Logika − teatro vėžys

tekstas: Vilma Kilinskienė

/prie kavos teatro palėpėje su Žilvinu Vingeliu/

 

… apie teatro magiją

Vaikystėje pas močiutę Kybartuose buvo tokia magiška palėpė. Lyg ir pati paprasčiausia, bet vaikui tai buvo ištisas stebuklų ir magijos pasaulis, saugi ir rami priebėga nuo nesutarimų, konfliktų šeimoje, jaukus jo vaikiško pasaulio kampelis. Palėpėje gyveno knygos… Daugiausia senelio… Čia Žilvinas susipažino su A. Diuma, J. K. Rowling bei daugybe kitų autorių ir jų herojų. Būtent šiame slėpiningame močiutės namo užkaboryje prabėgo didelė dalis Ž. Vingelio vaikystės.

Įstojęs į režisūrą Žilvinas pajuto, kad jo vaikystės palėpė ir teatras labai panašūs savo prigimtimi ir naujo vaizduotės pasaulio troškimu. Įdomus sutapimas, kad pirmasis Ž. Vingelio teatro debiutas − spektaklis pagal britų dramaturgės Caryl Churchill pjesę „Skaičius“ − taipogi gimsta palėpėje, šįkart Kauno Nacionalinio dramos teatro.

Žodis „teatras“, kaip objektyvi reikšmė, anot Žilvino, neturi jokios egzistencijos. Tu jo vis sieki, bet iki galo taip niekada ir nepasieki… Tai nuolatinis procesas, tam tikra prasme netgi kažkokia utopija, suspaustas gyvenimo modelis, atsikračius kasdienių gyvenimo ritualų, visokiausių buities dalykų, kaip dantų valymasis ir panašiai. Teatre išgryninta tai, kas yra gyvenimiška ir esminga. Viskas sutelkta į vieną vietą ir vieną laiką taip, kad apskritai dingsta bet kokia vieta ir bet koks laikas ir lieka tik pati esmė. Pasitaiko spektaklių, kuriuose toks teatras atsitinka. Bet yra ir tokių, kuriuose, deja, neįvyksta. Tai tebūna išoriškai profesionaliai sustatytas, tačiau negyvas, nealsuojantis, jokios reikšmės neturintis darinys.

Teatre Žilvinui svarbu nuolatinis siekis. „Jeigu aš pasakyčiau sau, kad jau baigiau akademiją, pradedu dirbti ir jau esu teatre, tai nebūtų jokios prasmės. Čia atsiranda kažkoks šlagbaumas režisūros, naujo teatro paieškų siekyje. Siekyje paties teatro, to atsitiktinumo laukimo… Man tai ir yra teatras − tas kažkas, kas dar neišartikuliuota, neaišku, dar visada ateity, visada ne čia… Bet nuolatos yra nenugalimas troškimas to siekti. Tai lyg ta vaikystės močiutės palėpė,“ − sako jaunasis kūrėjas.

 

… apie pašaukimą

Ž. Vingelis teigia, jog jam labai sunku atsekti, kada įvyko apsisprendimas pasišvęsti teatrui. Berods šeštoje klasėje jis pajuto norą vaidinti, o dešimtoje panoro režisuoti, nes suprato, jog niekas neleis jam vaidinti, kaip jis nori, jaučia ir supranta, kad aktorystėje jam truks kūrybinės, intelektualinės laisvės. Tuomet Žilvinas suvokė, kad aktoriaus specialybė nėra laisva, kad ji labai priklausoma nuo režisieriaus, nuo teatro, kuriame dirbama.

Kalbėdamas apie pašaukimą Žilvinas ne kartą prisiminimais nuklysta į vaikystę. Pasakojant apie vieną pirmųjų teatrinių patirčių, atsiskleidžia itin jautrus vaiko santykis su teatro pasauliu: „kai kažkada vaikystėje su mama buvau lėlių teatre, mes atėjome į vaidinimą šiek tiek per anksti ir buvo dar nepakelta uždanga. Pamenu, kaip verkiau žiūrėdamas į ją nuleistą. Tai pirmas, kiek prisimenu, mano emocinis teatro išgyvenimas, traukos pojūtis. Nežinau, ar teatras tikrai yra ta vieta, kur turiu būti. Gali būti, kad kitur man sektųsi netgi geriau. Bet nemanau, kad tuomet jausčiausi toks išsipildęs, koks jaučiuosi čia.“

Vingelis_6
Po repeticijos Nacionalinio Kauno dramos teatro palėpėje. Silvijos Burokaitės nuotr.

