Kūrybinės klasės gimimas ir įsitvirtinimo revoliucija

Kūrybinės klasės gimimą skatino daugialypumų ir įsivaizduojamų visuomenės institucijų, komunikacinio veiksmo ir komunikacinio proto iškilimas bei savo pačių kritika: kaip tų, kurie gamina ne tik meną ir išmintį, bet ir reginius, simuliakrus, ideologijas ir melagingą sąmonę. Savikritikos momentas, kurį demonstravo G. Deboras, J. Baudrillardas… ar kuriais buvo grindžiami festivaliai, projektai, konferencijos, sąjūdžiai tapo savimonės šaltiniu, kaip klasė įgyja kritiškai mąstomą vidinį turinį ir naują kalbą. Šios naujos kalbos pavyzdžiai yra: transgresija, rizomiškumas, autonomizmas, daugybė (multiplicity), humanizmų įvairovė (transhumanizmas, panhumanizmas…), alternatyvos, Veido turėjimas, metamorfozės ir anamorfozės… Tai vardai, kurie atskleidžia aiškią kūrybinės klasės savimonės skirtį nuo kitų klasių. Klasinio mąstymo ignoravimas iškeliant religinį ar tautinį pasaulio suvokimą tik maskuoja augantį bevietiškumo, nomadiškumo, deteritorizacijos, polikalbiškumo vaidmenį, tradicinės valstybės eroziją ir bandymus kontroliuoti naujos klasės veiklas skatinant militarizmą, kontrolę, cenzūrą, centralizuotą propagandą… Kūrybinės klasės gimimą ir raidą skatina išcentrinimo veiksniai, kurie pasireiškia grupių vaidmens didėjimu: subkultūrų, gyvenimo būdų ir stilių, klubinės veiklos, įvairiausių asociacijų ir draugijų, kurie kartu rodo įsivaizuojamų visuomenės institucijų plėtrą ir komunikacijos, bei simbolinių mainų būtinybę. Nei viena ankstesnė visuomenės organizacija ar ji pasirodytų tautos, religijos, buržuazijos, proletariato ar net biurokratijos pavidalais neužtikrina ir neturi prielaidų užtikrinti minėtos komunikacijos ir simbolinių, ikoninių, akustinių, lytos mainų tokiu plačiu mastu. Priešingai, kūrybinės klasės atstovai – daugybė trumpai solidarizuotų ir kooperuotų grupių – kuria viešas komunikacijos, socialines platformas nesibaigiančiai simbolinių ir ikoninių mainų įvairovei. Platformos užtikrina decentralizaciją, atliepia fragmentiškumui ir įvairovei, ir yra skirtos pirmiausiai naujai vaizduotės ir kūrybos, viešosios saviraiškos globai ir stimuliavimui.

Kartais politinės klasės buvimo faktas rodo perdėtą solidarumą, kuris, pažeidžiant asmeninius siekinius ir energiją, kuria vienybės idealus. Religiniai, monarchiniai, tautiniai ar tradicinių klasių vienybės šūkiai paversdavo visuomenės sluoksnius vienmatėmis plokštumomis. Žinoma, religijos skleidė erezijas, monarchams oponavo nepaklusnūs aristokratai, socialistinių partijų manipuliacijas ginčijo spontaniškos profesinės sąjungos ir jų protestai, tačiau šį įvairovė buvo ne plečiama, ne skatinama, o užgniaužiama represijų ar disciplinos ar kitais būdais. Kūrybinė klasė elgiasi priešingai: skatina modifikacijas, naujumus, laukia jų kas pusmetį, kas metai, kaip kad stiliaus atsinaujinimą, mutaciją. Kuo greičiau mutuoja meniniai stiliai, kompozicijos ir vaizdai, tuo didesnis ir kūrybiškesnis yra vartojimas. Meno pasaulis remia ne pasikartojančią discipliną, o kismą ir naujienas.

