. Knyga Deiviui yra stebuklingas fenomenas. Tai vienas iš dalykų, į kuriuos menininkas lygiuojasi kurdamas.

 

Deivis teigia, jog nors autorius, rašydamas knygą, kruopščiai aprašo herojus, pojūčius, situacijas, aplinką, skaitytojas, skaitydamas tuos aprašus, vis vien viską mato, jaučia ir įsivaizduoja savaip. Kitaip tariant, skaitydamas bet kokio autoriaus knygą, iš tiesų tu skaitai save, pirmapradžius autoriaus vaizdinius iš naujo savaip perkuri savo mintyse, pats tapdamas aktyviu tos kūrybinės erdvės dalyviu. To Deivis siekia ir tapyboje. Savo kūryba jis nesiunčia žiūrovams konkrečios vienprasmės žinutės. Jis siekia savo kūriniais stebėtojams sukelti kuo daugiau asociacijų, per save pačius perjaustų vaizdinių, minčių, susikurtų reikšmių. Kuo ilgiau žiūri į kūrinį, tuo daugiau reikšmių jame įžvelgi. Toks menas yra D. Slavinsko siekiamybė. Todėl jis stengiasi tapyti gilius, daugiaprasmius, interpretacijoms atvirus paveikslus. Tokius, kaip knygos, kurias gali skaityti daugelį kartų, kaskart atrasdamas jose vis kažką naujo.

 

„Mano tapyba siejasi su poezija, kurioje naudodamas abstrakčius žodžių junginius, tuo pačiu junginiu tu gali pasakyti ir viena, ir kita iš karto. Tapydamas aš irgi stengiuosi tą patį daryti: kad kūrinyje nebūtų vieno vienintelio, galbūt netgi lėkštoko vaizdinio, minties, o rastųsi daugybė įvairiausių prasmių, kuriomis priartėtume prie amžinybės ar begalybės. Man aukščiausias kūrinio kriterijus – amžinybės, begalybės atspindėjimas. Tai gali būti vizualiai visai paprastas kūrinys, bet savyje turėti kažką tokio stipraus, jog vos jį pamačius, pajunti, užčiuopi tą atspindį kažko tolimo, to paties Dievo ar Visatos centro. Kažkuria prasme tapybą netgi galima būtų sulyginti su meditacija, kurios metu išsigrynini, išsivalai,“− balsu mąsto Deivis ir priduria:

− Tiesiogiai bandydamas kurti tą amžinybės, begalybės atspindį, gali to ir nepasiekti, o per tapybinius romanus (romanas, pasak Deivio, yra kompleksiškiausias žanras) tu gali tą padaryti. Tame žymiai svarbiau yra kokybė, o ne kiekybė. Aš nesijaučiu išskirtinis kaip žmogus, bet kiekvienas menininkas privalo išsiskirti kaip kūrėjas. Galbūt jis neatras iš naujo tapybos, ar grafikos, ar dar kažkokios meno srities, bet jis turi stengtis tai daryti. Todėl savo kūrybą aš stengiuosi padaryti kuo labiau išskirtinę, unikalią. Tam reikia laiko ir tikrumo. Kuo esi nuoširdesnis savo kūriniais, kuo labiau juos išgrynini ir tuo pačiu pats per juos išsigrynini, tuo jie arčiau amžinybės, begalybės.

 

Viena iš labiausiai Deivį įkvėpusių knygų buvo Donaldo Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Jį sužavėjo D. Kajoko kuriama mitologinė sodybos erdvė, kur po kiekvienu krūmeliu, ant kiekvienos šakelės gyvena rašytojo sukurtas pusdieviukas, laumiukas, mitologinė būtybė. Tai, anot Deivio, paskatino jį ieškoti stebuklų ir juos daryti nieko nelaukiant, tiesiog savo kasdienėje aplinkoje.

 

Įkvėpimas 2: muzika

 

Labiausiai Deivį jaudina ir kūrybai įkvepia klasikinė muzika. Didžiausiu apsireiškimu menininkas vadina Karališkojoje Londono muzikos akademijoje vykusio M. K. Čiurlionio kūrinių koncertą, kurio metu D. Slavinskas sėdėjo salėje nevalingai drėgstančiom akim, vos tvardydamas ašaras, susikaupusias nuo kūrinio ir jo atlikimo grožio. Išėjęs iš koncerto Deivis daug galvojo apie tai, jog vizualiniai menai taip pat turėtų būti ne mažiau sukrečiantys nei muzika. Daug vėliau jis perskaitė, kad ir garsusis Vasilijus Kandinskis po vieno koncerto padarė tokią pačią išvadą.