Anot menininko, režisieriaus profesija labai plati, daug apimanti, dėl to tiesiog negalinti nusibosti. Kaskart, kai pabosta tai, ką darai, gali mestis į naują užribį, pradėti viską nauju kampu, kitaip, nebandytai. Čia nėra monotonijos, vienodumo.

 

… apie įkvėpimą

„Įkvėpimo kūrybai semiuosi iš knygų, filmų, muzikos. Svarbiausia nekartoti kitų, netapti kažkieno kartotiniu. Manau, kad tam svarbu neįsikvėpti iš tos pačios meno srities tai pačiai meno sričiai,“ − samprotauja kūrėjas. Žilvinas žavisi režisieriumi Wimu Wendersu, kuris kūrybinį kelią pradėjo nuo tapybos, fotografijos ir tik tuomet tapo kino režisieriumi, randančiu įkvėpimą tapyboje, dėl ko jo filmai išsiskiria kadrų tapybiškumu. Tapybai W. Wendersą vaizdo tikslumu įkvepia fotografija, o fotografijai įkvepia kinas, skatinantis kurti tokias nuotraukas, kurios pasakotų gyvas istorijas. Taip susidaro savotiškas savitumo W. Wenderso kūrybai teikiantis įkvėpimo ratas, žavintis Ž. Vingelį.

Neatsitiktinai Žilvino, kuris yra ir vienas ryškiausių jaunosios kartos dainuojamosios poezijos atlikėjų Lietuvoje, muzikiniame repertuare labai daug dainų apie teatrą. Pastarasis įkvepia jį muzikai. Teatrui analogiškai įkvepia muzika. Žilvinas teigia apskritai suprantąs spektaklį kaip savo esme muzikinį kūrinį. Čia svarbu tema, jos užuomazga, vystymasis, kulminacija, pabaiga, o vienas pagrindinių Ž. Vingelio pastatymų komponentų visuomet yra muzika. Režisieriaus siekiamybė yra, kad ji būtų atliekama gyvai.

 

… apie muziką…

„Muzika labai sustyguoja mano jausmus, savijautą, gyvenimą. Kiekvienas žmogus randa sau artimą išsigryninimo būdą. Kažkam galbūt tai budistinės praktikos, kitiems dar kiti dalykai, o man tai yra muzika. Per muziką aš galiu save labai pakeisti. Jei, tarkim, esu susijaudinęs, pasiimu gitarą, imu ją trankyti, daužyti, kol netikėtai išeinu į stulbinančią harmoniją. Vibracija eina per kūną, tu girdi ir jauti tą garsą ir tai harmonizuoja tave. Anksčiau ant manęs pykdavo, kad groju užsimerkęs, bet man tai yra pernelyg intymus procesas. Muzika kaip viešas pasirodymas, koncertas man niekuomet nebuvo reikalinga. Joje aš visuomet ieškojau savęs,“ − atvirauja daugybės dainų autorius ir atlikėjas.

Teatrą Žilvinas taip pat supranta kaip muziką. Jo teatrinėje kūryboje muzikos labai daug. Repeticijose muzika naudojama kaip provokacijos priemonė net tose scenose, kur spektaklyje ji nenumatyta, kad aktoriai pasiektų tam tikrą emocinę būseną ar atmosferiškai pajustų skirtingas scenines nuotaikas: chaosą, harmoniją ir pan. Ypač paveikūs yra įvairūs chaotiški garsai (pypsėjimai ir pan.), veikiantys žmogaus psichiką. „Jei aktorius turi klausą ir muzikinę atmintį, vaidindamas scenoje jis atmintyje girdi repeticijų metu skambėjusią muziką ir tuomet pats veda spektaklį kažkokia muzikine kryptimi,“ − savo Ž. Vingelis. Jaunajam režisieriui nepriimtina foninė muzika teatre. Jam muzika − tarsi savarankiškas personažas, turintis savo dramaturgiją, reikšmę spektakliui, Pavyzdžiui, tai gali būti pagrindinio veikėjo galvoje skambanti muzika, išreiškianti jo matymą, jo situacijos supratimą, pajautimą. „Dar svarbu, ar scenoje skamba ta muzika, kurią personažai girdi, ar ne. Jei tai yra muzika, kurios personažai negirdi, kuri yra sukurta tik žiūrovui, ji vis tiek turi turėti savo specifinį santykį su kažkuriuo iš personažų. Jei muzika yra tik atmosferinė, tai yra labai nuobodu. Įdomus yra sinchronas, kuomet kažkoks psichologinis įvykis įjungia garsą ir tada pajunti muzikos tamprumą su personažo emocine būsena. Tada viskas susipina į tą daugiasluoksniškumą, kuriame tu imi pasitikėti spektakliu, jog nieko jame nėra be reikalo, kad garso ar šviesos atsiradimas reiškia, jog kažkas išties atsitiko,“ − savo požiūrį į muziką teatre dėsto Žilvinas.