Socialinės ir politinės klasės atsiranda ne todėl, kad kuriam nors elito sluoksniui to prireikia, tačiau elitai, partijų vadai, lyderiai ir administratoriai įtakoja šį radimąsi. Klases generuoja tam tikros panašios veiklos ir sąlygos, bendra kalba ir interesas, panašus gyvenimo būdas ir mitai. Žemė ir jos apdirbimo būdas kuria panašius vienas į kitą valstiečius, aristokratija gimsta iš bendros laisvės ir etikos, sąlygotos turtinės laisvės ir būtinybės ginti savo giminės interesus. Didieji fabrikai, masinė gamyba ir standartizuoti gamybiniai santykiai sukuria specifinę kalbą, sąmonę ir paskatina darbininkų klasės radimąsi. Kapitalistai gimsta kartu su kapitalo cirkuliacija ir privačiu interesu paskirstyti ir investuoti pridėtinę vertę. Kūrybinę klasę kuria ne tiek menas, o kūrybinės ir kultūrinės industrijos, komunikacijos platformų ir technologijų raida, bei nuolatos augantis kooperuoto, bendradarbiaujančio kūrybingumo poreikis. Kūrybinės klasės gimsta iš televizijų, iš interneto ir programavimo, iš viešųjų ryšių įmonių, iš reklamos agentūrų ir galerijų, iš teatro ir leidyklų… Jie pamažu kuria savo dinamišką, nuolatos kintančią ir įprastinę standartizaciją laužančią kalbą, naujus stilius ir kitokią emocingą vaizduotę. R. Florida rašo: „Skiriamoji kūrybinės klasės savybė ta, kad šios klasės nariai užsiima darbais, kurių funkcija yra „kurti reikšmingas naujas formas“. Pridursiu, ne tik kurti naujas kalbines, bet ir vaizdines, akustines formas, skatinti jų paskirstymą, kritinį ir kūrybingą vartojimą, simbolinio kapitalo plėtrą, naujų komunikacijos būdų radimąsi.

nuotrauka: iš 56-osios Venecijos bienalės “Visos pasaulio ateitys”

Kūrybinė klasė pati save kritikuoja ir tuo pačiu užtikrina savo sąmoningumo raidą. Pirmiausiai yra kritikuojamas ne tik prekinis fetišizmas (K. Marxo Warenfetischismus), bet ir simbolinis fetišizmas: prisirišimas prie reikšmingų naujų formų. Žvaigždžių ar populiarumo, glamūriškumo ir kičo ligos, resentimentai ir snobizmas yra tik keletas šios savidestrukcijos bruožų. Kūrybinė klasė taip pat generuoja reginių arba spektaklio visuomenę, skatina propagandos ir viešųjų ryšių atsinaujinimą, remia informacijos sklaidos pavertimą informaciniais pasilinksminimais ir tikrovės įvykių falsifikaciją, daugina simuliakrus ir simuliakrinį klaidingą mąstymą, palaiko pakeistines ir jokiai tikrovei neadekvačias sąmonės būsenas. Taigi, kūrybinė klasė anaiptol nėra tobula, kaip ribotos buvo ir ankstesnės klasės. Tačiau ši, naujoji, iš meno kilusi klasė nėra linkusi nei suabsoliutinti utopijų, nei jas paneigti, o daugina utopijos ir distopijos žanrus, jų įvairovę, konkurenciją, kaip ir kitokius mąstymo, vaizdavimo ir suvokimo būdus. Viena iš kūrybinės klasės utopijų yra kūrybinė visuomenė, kurią Lietuvoje gina ir aiškina filosofas T. Kačerauskas. Kūrybinės visuomenės vizija yra tik viena iš daugelio kitų, modernizuojančių miestus ir žmonių santykius. Kūrybinės visuomenės vizijos negalima tapatinti su komunizmo ar gerovės visuomenės prognozėmis dėl vienos priežasties: tai tik viena iš daugybės naujosios klasės generuojamų vizijų ir utopijų.

iliustracija: koliažas “Revoliucija galvoje”

