Kūrybos visuomenė – laimingesnė visuomenė?

Tomas Kačerauskas. Alekso Jauniaus nuotr.

Monografijoje „Kūrybos visuomenė“ įvairiapusiškai, atlikdamas tiek horizontalius, tiek vertikalius pjūvius, aptariate pavadinime minimą fenomeną. Bet kuriam šiuolaikinės visuomenės nariui, siekiančiam būti  kūrybininku, manau, labai svarbu suvokti sąvokas, kurias apibrėžiate knygoje. Galbūt galėtumėte dar kartą trumpai, vaizdžiai, kūrybiškai, su pavyzdžiais iš kasdienybės, apibūdinti mūsų skaitytojams keletą (esminių) jų: kas yra kūrybinis kapitalas, ką reiškia kūrybos etika, kūrybos ekologija, kūrybinė logika? Kokį žmogų galima būtų pavadinti kūrybininku? Kokiomis savybėmis jis pasižymėtų? Ar įmanoma kažkaip „pasimatuoti“ – tavo gyvenimas jau atitinka kūrybingo gyvenimo būdą ar dar ne? Jei esi chirurgas ar bankininkas, ar priklausai kūrybinei klasei?

Prieš kalbant apie kūrybinį kapitalą reikėtų prisiminti du jo kontekstus. Pirma, Pierre’as Bourdieu ir Robertas D. Putnamas prieš kelis dešimtmečius išplečia Karlo Marxo gamybos priemonių kapitalo diskursą įvesdami socialinio kapitalo terminą. Svarbiausia čia tai, kad jiedu kalba apie jį problemiškai, t. y. aptardami tiek teigiamas, tiek neigiamas jo puses. Antai socialinis kapitalas sutelkia bendrijas ir visuomenę, tačiau nepakenčia individų išsišokimų (iškilumų?). Be to, Bourdieu, be minėto socialinio, nagrinėja žmogiškąjį, kultūrinį ir kitokį kapitalą – taip išskaidydamas ekonominį. Drauge jis parodo, kad ne tik ir ne tiek ekonomika lemia mūsų visuomenės raidą ir užtikrina laimę. Gyvenamoji tikrovė – kai kas daugiau nei tai, kam taikomas ekonominis mastelis.

Antra, prieš dešimtmetį Richardas Florida drastiškai supriešina socialinį ir kūrybinį kapitalą teigdamas, kad pastarojo sankaupos tuo didesnės, kuo mažiau sukauptas socialinis kapitalas. Jo pavyzdys – Silicio slėnis, kuris vienija tuos, kurie suvažiavę iš viso pasaulio ir, atrodo, neturi nieko bendra. Skirtinga kilmė, interesai, polinkiai ir individualistinė nuostata tampa kūrybinių idėjų varikliu. Čia priartėjome prie kūrybinio kapitalo apibrėžimo: tai – kūrybininkų bagažas, kuris sprogsta naujomis idėjomis tam palankioje aplinkoje. Florida taiko kontrasto principą: socialinis kapitalas su visuomenės muštru yra tai, kas trukdo kauptis ir skleistis kūrybiniam kapitalui. Tiesą sakant, nesu patenkintas nei minėtu apibrėžimu, nei Floridos požiūriu. Net jeigu pripažįstame, kad suleistos individualios idėjos dauginasi kaip triušiai (Johno Howkinso dažnai cituojama Johno Steinbecko mintis), šiam dauginimuisi reikalinga tinkama terpė ir netgi tam tikras bendrumas, t. y. socialinis kapitalas. Taigi manyčiau, kad kūrybinis ir socialinis kapitalas – ne tai, kas eliminuoja, bet papildo vienas kitą. Drauge tai – dar viena kapitalo rūšis, liudijanti apie mūsų visuomenės margumą ir net prieštaringumą.