 

… apie režisieriaus kelionę su aktoriumi

„Jeigu būtų kokia formulė teisingai aktorių atrankai, tai būtų labai lengva, − juokiasi jaunasis režisierius. − Pirmiausia, žinoma, bandai rinktis remdamasis kažkokiais loginiais kriterijais. Jei nepavyksta, griebiesi intuityviųjų. Tačiau visuomet išlieka tas rizikos faktorius − tai pasiteisins, ar ne? Jei remiesi tik logika, ignoruodamas intuiciją, visai gali būti, kad vaidmeniui tas aktorius labai tiks, bet nesutaps bioenergetiniai laukai ar požiūris į meną, į spektaklio kūrimą ir susikalbėjimas taip ir neįvyks.

Procesą, kuomet susitinka bei dirba aktorius ir režisierius, Ž. Vingelis lygina su keista kelione, po kurios, viena vertus, sunku išsiskirti, tačiau, kita vertus, to išsiskyrimo desperatiškai trokšti. Ir kartais labai ilgai dar nesinori matyti tų žmonių, su kuriais keliavai šitą kelio atkarpą… Ne dėl nesutarimų ar antipatijos, o tiesiog dėl abipusio energetinio išsekimo vienam nuo kito, pernelyg tamprių ilgalaikių sąsajų, intensyvių emocinių išgyvenimų…

Ištrauka iš Ž. Vingelio režisuotų N. Gogolio „Pamišėlio užrašų“. Video projekcija: Kornelijaus Jaroševičiaus

… apie santykį su pjese

Pjesės pasirinkimas yra labai nenuspėjamas, komplikuotas ir kartais pačiam režisieriui netikėtas sprendimas. Būna kad kažkokia mintis ar išgyvenimas grąžina prie jau seniai skaityto ( tuomsyk tarsi ir nesudominusio) kūrinio ir supranti, kad tai turi būti tavo statomo spektaklio pagrindas. Labai svarbu to neatidėti, nes laikas tam yra dabar ir jei dabar nepadarysi, vėliau to tiesiog nebeliks. Režisierius paaiškina turįs minty ne tai, kad vėliau to nebus įmanoma padaryti apskritai, bet dėl to, kad pačiame tavyje tas laikas jau bus praėjęs ir tai nebebus taip tikra. Gims kitos mintys, kiti išgyvenimai, rasis kiti kūriniai ir kiti pastatymai.

 

… apie scenografiją

Ž. Vingeliui nepatinka fasadinė išraityta realistinė scenografija. „Geriau fragmentais, sąlygiškai, po truputį, bet ne deklaratyviai realistiškai. Teatras gali vaizduoti ir realybę, bet ji turi būti taip prasmingai suspausta, kad pajėgtų tapti nebe realybe. Teatro estetika visada turi būti keli centimetrai nuo žemės, lengvai siurrealistinė ar kažkas tokio vos vos irealaus. Fasadinė deklaratyvi realistinė scenografija man niekada nepatiko. Kaip scenografijos elementas mane labai masina televizoriai. Aš esu miesčionių vaikas iš Kauno ir mano vaikystėje namuose visuomet eidavo televizorius ir aš labai anksti supratau, kaip tai yra baisu. Toks fiktyvus langas, rodantis fiktyvią suspaustą realybę, kur visi apgaulingai laimingi šypsosi. Man įdomu, kaip negyvas, kažkada nufilmuotas, televizoriuje esantis būtasis laikas veikia esamąjį gyvų žmonių laiką, kaip žmogus, žiūrėdamas laidą, gali emociškai išgyventi jos turinį? Kaip kažkoks praeityje įrašytas vaizdas sugeba taip rezonuoti ir garsu, ir vaizdu esamajame laike? Tai labai šiurpus dalykas, vienas iš baisiausių narkotikų, kažkas postapokaliptinio,“ − sako kūrėjas.