Kūrybinė klasė yra įtraukta į konfliktus ir revoliucijas, tačiau ne ta pačia forma, kaip buržuazija suvokė Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o proletariatas Rusijos Spalio revoliuciją. Nuo to laiko revoliucijos veiksmai smarkiai pasikeitė, aprėpdami vaizduotės, institucijų, kasdienybės, urbanistikos, viešųjų erdvių sferas, patyrė kalbinį, vaizdinį ir informacinius „posūkius“. Jokių bastilijų ar žiemos rūmų šiandien nesirengiama atakuoti, o Occupy judėjimo tiesioginio veiksmo principai smarkiai išsiplėtė įtraukiant performatyvias situacijas, renginius ir naująsias medijas. Kūrybinė klasė yra naujosios decentruotos ir į vaizduotę, medijas bei kasdienybę atgręžtos revoliucijos šalininkė, kurios išsivadavimas yra susijęs su deteritorizacija, netiesinės komunikacijos įteisinimu ir daugybės (multiplicity) autonomizmo pripažinimu. Pagaliau kūrybinė klasė esmingai pažeidžia rinkos principus sugriaudama tradicinę visuotinės vertės idėją, kuri rėmėsi kapitalo cirkuliacijos vizija ir aukso, kaip visuotinio ekvivalento samprata. Pinigai šiandien kyla iš skaitmeninio komunikacinės arba vaizdinės reikšmės reprezentavimo ir tuo stipriai ir skausmingai oponuoja kitoms socialinėms-ekonominėms sanklodoms.

Šiandieninė kūrybinė klasė yra viešų bei rinkos alternatyvų generatorius ir naikintojas. Šios klasės atstovai kuria naujus filmus, žaidimus, organizuoja renginius ir keičia kalbinį bei vaizdinį pasaulio patyrimą ir suvokimą. Vis dėlto tai ne pašalina, o tik sugundo naujoms viešpatavimo, išnaudojimo, mobilizacijos ir manipuliavimo formoms. Todėl kūrybinė klasė nėra vieninga ir pagal savo charakterį yra linkusi oponuoti vienmatiškumo tendencijoms, kurias kartais sukuria dominavimo siekiančios kūrybinės industrijos. Viduje tos pačios verslių menininkų ir organizatorių klasės vyksta nuolatinės provokacijos, ardymai, nelauktų situacijų kūrimas, oponavimas, simuliavimas, gundymas ir suvedžiojimas vien tam, kad aižėtų ir griūtų monopolinės, monokultūrinės dominavimo tendencijos. Dekonstrukcija, įsikitinimas, įsivadavimas, krypsmai, kūrybinis nulaužinėjimas yra kūrybinių diktatūrų naikinimo pavyzdžiai. Netgi anti-menas, kaip oponavimas hegemoninei kultūrai ir jos komercinimui yra kūrybinės klasės, jos bohemos ir spalvingumo sąlyga.

Klasinis karas yra dar viena kūrybinės klasės raidos galimybė. Tačiau ir karo, kaip ir revoliucijos samprata nebėra tapati: informacinis, vaizdinis, išteklių… karai. Neoliberalizmas siekia apjungti biurokratiją ir rinką į vieną iliuzinę harmoniją, kur abi pusės, kapitalistai ir biurokratai, nuolatos bando vienas kitą apgauti, solidarizuojantis tik tada, kai reikia išnaudoti darbininkus. Kūrybinės klasės atstovai: mokytojai, programuotojai, projektų vadybininkai, dėstytojai, dailininkai ir reklamos agentai, integruoto ir dalyvaujančio marketingo specialistai… pažeidžia neoliberalius susitarimus vien jau dėl to, kad kūrybos laisvė ir laisva kooperacija, socialinis solidarumas negali atitikti siaurų ir nuolatos kontroliuojamų neoliberalizmo dogmų. Tačiau ir darbininkų klasė, su savo gana siauru tradicijos, normos, gerovės ir paskirstymo suvokimu, dažniausiai yra kūrybinės klasės oponentas. Darbininkų klasei sunku argumentuoti bohemos privalumus, laisvalaikio kūrybingą vartojimą ir kodėl už tai gali būti mokamas išskirtinis atlyginimas. Klasiniai konfliktai yra neišvengiama kūrybinės klasės kilimo ir įsitvirtinimo būsena.

Paulius Arlauskas “Cirkas”/ arlauskasart.com