 

Kuo D. Slavinskui įdomi klasikinė muzika? „Tam, kad muzikantas galėtų atlikti kokį nors kūrinį, tarkim, smuiku, jis turi kokį dešimtmetį diena iš dienos nuo ryto iki vakaro brūžinti savo smuiką, kad po dešimties metų galėtų tiksliai pagal natas atlikti kūrinį. Ir galiausiai visa tai susiveda į dvasinę patirtį klausytojui. Matematiškai natomis surašytas kūrinys, nesibaigiančios ilgametės repeticijos, reikalaujančios nepaprastos savidrausmės ir tuo pačiu absoliutaus atsidavimo bei įkvėpimo vieną dieną virsta sielas virpinačiu katarsiu.“ Dailininkui tai atrodo fenomenalu, beveik antgamtiška.

 

Tapydamas Deivis visuomet klausosi muzikos. Tai neatskiriama jo kūrybos proceso dalis. D. Slavinskas atskleidžia, jog kiekvienas jo kūrybos aktas prasideda muzikos pasirinkimu ir pajuokauja, jog muzika jo kūrybos procesui reikalinga kaip kuras automobiliui. Menininką itin žavi, įkvepia ir dažnai muzikiniu fonu jo kūrybos eigai tampa viduramžių choralai, klasikinė, meditacinė muzika. Ji suteikia vidinį susikaupimą, ypatingai reikalingą jo muzikinės tapybos serijai. Kartkartėmis, kai yra poreikis užmesti keletą netikėtesnių štrichų ar pagauna impulsas nutapyti eksperimentą, Deivis klausosi ir impulsyvesnės muzikos − sunkiojo metalo, transo ir pan.

Kariliono muzika. Akrilas, drobė. 120 x 100 cm. 2015. Eksponuotas parodoje
„Art Deco Kaune 1919 – 1940. Namų jausmas“ Kauno įgulos Karininkų Ramovėje

Įkvėpimas 3: mokytojai

 

„Visus savo mokytojus ir dėstytojus miniu tik geru žodžiu, nes kiekvienas jų man davė labai labai daug. Pavyzdžiui, Virginijus Kašinskas, su kuriuo bendrauju iki šiol, atvėrė man akis ne tik techniniuose, bet ir dvasiniuose dalykuose. Jo dėka suvokiau, kad kuo labiau susiję žmogus, menas, filosofija, dvasingumas, tuo brandesnio rezultato galima tikėtis. Dailė nėra vien tik vizualus menas. Joje slypi intelektualumo, dvasingumo pradas,“ − sako Deivis. Jo nuomone, šiandien tapyboje vizualioji pusė akcentuojama labiausiai. Čia svarbiausią reikšmę įgija potėpis, tekstūra, kompozicija. Tame gali būti labai daug emocijos ir dvasingumo, tačiau sąmoningai žmonės gali ir neieškoti amžinybės atspindžio.

 

Techninio atlikimo ir atsidavimo darbui prasme vienas iš Deivio korifėjų buvo Alfredas Šatas. Tai nepaprastai stiprus žmogus, buvęs Deiviui pavyzdžiu, kiek savęs reikia atiduoti ir kiek savo gyvenimo paaukoti, kad taptum tikru menininku. „Akademija, mokslai dailininku tavęs nepadaro. Pirmiausia tau tai turi būti kažkiek duota. Aišku, visko galima išmokti, bet tai nėra gerai. Netgi labai negerai. Aštuoniolikmetis jaunuolis, pasirinkdamas profesiją, toli gražu ne visada vidujai sąmoningai pasirenka savo kelią. Tačiau net pasukęs ne savo keliu, sąžiningai tam tikroje institucijoje mokęsis žmogus tampa tos srities profesionalu. Klausimas, ar tai tikrai ta veikla, kuri tau skirta?“− abejoja Deivis. Jis tiki, jog žmogus gimsta su tam tikra užduotimi, pašaukimu, kurį gyvendamas turi atrasti ir vykdyti. Tai nebūtinai viena vienintelė profesija ar užsiėmimas, jų gali būti aibė, net keletas sričių, kuriose tas žmogus galėtų panaudoti savo įgimtą vidinę kibirkštėlę. Tačiau jei tas jaunuolis, rinkdamasis profesiją, labai stipriai nepataiko, jis formaliai tampa profesionalu, tik, deja, netalentingu savo srity. Jo talentas lieka kažkur tame neatrastame kely. Dėl to jaunimui Deivis siūlo nebijoti, pajutus netikrumą savo pasirinkime, sustoti ir ieškoti iš naujo. Ieškoti tol, kol vidinis balsas pasakys: „Radau“.