 

… apie veikiantį ir neveikiantį žiūrovą

Kalbėdamas apie santykį su spektaklio žiūrovu, Žilvinas sako, kad jam svetimas žiūrovų skirstymas į veikiančius (tiesiogiai dalyvaujančius, įsitraukiančius į vaidinimą) ir neveikiančius (stebinčius). Toks skirstymas režisieriui apskritai atrodo neteisingas, nes bet kuris žiūrovas visuomet veikia spektaklį ir aktorių savo buvimu bei pats vaizduotėje dalyvauja spektaklio kūrime. O. Koršunovas yra labai taikliai pasakęs, jog tikroji scena yra žiūrovų vaizduotė. Žilvinas tai laiko kiekvieno režisieriaus siekiamybe. Žiūrovas jam yra ta paskutinė grandis, kuri spektaklį paverčia spektakliu.

 

… apie charakterio mirtį ir meilę literatūrai

Didžiausiomis Lietuvos jaunojo teatro problemomis režisierius pirmiausia vadina undergroundinio teatro nebuvimą, teatrinių erdvių įvairovės trūkumą ir tuos režisierius, kurie bijo statyti SPEKTAKLĮ. Pasak Žilvino, didžioji dalis režisierių stato pjesę, o ne spektaklį. Jie pažodžiui perskaito dramą ir bando ją kažkaip įkūnyti, taip prarasdami subjektyvaus režisieriaus pasaulio suvokimo faktorių, kuomet jis, remdamasis savo paties vaizduote, kuria visiškai savitą estetiką, savo realybę. „Jei mąstydamas apie pjesės temą, tu galvoji, kad ji prasiplės ir giliau atsiskleis, papildžius kitais tekstais ar tavo paties pajautomis, savitomis interpretacijomis, ar, galų gale, jog ji taps įtaigesne, nutraukus ją vidury vaidinimo ir pakvietus aktorius tiesiog atsisėsti scenoje ir papasakoti, perteikti kažką iš savo gyvenimo ta tema ir tik tada vėl tęsti arba net nebetęsti vaidinimo, jeigu intuicija veda tokiu keliu, tai tiesiog nevalia bijoti suardyti pjesės struktūros,“ − vienareikšmiškai dėsto menininkas. Svarbiausia, anot jo, kovoti už temos įtaigumą, jos atskleidimo pilnumą. Tačiau čia jis įžvelgia ir pavojų, nes daug jaunų režisierių, pasak Žilvino, šitoj vietoj pasuka „savitikslio išsikalinėjimo“ keliu, kuomet pjesė darkoma arba jos visai atsisakoma ne dėl spektaklio įtaigos, o tiesiog dėl formos, pamirštant turinį.

Pjesė spektakliui apskritai nėra būtina, privaloma. Gali būti tiesiog kažkokia tema, konstruojama visai ne draminio kūrinio, o, sakykim, aktorių išgyvenimų ar istorinių faktų analizės pagrindu. Bet tame neturi būti formos savitiksliškumo, tuščio efektingumo, savotiško ekshibicionizmo siekio.

„Visas postdraminis teatras dabar neigia personažą. Tai vadinasi charakterio mirtis. Atsisakoma tradicinės literatūros, siekiama teatro socialumo, politinio aktyvumo. Viskas, kas yra žiniose ir geltonojoje spaudoje nešama ir į teatro sceną. Man tai svetima. Aš myliu literatūrą,“ − susimąstęs žodžius iš lėto renka Žilvinas.