Kūrybos etika apima du aspektus. Viena, drauge su kūrybos ekologija tai – kūrybos ribų įsisąmoninimas. Kita, tai – kūrybinis požiūris į tokį visuomenės reguliuojamą dalyką kaip etika. Drauge tai – individo veiklos autonomiškumo įtvirtinimas, kai jis kuria tiek savo kūrybos, tiek savo gyvenimo taisykles. Čia susiduriame su etikos išsiskaidymu, kai pripažindami visuotinę etiką (ar jos nepripažindami) priklausome bendrijai su jos puoselėjamomis etinėmis nuostatomis ir formuojame savo etinius nusistatymus. Vis didesnis dėmesys etikai, kai politikų ar valdininkų elgesį galiausiai turi įvertinti etikos sargai, yra būtent etinio išsiskaidymo simptomas, kai jos išsibarstymą bandoma kompensuoti ją institucionalizuojant.

Kūrybos ekologija apima kelis dalykus. Pirma, kūryba suponuoja šalutinius produktus pradedant atlikusiomis žaliavomis (pvz., marmuro ar metalo gabalais) ir baigiant pašlijusia sveikata. Antra, bet kokios ekologijos pradžia – mąstymas, teikiantis pirmenybę kūrimui, o ne naikinimui. Trečia, ekologijos etimologija nurodo į oikos, namus. Jei žvelgsime į pasaulį kaip į savo kūrybos šaltinį, laikysime jį saugotinais namais. Galiausiai minėta, kad kūrybininkui svarbu suvokti savo kūrybos ribas gyvenamajame pasaulyje, su kuriuo negali elgtis kaip išmanai. Beje, ekologijos manija, kurią apibūdina ne tik steigiami gamtos rezervatai ir aplinkosaugos ministerijos, bet ir žaliavalgystė bei lakstymas ristele, žymi ir tai, kad gamtą laikome savo nuosavybe.

Vilhelmo teatrų festivalis 2023. APEIRONO teatras. Aldo Kazlausko nuotr.

Kūrybos logika apima du, atrodo, nesuderinamus dalykus. Viena, kūryba būdama neapskaičiuojama ir nesuplanuojama tarsi nepaklūsta jokiai logikai. Kita, kūrybos pasaulis vis tik turi savo logiką. Čia kalbu ne tik apie vaizduojamą visumą paveiksle, romane ar dainoje, bet ir apie „nemotyvuotus“ (aplinkinių požiūriu) sprendimus, kurie priartina prie kūrybinio rezultato.

Paprasčiausias atsakymas į klausimą, kas yra kūrybininkas, būtų „tas, kuris priklauso kūrybinei klasei“. Tačiau matysime, kiek problemų turi kūrybinės klasės koncepcija. Be to, tai būtų samprotavimas ratu: kūrybininkas esąs tas, kuris priklauso kūrybininkų bendrijai. Taigi turime rasti kitą apibrėžimą, kuris išplauktų iš kūrybos visuomenės koncepcijos. Ar nėra kūrybininkas kiekvienas, kuris į pasaulį žvelgia kaip į kūrybinę aplinką savo unikaliam gyvenimo keliui? Apskritai manau, kad turime mažiausiai sukti galvą dėl priklausymo kūrybininkų (ar kokiai kitai) bendrijai. Galima pasakyti ir taip: kas tuo susirūpinęs, tas tikrai nėra kūrybininkas.

Kas dėl kūrybinės klasės, tai – Floridos konceptas, kuris kritikuotinas dėl kelių dalykų. Pirma, pats skirstymas į klases, atrodo, yra atgyvena po to, kai išnyko luomai. Vis dėlto paradoksas tas, kad socialinis susiskirstymas pagal pajamas (vėl ekonomika) kuo toliau, tuo labiau gilėja nepaisant demokratinių ir egalitaristinių tendencijų. Tačiau kūrybinė veikla jokiu būdu negarantuoja didelių pajamų, veikiau priešingai. Richardas E. Cavesas pateikė statistiką, kad kūrybinių industrijų atstovų pajamos ne didesnės nei šalies (jo atveju JAV) vidurkis netgi įskaičiavus kosminius kai kurių jų honorarus.