 

Slavinsko nuomone, yra kur kas geriau turėti talentą be formalaus išsilavinimo, nei atvirkščiai. Istorijoje yra begalė genialumo apraiškų pavyzdžių, kuomet tokie savamoksliai talentai kaip Vincentas van Gogas, kurio tapybos braižas dar ilgai įtakojo daugybę meno kūrėjų, sukūrė nepaprastus meno šedevrus vien savo vidinio talento dėka. Tuo tarpu analogiškų menininkų profesionalų, formaliai išmaniusių savo darbą, tačiau nedegusių vidine ugnimi, pavyzdžių nerastume nė vieno.

 

Lietuvoje Deivis pasigenda drąsos ieškoti savęs ir žavisi jau minėtu Anglijos pavyzdžiu, kur savęs paieškose išbandoma begalė dalykų. Kartais randama greičiau, kartais užtrunka ilgiau, bet ieškoti nebijoma. Ir tai yra labai gerai. Šioje vietoje Deivis primena vieną ryškiausių visų laikų menininkų – Leonardo da Vinci, kuris greta meno domėjosi begale įvairiausių dalykų: nuo gamtos studijų iki inžinerinių projektų.

 

Tam, kad menininką galima būtų pavadinti tikru meistru, anot Deivio, jis turi turėti talentą, degti ta vidine ugnimi. Žinoma, dailininkui būtina technologiškai išmanyti kūrybos procesą, tačiau svarbiausia, kaip D. Slavinskas sako, „būti pasimaišiusiam dėl to, ką darai“, gyventi tuo ir tame. Tapyti ne vakarais ar savaitgaliais, o nuolat. Įkvėpimo nereikia laukti ateinant. Geriau, kai atėjęs jis jau randa tave bedirbantį.

 

Deivis sako negalįs prisiminti nė vieno išskirtinio dailininko, kuris, būdamas išskirtinis kaip menininkas, nebūtų buvęs išskirtinis ir kaip asmenybė. Taigi dailininko charizma, jo asmeninis žavesys, vidinė gelmė taip pat yra svarbi dedamoji, kalbant apie kūrėjo meistriškumą. Netgi išoriškai kuklūs, tylūs menininkai viduje yra gilūs ir dvasingi. Dėl to kiekvienas, siekiantis meno aukštumų, turi nenuilstamai visapusiškai turtinti savo dvasinį gyvenimą, siekti gilių dvasinių potyrių, artėti link dieviškumo, amžinybės.

 

„Kai dailininkas pasako „aš sukūriau“, tai nėra tiesa, nes kiekvienas menininkas duotoje akimirkoje tėra savotiška simbolinė rakto skylutė, pro kurią žvelgia visi praėję amžiai, visi jo žinomi dailininkai, pradedant akmens amžiumi ir baigiant šiomis dienomis. Visi menininkai turi tai savyje, yra tai matę, pažinę, sukaupę savo pasąmonėje ir galbūt sąmoningai to nė nesuvokiant, šis žinojimas ir pažinimas daro įtaką jų kūrybai. Todėl tam tikra prasme kiekvieno menininko kūryba tėra tik išraiška, interpretacija visos tos istorijos, kuri yra likusi jiems už nugaros. Šia prasme visi prieš tave gyvenę menininkai tampa tavo mokytojais ir kartu įkvėpėjais,“− sako D. Slavinskas.

Žaliakalnis su Prisikėlimo bazilika. Akrilas, drobė. 100 x 60 cm. 2015.
Eksponuotas parodoje „Art Deco Kaune 1919 – 1940.
Namų jausmas“ Kauno įgulos Karininkų Ramovėje

Įkvėpimas 4: kelionės

 

„Pirmiausia apie Indiją. Indija yra tokia unikali patirtis, kad grįžus kitiems negali rekomenduoti nei važiuoti, nei nevažiuoti į ją,“− Deivis absoliučiai pritaria posakiui, jog viskas, ką blogiausio girdėjai apie Indiją, yra tiesa ir viskas, ką geriausio girdėjai apie Indiją, irgi yra tiesa.