Vingelis_3
Būtajame laike Paryžiuje (nuotr. iš asmeninio albumo)

… apie režisieriaus uždavinius

Žilvinas sako, jog svarbiausias režisieriaus uždavinys teatre − sukurti tokią kūrybinę repeticinę atmosferą, kuri skatintų siekti nutikimo, atsitiktinumo, netikėtumo, o ne taisyklingai profesionaliai surepetuoto vaidinimo. Tai sukurti labai sunku ir niekuomet negali būti tikras, ar pavyko. „Režisieriaus tikslas turi būti sukurti tam tikrą spektaklio polifoninį lauką, skirtingų minčių kontrapunktus, pačiam sau oponuoti, spektaklio temą, problemą pateikti įvairiausiais rakursais, o ne iš anksto nuspėjamu siužetu pavergti sentimentalias močiutes,“ − apie savo profesiją mąsto Ž. Vingelis.

Režisierius, kaip ir bet kuris menininkas, turi kurti ne dėl to, kad ką nors pasakytų. Jis neturi būti kažkokiu politiku, kuris teikia žiūrovams atsakymus ar moralizuoja. Įtaigiausias jis tuomet, kai kuria vedinas savo asmeninių baimių ar troškimų, savęs paieškų. Kai režisierius turi išankstinį tikslą kažką pasakyti savo spektakliu žiūrovui, kūryba tampa labai pragmatiška, kas iš esmės yra priešinga jos prigimčiai. Jei spektaklis įtaigus, žiūrovas pats jame ras atsakymą.

Žilvinas teatre kuria savo estetikos, savo klausimų polifoninį ansamblį, kur kiekvienas žiūrovas gali rasti savo požiūrio kampą.

 

… apie autoritetus

Ž. Vingelį žavi Ježio Grotovskio (1933−1999) teatro samprata. Jaunasis režisierius renka ir praktikuoja J. Grotovskio teatrinius pratimus, domisi jo kūryba. Jį žavi J. Grotovskio ieškojimai, kur baigiasi teatras, einant gilyn į pačią jo esmę, kuomet išnyksta teatro ribos ir susikabinus rankomis su žiūrovais išeinama į miškus…

Įdomios Žilvinui ir Michailo Čechovo (1891−1955) ribinių būsenų metamorfozės. Anot jaunojo režisieriaus, „iš pradžių jis tik gėrė gėrė gėrė, kol K. Stanislavskis jį paėmė į teatrą, o galiausiai baigė Kristaus mokslo aiškinimu. Nutiko kaip A. Strindbergo „Mirties šokyje“ rašoma, kad tik iš mėšlo gali išaugti gėlė… Man patinka tokie neformalai, undergroundiniai menininkai. Arba kaip tik jau tokie, kaip italų dailininkas ir režisierius R. Castellucci su savo išskirtine estetine kalba,“ − atvirauja Ž. Vingelis.

Žilvinas autoritetų stengiasi ieškoti kitam laike, kitoj šaly. Lietuvoje tikrai taip pat yra tokių teatralų, kurie verti jais būti, tačiau tuomet iškyla grėsmė supanašėti, prarasti kūrybinę savastį, išskirtinumą. Visgi Lietuvoje jaunąjį menininką labiausiai masina ir žavi jo kurso vadovo, mokytojo Gintaro Varno, Eimunto Nekrošiaus bei Oskaro Koršunovo kūryba. O. Koršunovas jį žavi marginališkumu, sugebėjimu į sceną atnešti visą savo gyvenimišką tamsą ir kuo paveikiausiai tai estetizuoti, nedaryti šlykščiai, išlaikyti optimalų santykį tarp visiškai nuogos tiesos ir teatrinės vaidybos. Jaunesnių kolegų kūryboje, kur teatrinę estetiką vis labiau gožia gyvenimiškos tiesos nuogumas, Žilvinas kartais to pasigenda, bet įžvelgia ir privalumų: „Tokiuose spektakliuose aktoriai dažnai patys praranda kontrolę, įsijautę į situaciją nebesugeba savęs suvaldyti, nueina iki šizofrenijos čia pat scenoje, leidžiasi į verksmus ir pasakojimus apie save… Toks viešas atsivėrimo, gėdos aktas išveda juos iš pusiausvyros ir spektaklis tampa nevaldomu, bet neįtikėtinai nuoširdžiu.“ Toks Žilvinui pasirodė vienas iš labiausiai sukrėtusių ir įsiminusių paskutiniu metu jo matytų spektaklių − Artūro Areimos „Medėjos kambarys“. Anot menininko, tai neįtikėtinai paveikus darbas, sulaužęs teatro ribas. Bet kartu Žilvinas čia įžvelgia žmogaus demoralizacijos grėsmę, pats teigdamas, jog spektaklio metu scenoje buvo rodomas toks žiaurumas, toks atviras smurtas, kokio jis dar niekada nebuvo matęs.