Antra, Floridos apibrėžta kūrybinė klasė – tarsi be ribų, į ją įtraukti tiek menininkai (bohema), tiek bankininkai, tiek inžinieriai, tiek gydytojai. Florida susiduria su nepavydėtinu pasirinkimu. Jei šiai klasei priskirsime tik menininkus, turėsime pripažinti, kad ji nei gausi, nei įtakinga. Jei ją apibrėšime pernelyg plačiai, ji praras bet kokias ribas, kad sudarytų vienalytį socialinį darinį. Trečia, veiklos skirstymas pagal kūrybingumą kelia daug abejonių, taip tarsi diskriminuojant tam tikras veiklas dėl jų kūrybinio deficito. Mano mintis tokia: jeigu neįmanoma kalbėti apie kūrybinę klasę dėl šių problemų, kalbėkime apie kūrybos visuomenę, kurioje kiekviena veikla daugiau ar mažiau kūrybinga ir kurioje kūrybingumas – ne tik ir ne tiek ekonominis privalumas. Tai nereiškia, kad kūrybos visuomenė neturi prieštaravimų, apie kuriuos dar pašnekėsime.

Ar kūrybos visuomenė turėtų būti mūsų siekinys? Kodėl? Ar tokia visuomenė būtų turtinga dvasine / materialia prasmėmis? Ar kūryba gali pražudyti?

TV laidoje (LTV Kultūros akademija, 2016 02 10) su kolegomis samprotavome, kad kūrybos visuomenė – utopija. Viena, jos dar nėra, tai tėra siekinys. Kita, mus kreipdama tam tikra linkme ji yra visiškai tikra. Į klausimą „kodėl?“ daug kūrybingumo tyrinėtojų su Florida priešakyje atsakytų, kad tokios visuomenės yra turtingesnės, nes jos susikūrusios savo unikalią turtėjimo formulę. Vis dėlto mano atsakymas būtų visiškai kitoks: tokia visuomenė būtų laimingesnė, nes jai turtas rūpėtų kur kas mažiau nei pats kūrybinis procesas, nei pats siekimas. Turtas ir ekonominė gerovė čia tėra šalutinis produktas. Jei kas būgštauja dėl tokio sockreatizmo, galima nuraminti, kad tai yra ir liks utopija. Vis dėlto mums nieko taip nereikia kaip utopijos, kuri išplėstų mūsų siekius.

Kūryba ne tik gali pražudyti, bet ir pražudo. Viena, ginklai – taip pat kūrybos rezultatas. Kita, žinome daug atvejų, kai ypač kūrybingi žmonės nusižudo. Bene garsiausi tai padarę rašytojai – Ernestas Hemingway’us ir Romainas Gary. Popmuzikos istorijoje turime klubą „27“, kurio nariai (Janis Joplin, Jimis Hendrixas, Kurtas Cobainas, Jimas Morrisonas) yra mirę būdami tiek metų. Čia klausimas atviras – pražudo kūrybinė veikla ar nepakeliamas jos stygius, sukeliantis depresiją, kuri drauge su savo gyvenimu marinama alkoholiu arba narkotikais? Bent jau popkultūroje vyrauja taisyklė – šoumenas turi save „sudeginti“ linksmindamas publiką, kuri žūtbūt turi būti išgelbėta nuo bet kokių niūrių minčių.

Niekada nesakiau, kad kūrybingumas išspręs visas problemas. Priešingai, kūrybingumas sukurs naujų prieštaravimų. Kaip tik dėl to, kad kūryba ir žudo, turime kalbėti apie kūrybos etiką ir ekologiją, t. y. apie kūrybinės veiklos ribas.

Žagarė fringe festival 2023. Ritualinis veiksmas „ašmenys“. Domo Rimeikos nuotr.

Technologijos, verslas, medijos skatina ar varžo kūrybingumą? Kokį poveikį daro institucijos, biurokratai?