 

Šioje egzotiškoje šalyje jis atsidūrė apsisprendęs atsisakyti dizainerio karjeros Anglijoje ir grįžti tapyti į Lietuvą. Tiesiog nutarė prieš grįždamas pasidovanoti sau meninę pažintinę komandiruotę į Indiją.

 

Indijos meno specifiką lemia visai kitas kontekstas nei pas mus. To, anot Deivio, neįmanoma patirti niekur kitur, išskyrus pačią Indiją. Tik apsilankęs čia, pajunti, kas jų dievai, kodėl jų tiek daug, kodėl jie taip vaizduojami, kodėl vietiniai gyventojai tokie prietaringi ir pan. Deiviui šis Indijos specifikos suvokimas atėjo bestovint džiunglėse. „Džiunglės yra žymiai intensyvesnės už mišką. Čia visuose lygmenyse šakojasi, svyra, pinasi, raizgosi tarpusavyje įvairiausi augalai. Visuose regimuose planuose vaizdas toks vienodai stipriai intensyvus, jog net nebežinai, į ką žiūrėti. Vietiniai gyventojai yra visiškoje vienovėje su tuo ir dvasiškai, ir psichologiškai, ir fiziškai, tarsi nedaloma šios vienovės dalis. Jie tarsi nejaučia skirtumo tarp gamtos ir savęs. Dėl to čia tiek dievų ir prietaringumo. Ir jų meno kūriniuose viskas vienodai reikšminga, viskas viename plane,“− pasakoja Deivis.

 

Jis mini, jog nuo vaikystės buvo kankinamas problemos, vardu lietuviška kompozicija. Deivį žavi mūsuose gana išskirtinė Šarūno Saukos tapyba, kuomet paveiksluose dažnai nėra pirmo plano ar perspektyvos, o tiesiog visame tapybos kūrinio plote vienodu intensyvumu išdėstyti vaizduojami objektai. D. Slavinskui tai kelia asociacijas su indų freskomis, kurios be jokių planų, perspektyvų ir tuščių erdvių ištapytos daugybe smulkių vienodo intensyvumo dievukų ant milžiniško pločio (~ 10 x 4 m) sienų. Tačiau įprastoje lietuviškos mokyklos kompozicijoje viskas paprastai būna kitaip. Būsimi dailininkai nuo pat pirmųjų žingsnių į meno pasaulį mokomi, jog jų kompozicijose privalo būti erdvė, perspektyva, fokuso taškas ir nevalia viso kūrinio nutapyti vienodai intensyviai. Deivis visą laiką jautė ir jam norėjosi kurti priešingai − intensyviai visame drobės plote. Mūsų vietinė dailės mokykla, anot menininko, nėra teisi, teigdama, jog komponuoti dailėje tegalima tik taip ir niekaip kitaip. Tą dailininkui patvirtino vaizdo intensyvumu jį sužavėjusi Indijos dailė.

 

Dabar Deivis svajoja aplankyti Japoniją arba Pietų Ameriką, o kol kas keliauja drobėse, nes paveikslo tapymas − irgi kelionė. Tu kuri kraštovaizdį, kurį tuo pat metu tyrinėji. Kurdamas savo abstrakčiuosius peizažus Deivis tuo pat metu tarsi pats juose gyvena, po juos keliauja, žvalgosi, tyrinėja ir… toliau kuria. Tokioms kūrybinėms kelionėms Deivį labai įkvepia danų menininko Per Kirkeby abstraktieji peizažai.

 

 

Pabaigai (su šypsena): gimti kitame laike ir kitame kūne

 

Jei Deivis gautų dovanų tokią laiko mašiną, kuri galėtų ne tik jį perkelti į bet kurį jau buvusį laiką, bet ir leistų iš naujo gimti bet kurio praeityje gyvenusio menininko asmenyje, jis norėtų gimti Leonardu da Vinčiu arba Rembrantu…

Sulig tais žodžiais man prieš akis iškyla Rembranto autoportretas (~1655-1658) skvarbiu, save tyrinėjančiu žvilgsniu. Juk tai ir yra D. Slavinsko kūrybinis principas − kurti tyrinėjant ir tyrinėti kuriant. Štai ką reiškia būti ta „simboline rakto skylute“, pro kurią kartais žvilgteli netgi pats Rembrantas…

nuotrauka: iš asmeninio archyvo