Iš jaunosios kartos kūrėjų Žilviną žavi jo kursiokės Kamilės Gudmonaitės teatrinės paieškos, ypač jos spektaklis „Dievas yra DJ“, kur jaunoji menininkė gvildena tikrumo problemą šiandienos technologijų pasaulyje.

 

… apie teatro laisvę ir varžtus

„Teatro vaidmuo šiandieninėje visuomenėje yra labai iškreiptas. Tai įtakoja daug kas. Teatrai iš viešųjų įstaigų virsta biudžetinėmis, greičiausiai jie patys turės rūpintis savo išsilaikymu, ko pasekoje žymiai padaugės komercinio teatro, kur ateinama tiesiog smagiai praleisti laisvalaikio,“− pergyvena jaunasis menininkas. Vienintele teatro viltimi Žilvinas įvardija pamažu besikuriantį undergroundinį jaunimo teatrą, nes ankstesnysis, panašu, jau visai beišsikvepiąs, besikartojantis, nebeieškantis.

Viena vertus, šiandien teatras yra visiškai laisvas. Jam nebeužkrauta kažkokia, tarkim, propagandinė funkcija, kaip tarybiniais metais. Tačiau šita laisvė, būdama stiprybe, kartu tampa ir problema. Atsiranda daug tuščių ekshibicionistinių spektaklių, kuriais siekiama tiesiog pasirodyti. Visgi laisvė kiekvienam režisieriui atrasti unikalią savo teatro kalbą ir misiją yra nenuginčijamas šiandienio teatro privalumas.

Vingelis_4
Spektaklis „Skaičius“. Rež. Ž. Vingelis. Premjera 2016-05-28, 29

… apie premjerą

Caryl Churchill pjesė „Skaičius“ buvo pirmoji Žilvino perskaityta šiuolaikinė drama. Žilvino kurso vadovas Gintaras Varnas prieš porą metų davė jaunuoliui užduotį pažinčiai su šiuolaikine dramaturgija. Tąkart kūrinys Žilvinui visiškai nepatiko. „Pasirodė kažkokia nesąmonė. Visi vis sako kažką po vieną žodį ir taip nieko ir nepasako. Ir tie klonavimai… Man tai buvo kažkas svetimo,“ − pasakoja Ž. Vingelis. Po šios Žilvinas perskaitė kelias dešimtis šiuolaikinių pjesių, kol jam į rankas vėl papuolė jau visai užmarštin nugrimzdęs „Skaičius“. „Jau buvau apėjęs gausų šiuolaikinės dramaturgijos ratą ir staiga šita pjesė man nušvito visai kitaip. Ji pasirodė keista, bet labai įdomi,“ − atvirauja menininkas. Žilviną žavi, kad pjesės personažai natūralūs, didelėje emocinėje įtampoje jie nebešneka tuo rišliu, teatrališku, dirbtinai dramatišku, filosofiškai brandžiu balsu, būdingu Lietuvos teatro scenai. „Skaičiuje“ personažai taip ir nepasako nieko protingo. Bet tai yra gerai. Savo esme tai yra futuristinė pjesė antiutopine tema, kuomet žmogus sužino, kad jo gyvenimas tėra tik eksperimentas, o jis pats tėra kažkieno klonas, kartotė, kopija, kurių yra daug. Visas spektaklis ir yra jo bergždžias bandymas aiškintis, tai kas tuomet jis yra. Greta vystoma linija jo pirmtako, ieškančio atsakymo į klausimą, kodėl jo tikras biologinis tėvas jo atsisakė ir pasirinko jo kopiją. Pjesėje kuriama antiutopinė ateities visuomenės susvetimėjimo, nesusišnekėjimo, nesuvokimo, kas aš esu, nuotaika. Personažai irzlūs, ėdantys vienas kitą… Vaizduojamas iškreiptas, chaotiškas santykis, verčiantis kvestionuoti mokslo galią, keliantis klausimą, ar tikrai žmogus pajėgus prisiimti atsakomybę už mokslo pažangos padarinius ir čia pat pjesės siužetu netiesiogiai pateikiantis savotišką ateities pranašystę, tarsi atsakymą į šį klausimą…