Vienareikšmio atsakymo nėra. Viena, visa tai atveria naujas galimybes kūrybai. Kita, perša klišes ir standartus. Institucionalizavimas – neišvengiamas procesas, sekantis paskui kūrybą. Poezijos įtraukimas į chrestomatijas – jau peršamo etalono mokykliniam (instituciniam) vartojimui sudarymas. Vis dėlto sėkmingiausiai kūryba institucionalizuojama ją finansuojant. Tai neišvengiama kūrybinė raida: pirma iškyla „neformalai“, viską darantys savo iniciatyva, vėliau jie paprašo paramos iš valdžios, kuri finansuodama juos „pričiumpa“, t. y. priverčia laikytis biurokratinių reikalavimų. Galima teigti, kad pirmoji (neformalioji) fazė – pati kūrybingiausia, nors ir alkaniausia. Tai man primena alkaną Knuto Hamsuno jaunystę, kuri jį įkvėpė įstabiam romanui Badas. Apie vėlyvojo (jau pripažinto Nobelio premijos laureato) konformizmą mes visi žinome.

Kodėl ir kaip kūrybinės industrijos tampa naująja medija? Kaip tarpusavyje dera individualumas ir serijiškumas, pramoga? Ar kultūrinė industrija nesuvienodina kūrybos?

 Kūrybinės industrijos, kurios apima daugybę sričių nuo amatų ir dizaino iki mados ir architektūros, yra pernelyg margas būrys, kad taptų vieningu medijų kanalu. Vis dėlto jos turi kai ką bendra. Jas vienija jų pavadinimo (ir ne tik) paradoksas: kūrybingumas nurodo tai, kas nepakartojama, kas yra vienetinis ir iškilus, o industrija, priešingai, – tai, kas kartotinis, tipinis ir serijinis. Vis dėlto pastarasis sandas kaip tik užtikrina komunikatyvumą, t. y. pralaidumą medijų kanale. Tačiau šiam pralaidumui reikia ir varžos, kurią teikia kūrybiškumas.

Visuomenėje (kūrybos, medijų ar vartotojų) turime ir kitą paradoksą: vartojiniai turi būti nuolat keičiami. Viena, vartojiniai vartojami masiškai, jiems atitinkant vienodą tūlo (das Man) standartą. Kita, tas vartojinys (įskaitant vartojamą pramogą) turi būti kaip galima greičiau pakeistas nauju drauge keičiant standartą.

Maža to, medijuotoje visuomenėje mūsų poreikiai (įskaitant poreikius pramogoms) yra gaminami nelyginant prekės gamykloje. Taigi su industrine visuomene – niekada nesuvestos sąskaitos. Kita vertus, tai verčia mus ištrūkti iš šio gamybos ciklo pasitelkiant kūrybines nuostatas.

Į tai, kad kultūrinė industrija suvienodina kūrybą, atkreipė dėmesį Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno jau penktajame dešimtmetyje. Tai, kad šį terminą pakeitė kitas panašus terminas „kūrybinės industrijos“, kuris vartojamas (Howkinso, Floridos, Charleso Landry ir kitų) su didesniu entuziazmu, nieko iš esmės nepakeitė. Minėti suklestėjusių masinių medijų aspektai prisideda prie to, kad mes nuolat stumiami į vienodos gyvensenos ir vienodo mąstymo aplinką. Tam, kad būtų užkirstas kelias dreifavimui link suvienodėjusios ir suvidutinėjusios aplinkos, reikalingi donkichotai kūrybininkai. Klausimas – ar tai liudija apie utopinį kūrybos visuomenės pobūdį?

Ar kūrėją, kuris orientuojasi į mases, galima vadinti Kūrėju didžiąja raide? Ar sukomercintas, užsakomasis menas išlieka prestižiniu menu? Koks marginalų vaidmuo kūrybos visuomenėje?

Pats savaime orientavimasis į mases nesumažina raidės žodyje „Kūrėjas“. Andy Warholas visada orientavosi į mases tiek pasirinkdamas savo meno personažus, tiek publiką, tačiau dėl to jo, kaip menininko, prestižas ne nukentėjo, bet išaugo. Tą patį galima pasakyti apie fotografą Davidą LaChapelle’į. Užsakymai dažniausiai duodą pradžią kūrybai. Be to, jie liudija apie menininko pripažinimą. Maža to, profesionalaus meno vienas iš svarbiausių kriterijų – būti užsakytam. Tiesa, užsakymo formos gali būti labai įvairios. Pavyzdžiui, fakulteto tarybos patvirtinimas jau yra monografijos užsakymas. Kitas atvejis: tai, kad internetinis portalas spausdina tavo tekstus, jau yra užsakymas. Beje, Žemaitės kūrybą ir turime dėl to, kad pirmieji lietuviški laikraščiai XX a. pradžioje geidė jos apsakymų. Panašiai rusiški žurnalai geidė Fiodoro Dostojevskio kūrybos, o lenkiški – Henryko Sienkiewicziaus. Vis dėlto problema išlieka – kaip būnant populiariam siekti ne įsiteikti publikai, bet formuoti jos skonį? Tiesą sakant, kūrėjas instinktyviai atmeta tai, kas trivialu ir banalu, siekdamas naujybės. Pavyksta jam tai ar ne – tai jau nežinios principo valioje.

