Mąstymas ir pažinimas indokiniškoje erdvėje kultūrinės psichologijos ir filosofijos istorijos šaltinių atžvilgiu

Mąstymu ir pažinimu (cognition) vadinu būdus, kuriais įgyjamos ir taikomos žinios (Matsumoto 2001:  119-120). Daugelį šimtmečių filosofiškai svarstytas pažinimas pradėtas tirti psichologijos mokslo XX a. Pažinimo ir mąstymo aspektus aptarsiu XX a. gale įsibėgėjusios minėto mokslo krypties – kultūrinės psichologijos prieigos bei filosofijos istorijos šaltinių būdu. Pasak kultūrinės psichologijos, raison d’être, pažinimas ir kultūra susiję taip, jog atskiri pažinimo aspektai, veikiami skirtingų kultūrinių veiksnių, sąlygoja savitą pažinimą.

Kultūrinės psichologijos pažinimo tyrimai daugiausiai plėtoti lyginant Vakarų (dažniausiai JAV) ir likusio pasaulio žmones. Jungtinis terminas „indokiniškas“ (plg. angl. Sino-Indian) aprėpia du  – Indijos ir Kinijos kultūrinius arealus bei jų žmones. Abu regionai kaip ir Vakarai (įskaitant Europą, JAV ir Kanadą), nepaisant jog apima didelį plotą ir daugelį žmonių grupių, nuo seniausių laikų išsiskiria stipria civilizacine tradicija ir savimone. Kinijos regionas su Indija ryšius užmezgė I a., kai Kinijoje iš Indijos ir Centrinės Azijos pradėtas platinti Budos mokymas. Šie ryšiai, be sėkmingos ekonominės santykių plėtotės Šilko kelyje, intelektualiai pasireiškė budistų vienuolių atvykimu bei daugybės budistinių tekstų atgabenimu į Kiniją, sukėlusiu nuo II iki X a. trukusį vertimų sąjūdį, kada tekstai iš indiškų kalbų (daugiausiai sanskrito) versti į tuometinę kinų kalbą. Vertimai ilgainiui sukūrė savitą tekstinį kinų kalbos variantą – budistinę kinų kalbą, kurioje pasireiškė stipri indų kalbų įtaka. Be to, Kinijoje ilgainiui įsitvirtina turtingai adaptuojamas ir interpretuojamas Budos mokymas, susilygindamas su vietiniais Konfucijaus ir Dao mokymais. Budizmas istoriškai tapo Indijos ir Kinijos kultūrinių arealų jungtimi ir taip bent aštuonių amžių laikotarpiu (Kinijoje nuo I a. iki budizmo persekiojimų 845 m.) sudarė aplinkybes abiejų kultūrų pažinimo aspektų supanašėjimui (nors Indijoje nuo XII a., jau padaręs įvairiopą įtaką, budizmas nunyko).

Iš Britų muziejaus (The British Museum) fondų. Luanos Mas nuotr.

Indokiniško pažinimo kultūrinės psichologijos aspektu tyrimas nėra lengvas, nes dar beveik nevykdomi abiejų regionų filosofiniai-moksliniai lyginamieji tyrimai. Tik pastarąjį dešimtmetį prasidėjo  abiejų arealų lyginamosios filosofijos darbai (Park 2012; Ithamar; Zhihua 2013; Berger 2015). Kultūrinės psichologijos pažinimo tyrimuose vis dar pirmauja Rytų Azijos ir Vakarų pažinimo palyginimai, kuriais remiantis formuluojama Vakarų-Rytų mąstymo dichotomija, Indijos regioną paliekant nuošalyje.