„Nuo pat žmonijos pradžios, kuomet žmogus atsikando Pažinimo vaisiaus, jo klaidų mastas, augant mokslo pažangai, taip pat vis auga, o atsakomybė mąžta. Todėl šiuo spektakliu aš keliu klausimą, ar mokslas nekelia grėsmės žmogaus žmogiškumui? Ar nepaverčia jo tiesiog šaltu, matematišku, nesubtiliu, naudos ieškančiu robotu? Ar moksliniame diskurse žmogaus žingsniu į nemirtingumą vadinamas klonavimas nežudo to, kas daro žmogų žmogumi?“ − svarsto Ž. Vingelis.

Nė vienas personažas jokiu brandžiu gilesniu tekstu pjesėje nereflektuoja savo asmenybės, individualumo, identiteto paieškų. Pjesė baigiasi visų personažų mirtimi, taip ir neradus jokių atsakymų.

Pats Žilvinas pasisako prieš skaičių, prieš bandymą suvokti žmogų kaip kažkokį matematinį darinį, prieš bet kokį klasifikavimą. Jis stebisi, kodėl žmogus, paklaustas, kas jis yra, pasako tai, kuo jis dirba. Juk jis ir kieno nors sūnus, brolis, draugas… Bet to niekas nesako. „Pasak konfucianizmo, mokytojas tu esi tol, kol priešais tave yra mokinių. Kai mokiniai išeina, tu nebesi mokytojas. Tai reiškia, jog tave kuria kiti žmonės. Tu visuomet esi tai, kas esi santykyje su kitais. Tuo tarpu europietiškas individualumas skatina suvokti save atsietai nuo kitų. Na kas aš, kai tiesiog einu gatve? Režisierius? Čia gi reikia gerokai trenktu būt, kad taip atsakytum!“ − samprotauja Ž. Vingelis.

Pjesėje Žilviną taipogi žavi galimybė fantazuoti, kurti savo ateities pasaulio viziją, kažkokią visiškai naują estetiką ateities laike, kurio nė vienas iš mūsų dar nesam matę.

 

… apie kūrybinį konformizmą ir sekimą logika

Žilvinas teigia nepataikaujantis žiūrovui. Maža to, jis tiki(si), kad iš „Skaičiaus“ kas nors būtinai išeis ir čia pat pacituoja Andrejų Tarkovskį: „Aš filmą pradedu labai lėtai, kad žiūrovai, kurie pateko ne į tą filmą, spėtų išeiti, kol neprasidėjo siužetas.“ Tokia ir Ž. Vingelio siekiamybė − kad jo spektakliuose nebūtų žiūrovų, patekusių ne į tą vaidinimą. O koks vaidinimas, koks teatras yra tas pačiam Žilvinui?

Režisierius atsako: “Aklas sekimas logika yra jaunojo teatro vėžys. Yra labai daug racionalių, apgalvotų, į tekstą orientuotų spektaklių, kuriuose trūksta pakilimo nuo žemės, žiūrovo vaizduotės faktoriaus, to fragmentiškumo, iš kurio pats žiūrovas savo vaizduotėje galėtų susidėlioti pilną vaizdą. Nėra pasitikėjimo, kad jis tai gebės. Sceninio veiksmo kūrimas turi ieškoti paradoksų. Man labai keista, kai aktoriai dažnai sako, kad kažkas, kuriant spektaklį, yra nelogiška ir dėl to neįtikins žiūrovo. Juk gyvenime irgi kartais elgiamės visai nelogiškai. Logika yra stereotipinis požiūris į stereotipinius reiškinius: tokioj situacijoj jis logiškai turėtų elgtis šitaip. Bet juk gyvenime žmonės iš įtampos pradeda kvatoti prie karsto! Argi tai logiška? Teatre taip pat turėtų būti ieškoma kraštutinių, desperatiškų, įdomių, alogiškų sceninių paradoksų, žmogaus egzistencijos būdų, o ne atkartoti kažkokią buitį, kur viskas iki skausmo logiška ir nuspėjama.“

Vingelis_5
 Žilvino Vingelio nuotr.