Sceninis veiksmas „Sode dievų nėra“. APEIRONO teatras. 2023 m. Ruslan Bolgov nuotr.

Apie tai, kaip marginalai (garažininkai) tampa visuomenės epicentru, kalbėjo Florida. Jis turėjo omeny IT (naujųjų medijų) inžinierius ir verslininkus, bet panašių istorijų galima prirankioti ir apie menininkus. Apskritai kūrybininkas – tas, kuris kurdamas savo gyvenimą pakeičia visuomenę. Viena, tai byloja apie kūrybininkų galimybes. Kita, tai liudija apie kintančios visuomenės nepastovumą, kai nežinia, kur pakryps jos simpatijos.

Kodėl iškilumas, anot Jūsų, vienas svarbiausių kūrybingumo rodiklių?

 Tiesą sakant, kalbėdami apie kūrybingumo rodiklius turime omeny ką tik nori, tik ne iškilumą. Antai Floridos siūlomi bohemos, talento, (lydančio) katilo, inovacijų, aukštųjų technologijų ir gėjų indeksai. Kiekvienas jų yra kritikuotinas, todėl papildomai galima kalbėti apie urbanistinį, socialumo, emigracijos, savižudžių (atvirkščiai proporcingą), seksualinių mažumų ir kitus rodiklius, kuriais nusakomas visuomenės kūrybingumas padarius prielaidas, kad kūrybininkai telkiasi mieste, kad kūrybinės idėjos dauginasi bendraujant socialiniais tinklais, kad emigracija žymi visuomenės atvirumą ir laisvumą, kad kūrybos visuomenė – laiminga, kad seksualinės mažumos toleruojamos ne mažiau nei kūrybininkai.

Iškilumas yra tai, kas varo į neviltį bet kokį empiriką, kadangi jis iš principo neapskaitomas ir neišmatuojamas. Vincentas Van Goghas ar Marina Abramovič – iškilūs menininkai, nes jie netelpa į jokį mastelį, pagal kurį matuojamas meniškumas. Tačiau iškilūs ne tik menininkai. Iškilūs šventieji, politikai, visuomenės veikėjai. Iškilumas yra tai, kas pribloškia ir ką įvertinti neužtenka vienos kartos perspektyvos. Šventoji Faustina inicijavo garsiausią XX a. religinio turinio paveikslą, Mahatma Gandhis sugriovė britų imperiją, Jonas Basanavičius išbudino tautą. Čia visiškai negalioja pasakymas „nepakeičiamų žmonių nėra“. Niekas nepakeitė nei Janis Joplin, Jimio Hendrixo, Kurto Cobaino, Jimo Morrisono po to, kai jie išėjo būdami dvidešimt septynerių. Pats iškilumas pakeičia visuomenės supratimą ar požiūrį. Drauge tai – visiškai nesuplanuojama ir netgi neišugdoma. Tai neturi nieko bendra su ugdoma lyderyste. Čia kalbu ne tik apie lyderystės paradoksą – visus išugdę lyderiais, neturėsime nė vieno lyderio, kadangi jie neturės kam vadovauti. Svarbiau tai, kad lyderystės ugdymas pagrįstas praeities precedentų nagrinėjimu. Iškilumas – tai, ko neišmoksi iš praeities.

Jei kultūros visuomenė neatsiejama nuo medijuojamos kultūros, Jūsų nuomone, kodėl viešieji veikėjai vengia dalintis įžvalgomis, duoti interviu, bijo filmavimo kameros savo organizuojamuose renginiuose? Ar juos galima būtų įvardinti kaip kūrybininkus?

 Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į viešų veikėjų paradoksą: jie visomis išgalėmis siekia viešumo, bet liguistai brangina privatumą.

Kita vertus, galbūt kalbame apie tuos atvejus, kai dėl darbų gausos siekiant įgyvendinti savo sumanymus tiesiog nebelieka laiko tokioms šalutinėms veikloms kaip interviu dalijimas. Su tuo susijusi kita galima priežastis – nenoras atitraukti dėmesio nuo savo pagrindinės veiklos. Galima kalbėti ir apie tyčinę viešinimosi kampaniją nesiviešinant. Manau, daugybę skaitytojų visame pasaulyje masina Johno Fowlse’o ir Harukio Murakamio knygos būtent dėl šių autorių paslaptingumo, jiems vengiant bendravimo su žurnalistais.

Tiesą sakant, viešas dalijimasis įžvalgomis kupinas įvairių pavojų pradedant netinkama įžvalgos interpretacija ir baigiant kaltinimais banalumu ar kokiu nors nekorektiškumu. Viešas šnekėjimas – nelyginant vaikščiojimas ištemptu lynu, kai turi būti provokatyvus, kad sudomintum, bet korektiškas, kad neįžeistum. Vis dėlto didžiausia viešumos grėsmė – pradėti šnekėti taip, kaip tūlas šneka. Kita vertus, įžvalgos ir gimsta dalyvaujant viešose diskusijose. Reikia būti išties kūrybingam, kad apeitum visus šiuos pavojus.

Iš tarptautinio kultūros festivalio „Inkultūracija“. Pokalbis „Popkultūra mene: jausmų istorijos“

(iš kairės: žurnalistas Rytis Zemkauskas; menininkė Jolita Vaitkutė, dokumentinės,

portretinės fotografijos profesionalas Tadas Kazakevičius;

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė doc. Neringa Poškutė-Jukumienė;

rašytojas, literatūros tyrinėtojas doc. dr. Rimantas Kmita. Vytauto Petriko nuotr.

Kūrybingumas yra beribis ar ribotas? Koks kūrybos santykis su komercinėmis, ideologinėmis, pramogų strategijomis?

 Manau, turime nesiliauti kalbėti apie kūrybingumo ribas, kurios visiškai ne sumažina, bet nukreipia kūrybines galias. Kūrybingumo ir ideologijos santykis dvejopas. Ideologiją pelnytai suvokiame kaip kūrybingumo varžymą, tačiau ji gali inspiruoti kūrybinius ezopo kalbos proveržius bandant ją apeiti. Pavyzdys – suklestėjusi Lietuvos sovietinio kino industrija, ant kurios bangos iškilo tokie mūsų režisieriai kaip Vytautas Žalakevičius, Arūnas Žebriūnas, Algimantas Puipa ir kiti. Beje, Eimuntas Nekrošius taip pat subrandino savąją teatro kalbą spaudžiant ideologijai. Kitas pavyzdys – rusų sovietinių rašytojų, pelniusių Nobelio premiją, gausa (Borisas Pasternakas, Michailas Šolochovas, Aleksandras Solženicynas, Josifas Brodskis), nors tokių iškiliųjų neatsirado, kai Rusijos visuomenė išlaisvėjo.

Vis dėlto čia yra dar du pavojai. Viena, nemanykime, kad įmanomas būvis be ideologijos. Perfrazuojant Hansą-Georgą Gadamerį, didžiausia ideologija ta, kad gali nebūti ideologijos. Kita, turime saugotis, kad kūrybingumas netaptų ideologija. Tai – riba, už kurios kūrybos nebėra.