Kategorizacija

Pažinimo aptarimą pradėsiu nuo kategorizacijos (klasifikacijos). Kategorizacija apima sąvokų bei objektų klasifikavimą – tam tikrų objektų grupavimą kartu. Remiantis 1972, 2002 ir 2004 m. tyrimais, kuriuose dalyvavo amerikiečiai, europiečiai ir kinai, paaiškėjo, kad kinai, lyginant su vakariečiais, labiau linkę klasifikuoti objektus pagal jų temines sąsajas (Bond 2010: 157; Kitayama; Cohen 2010: 581). 2004 m. tyrime iš trijų žodžių – „bananas“, „beždžionė“ ir „panda“ – reikėjo pasirinkti du žodžius, kurie labiausiai tarpusavyje susiję. Kinai linko pasirinkti teminį grupavimą – „bananas“ ir „beždžionė“, o vakariečiai klasifikavimą pagal rūšinį giminingumą (priklausymą aukštesnei kategorijai) – „beždžionė“ ir „panda“, kadangi abu objektai priklauso bendresnei gyvūno kategorijai.

Indijos atveju nėra adekvačių tokio kategorizavimo empirinių tyrimų, tačiau pasvarstyčiau klasifikavimo reiškinį, remdamasis istoriniais teoriniais pavyzdžiais. „Nyāya sūtros“ komentare (IV-V a.) pirmą kartą Indijoje kalbama apie išvardinimą (uddeśa), apibrėžimą (lakṣaṇa) ir tyrimą (parīkṣā) (1.1.3 – Шохин 2001: 151). Iš terminų svarbiausi pirmieji du – uddeśa apibrėžiamas kaip: „objektų paminėjimas jų vardais“, o lakṣaṇa: „požymiai (dharma), atskiriantys paminėtų [objektų] prigimtį“. Svarbiausias indiškojo apibrėžimo bruožas – naudojant kuo mažiau žodžių, nurodyti unikalų apibrėžiamo objekto (lakṣya) požymį (-ius), kuris išskirtų objektą iš kitų. Indiškasis apibrėžimas nuo vakarietiško skiriasi tuo, kad juo nebūtina nurodyti objekto priklausomybės aukštesnei loginei giminei, objektui apibrėžti pakanka nurodyti tik išskirtines savybes (ἴδιον). Tai reiškia, jog mąstant apie objektą nėra svarbu jį priskirti aukštesnei numanomai kategorijai, tačiau svarbu matyti temines jo sąsajas, leidžiančias objektą laikyti panašiu arba skirtingu su kitais objektais. Tokia tendencija matoma daugelyje indiškų apibrėžimų, pvz., substancijos (dravya) apibrėžimas pateikiamas „Vaiśeṣika sūtroje“ (1.1.15): „veiklumas, savybingumas [ir buvimas] sambūvio priežastimi – santalkos apibrėžimas“ („kriyāvad guṇavat samavāyikāraṇam iti dravyalakṣanam“), nusako jos požymius, bet ne priklausymą aukštesniam vienetui (plg. Patañjalio karvės apibrėžimą kaip „tešmens, uodegos, kupros, kanopų ir ragų junginį“), tad su kinišku kategorizavimo požiūriu koreliuotų indiškuose tekstuose neaptinkamas kategorinis apibrėžimas.

Į mokyklą. Indija. Jolantos Mitchell nuotr.

Dedukcinis vs indukcinis samprotavimas

Dedukcinio-indukcinio samprotavimo tyrimai susiję su problema: kiek samprotaujant kliaunamasi bendrąja informacija, neįmanoma patikrinti patirtimi (pvz., „visi žmonės turi savybę x“) ir kiek linkstama samprotauti remiantis patirtimi patikrinta informacija (pvz., „mano pažįstamas žmogus turi savybę x“) arba jos trūkstant, atsisakoma samprotauti. Remiantis vykstančia diskusija Rytų Azijos atveju (Kitayama; Cohen 2010: 575-576; Xianqing; Jinyan 2014), yra duomenų, jog kinai labiau nei vakariečiai linkę pradėti samprotauti remdamiesi patirtimi, o ne nuo apibendrinimo, arba daryti apibendrinimą, remdamiesi patirtimi patikrintais faktais. Pasak tyrimų, polinkis kliautis dedukciniu samprotavimu didėja, gaunant institucinį švietimą, tad pvz., tyrimų rezultatai su kinų Hong Kongo universiteto studentais neatskleidė tokių samprotavimo skirtumų, lyginant su amerikiečių Princtono studentais (Johnson-Laird; Lee 2006).