Komercija, atrodo, iškreipia meno prigimtį orientuodama jį paklausos tenkinimui. Vis dėlto verslininkai žino, kad paklausa ne tiek tenkinama, kiek formuojama. Ar nėra taip, kad menas taip pat formuoja skonį, drauge – paklausą?  Lietuvoje daugybė žmonių pamėgo operą dėl Virgilijaus Noreikos, kuris neatsisakydavo koncertuoti su popmuzikos atstovais. Be to, turime daugybę įstabių meno kūrinių, įskaitant Leonardo da Vinci Paskutinę vakarienę ir Wolfgango A. Mozarto Requiem, tik todėl, kad jie buvo užsakyti. Komercinio ir nekomercinio meno perskyra naudinga tiems, kuriems nepavyksta užkariauti didelės auditorijos. Antai kino menininkai dėl tuščių salių teisinasi, kad jų kinas – nekomercinis. Manau, kino žiūrimumas, knygos skaitomumas ar dainos klausomumas yra ne trūkumas, bet privalumas. M. K. Čiurlionis beveik nežinomas pasaulyje todėl, kad jo paveikslai neperkami ir neparduodami aukcionuose. Menas turi būti išbandomas tarp komercinių girnapusių – jei po to jis išgyvena, vadinasi, yra kažko vertas.

Kas dėl pramogų, čia priminsiu Epikūro, kurį laikome hedonistu, mintį: didžiausia pramoga – intelektualinė veikla. Galima ir taip pasakyti: didžiausia pramoga – kūrybinė veikla. Matyt, todėl kūrybininkai neskaičiuoja darbo valandų, o atsibudę naktį galvoja apie dar neįgyvendintas idėjas.

Ar kūrybos visuomenės atžvilgiu pasiteisina F. Bacono mintis: „Žinojimas – galia“? Kaip pasireiškia nežinios principas joje?

 Išties kūrybos visuomenės nežinios principas prieštarauja tiek šiai Francio Bacono minčiai, tiek informacinės visuomenės koncepcijai. Kas dėl pastarosios, gausindami informacinius srautus medijų kanalais, žinojimo ne tik nepadidinsime, bet padarysime jį paviršutinišką. Informacinės visuomenės pasekmė – vikipedinis žinojimas, kai tenkinamės anonimine informacija, kuri yra netiksli ar net klaidinga. Kitas informacinės visuomenės aspektas – siauras žinojimas, kai dešinės rankos gydytojas sako nieko neišmanąs apie kairę ranką. Ši mokslų ir veiklos specializacija vargiai derinasi su kūrybos visuomenės integraliu žinojimu. Be to, F. Bacono mintis turi politinį aspektą: sužinok ir manipuliuok žiniomis siekdamas valdyti pasaulį.

Kristupo Saboliaus ir Tomo Ramanausko knyga „Žmogus, kuris žinojo viską“. Ilmos Vienažindytės nuotr.

Nežinios principas yra kontrastas ir alternatyva šioms žinojimo grimasoms. Jis apima kelis aspektus. Pirma, kūrybininkas nežino, kokie bus jo kūrybos šaltiniai. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia domėtis kitų darbais iš įvairių sričių. Priešingai, tai, kad įkvėpimo šaltiniai gali būti įvairiausi, verčia mus plačiai dairytis po kūrybos pasaulį. Antra, sėkmė kūrybos visuomenėje yra nesuplanuojama ir neapskaičiuojama. Nei menininkas, nei užsakovas nežino, ar kūrinys bus populiarus ir paveikus. Šis neapskaičiuojamumas jokiu būdu neatgraso nuo kūrybinės veiklos, veikiau priešingai, jis verčia bandyti vėl ir vėl. Pavyzdys – Arthuras Schopenhaueris, kuris kantriai dirbo savo, nepriklausomo filosofo, darbą, nes nė vienas universitetas jo nenorėjo, kol senatvėje sulaukė šlovės. Trečia, bendraudami teatre, koncerte ar priėmime (Nobelio) premijos proga mes turime „pamiršti“ tai, ką žinome geriausiai, ir prisiminti tai, kas mus sieja su sutiktais žmonėmis. Ketvirta, verta suskliausti kai kuriuos specifinius dalykus, kurie trukdo matyti visumą. Vis dėlto kodėl mes esame? Ką norime nuveikti per savo gyvenimą? Kiek laiko mums dar liko?

Kokie kūrybos ir mąstymo, kūrybos ir laimės, kūrybos ir laisvės santykiai?

 Jei kūryba siejama su impulsyviais proveržiais, o mąstymas – su racionalia apskaičiuojama veikla, jie – vargiai suderinami. Vis dėlto kūryba turi racionalių pradų, o mąstymas – iracionalių. Pavyzdžiui, plėtojamas siužetas ar pasirinkta tema yra tai, ko privalo laikytis menininkas. Maža to, meno kūrinys atsiranda nuosekliai apmąstant jo visumą, nors atrodo, kad jis „sprogsta“ neracionaliai. Priešingas pavyzdys – labiausiai racionalus Apšvietos amžius subrandino visiškai neracionalų giljotinos siautėjimą Prancūzų revoliucijos metu. Panašiai prietarų nepakentusi sovietinė visuomenė kūrė visiškai neracionalią komunizmo utopiją. Šiuolaikinė naujųjų technologijų visuomenė visiškai pamišusi dėl vartojimo, kuris dažnai veda ne tik į bankrotą, bet ir į nuolatinį nepasitenkinimą dėl turimų vartojinių.

Apie kūrybos ir laimės santykį jau šnekėjome. Viena, kūryba – depresijos profilaktika ir atsvara nepritekliams. Kita, pati kūryba gali būti laikoma paranoja, o kūrybinis vakuumas neužpildomas jokiais pakaitalais.

Atrodo, laisvė, t. y. atviri keliai, – kūrybos sąlyga. Vis dėlto kūrybai reikia ir apribojimo arba krypties, kitaip ji neįgaus jokio pavidalo. Užsakymas dažnai būna ir postūmis kurti, nors, atrodo, tai – apribojimas tiek temos, tiek terminų atžvilgiu. Kitas apribojimo aspektas – kūrybos etika ir kūrybos ekologija.

Kaip kūrybos visuomenėje koreliuoja dinamiškumas ir pasyvumas?

 Iki šiol šnekėjome vien apie aktyvumą, neatsiejamą nuo kūrybinės veiklos. Vis dėlto galima kalbėti ir apie kūrybinį pasyvumą. Viena, kiekvienas kūrėjas yra ugdomas tam tikroje aplinkoje. Nors Abramovič išgarsėjo savo performansais, be tapybos studijų Belgrado dailės akademijoje ji nebūtų susiformavusi kaip menininkė. Kita, galima kalbėti apie menininkų pasijas leviniškąja prasme. Turint omeny iškiliųjų dalią, jie turi būti tikri kentėjimo meistrai. Net jei iškilus menininkas pripažintas, jis nusikryžiuoja būdamas dvidešimt septynerių, kad tik šou tęstųsi. Savižudžiai – altruistai kaip niekas kitas norėdami išvaduoti pasaulį nuo problemų mazgo, kuris susimezgęs juose. Ar mums nereikia daugiau egoizmo siekiant pagadinti pasaulį savo buvimu jame?

Kaip Heideggerio minima būtis myriop tampa kūrybingumo šaltiniu? Koks kūrybingumo santykis su das Man?

 Čia galima kabėti apie kelis klodus. Pirma, mūsų baigtinis gyvenimas verčia mus krutėti, kad iš jo neišeitume „tuščiomis“. Antra, buvimas myriop apima ir pasauliškumą, kai pasaulis mus maitina kūrybinėmis idėjomis. Trečia, turime suprasti, kad mūsų kūriniai išnyks kaip įvairiaspalviai lapai rudenį. Tikėtina, prieš tai sušoks savo šokį su kitais lapais vėjyje. Tai – apie kūrybos ribas. Das Man arba tūlas, kaip tai verčiau iš vokiečių kalbos, provokuoja tiek kūrybingumui, tiek egzistencialumui. Ne veltui M. Heideggeris jam suteikė egzistencialo rangą. Juk šnekėdami ir veikdami kaip tūlas turime kažkada atsitokėti savo unikalaus kelio paieškoms.

Manto Bukotos nuotr.

Ištraukos iš interviu su filosofu, rašytoju Tomu Kačerausku. Pirmą kartą visas interviu buvo publikuotas svetainėje www. filosofija.info 2019 m. sausio 1 d.