Kalbant apie indų dedukcinio-indukcinio samprotavimo polinkius, pasiremsiu nyāya-vaiśeṣikos ir vėliau indų budistų (ypatingai Dignāgos ir Dharmakīrčio) plėtotos samprotavimų (tarkavidyā) ir argumentų (hetuvidyā) mokslo žiniomis. „Nyāya sūtroje“ pateikiamas penkianaris silogizmas remiasi patirtimi ir indukciniu samprotavimu: pradžioje „(ant kalno) matomi dūmai“ (dhūmāt), toliau remiantis patirtimi gaminant valgyti (pacyate), gaunamas pavyzdys (dṛṣṭānta), jog įkūrus ugnį, pasirodo dūmai. Tuomet daromas indukcinis apibendrinimas, jog „kur yra dūmai, ten yra ugnis“  (yatra yatra dhūmaḥ, tatra tatra vahniḥ). Remiantis šiuo indukciškai gautu teiginiu, galima atlikti dedukciją, jog „ant kalno yra ugnis“ (parvatovahnimān). Svarbu, jog indiškame samprotavime ryšys tarp įrodomojo (sādhya – ugnis) ir priežasties (hetu – dūmai) turi būti pagrįstas apibendrinimo ryšiu (vyāpti), t. y. pati indukcija, jog „kur yra dūmai, ten yra ugnis“, turi būti argumentuota. Tradiciniai šio apibendrinimo ryšio pagrindimai rėmėsi patirtinio pavyzdžio pateikimu ir kontrpavyzdžiu, pvz., „virš ežero yra rūkas, bet ten nėra dūmų“. Dignāga (480-540) suformulavo tris taisykles (trairūpya), kuriomis patvirtino pavyzdžio, kontrpavyzdžio ir akivaizdžios (patirtimi pažįstamos) priežasties buvimo objekte, kuriame ieškoma įrodomojo, kriterijus (cituotame pavyzdyje – ugnies ieškota kalne). Šios apibendrinimo ryšio pagrįstumo taisyklės vėliau griežtintos Dharmakīrčio. Iš šių filosofinių-istorinių indų pavyzdžių įsidėmėtina, jog kaip ir numanomai kinų samprotavimo tyrimuose, tradicinėje indų samprotavimo logikoje, pabrėžiama patirties svarba ir indukcija. Įdomu, kad Indijos budistų pernešti logikos traktatai Kinijoje didelio pasisekimo neturėjo, ten plačiau paplito tik Dignāgos mokinio Śaṃkarasvāmin traktatas „Nyāyapraveśa“ (因明入正理論) Xuánzàngo (玄奘) vertimų laikotarpiu (645-664). Indiška formali argumentavimo struktūra Kinijoje neįgavo populiarumo, o tą toliau norėčiau susieti su kai kurių mokslininkų tyrimais apie kinų mąstymo holistinį bei dialektinį-inkliuzyvinį stilių.

Senovės užrašų tyrimas Kinijoje pradėtas labai anksti, mažiausiai prieš 2000 metų.

Siekdamas palengvinti tokių užrašų tyrimą, mokslininkas Wang Liming (gimęs 1679 m.)

sudarė populiarų žinyną, aiškinantį užrašus ant bronzinių varpų ir ritualinių indų.

Britų muziejus (The British Museum).  Luanos Mas nuotr.

Analitinis vs holistinis mąstymas

Kai kurie tyrimai liudija, jog kinai, skirtingai nei vakariečiai, pasižymi holistiniu mąstymo stiliumi, kurio kai kurie iš identifikavimo kriterijų – dėmesio koncentravimas, priežastingumo aiškinimas bei bendruomeniškas patybės suvokimas. Dėmesio koncentravimo tyrimai parodė, kad Rytų azijiečiai (įskaitant kinus), skirtingai negu vakariečiai, labiau sutelkia dėmesį į lauką nei į paskirus objektus (Kitayama 2010: 578-580). Priežastingumą kinai linkę priskirti išoriniams, aplinkos faktoriams, o vakariečiai dažniau priežastis įžiūri dekontekstualizuotai, jas lokalizuojant atskirame objekte. Viename iš tyrimų reikėjo stebėti judančių viena kitos kryptimi žuvų paveikslėlius. Paprašius paaiškinti žuvų elgesį, amerikiečiai linko jį aiškinti žuvų vidiniais veiksniais, o kinai atvirkščiai – išoriniais. Panašus tyrimas apie indus liudija, jog indai linko bet kokius įvykius – ar gerai, ar blogai pasibaigusius – aiškinti kontekstualiais ir situatyviais veiksniais (Ibid. 580). Bendruomeniškas patybės konstravimas taip pat susijęs holistiniu požiūriu. Pasak paskirų tyrimų, Rytų azijiečiai linkę save įsivardinti bendruomeniškai, referuodami į savo santykį su kitais žmonėmis, o amerikiečiai save linkę išskirti abstrakčiais savybiniais įvardijimais (Ibid. 578, 648). Panaši tendencija regima ir Indijoje, kurioje patybės konstravimas glaudžiai susijęs su šeima (Bhawuk 2011: 12), nors daugelis studijų rodo, jog Indijos patybės suvokimas, priklausomai nuo situacijos, apima ir individualistinį, ir kolektyvistinį patybės suvokimą (Sinha 2014: 29).

Į mokyklą. Indija. Jolantos Mitchell nuotr.

Holistinis kinų mąstymo polinkis gali būti paliudytas dviem unikaliomis VI-VII a. Kinijoje sukurtomis – tiāntái (天台) ir huáyán (華嚴) – budistinėmis sistemomis. Tiāntái mokyklos vadovas Zhìyǐ  (智顗, 538-597) suformulavo visų įmanomų objektų meditacijos vienu metu („3000 dalykų vienoje mintyje“ – yīniàn sānqiān一念三千; Ziporyn 2016) būdą, o huáyán – Fǎzàng (法藏, 643-712), pirmiausia pabrėžė visų reiškinių tarpusavio susietumo principą – dharmadhātu pratityasamutpāda (fǎjiè yuánqǐ 法界緣起), pagal kurį visi reiškiniai persismelkia tarpusavyje, (shì shì wú ài 事事無礙), kiekvienas savyje turi kitus reiškinius. Atskiru faktu pažymėčiau, jog, pasak Alain Samson’o tyrimo, Jungtinėje Karalystėje tyrusio Britanijoje gimusius budistus, anglikonus ir pasauliečius-humanistus  – budistai pagal keletą kriterijų yra holistiškesnio mąstymo būdo nei pastarosios bendruomenės (Samson 2007: 182-202, passim).

Loginis-ekskliuzyvus vs dialektinis-inkliuzyvus mąstymas

Kitas pažinimo aspektas apima loginį-ekskliuzyvų ir dialektinį-inkliuzyvų mąstymo stilius. Pasak keleto tyrimų, kinai pasižymi dialektiniu mąstymo stiliumi, t. y. linkę suderinti ir toleruoti prieštaringus manymus bei natūraliau priimti ir numatyti pokyčius, kai vakariečiai nesuderinamus manymus siekia išspręsti pasirinkdami logiškai neprieštaringus variantus bei linkę tikėtis reiškinių tęstinumo, neprognozuodami jų pokyčių (Kitayama 2010: 583-584). Panašios alternatyvos fiksuojamos ir Indijoje, viena kurių žinoma kaip  madhyam marg („vidurio kelio“) koncepcija (Panda 2013). Šios kilmė dažnai laikoma dar praeityje Budos suformuluota madhyamā-pratipad, kai bandoma laviruoti tarp kraštutinumų, pasirenkant tarpinį kelią  prieštaringoms idėjoms suderinti, užkertant kelią socialiniam konfliktui ir psichofiziniam disbalansui. Šis madhym marg idealas iki šiol funkcionuoja Indijos visuomenėje, palaikomas žmonių atmintyje pamokančių istorijų iš „Jātakų“, „Pañcatantros“, „Rāmāyaṇos“ ir „Mahābhāratos“ (Ibid. 103-105). Inkliuzyvūs indų mąstymo bruožai apmąstytini ir keletu istoriniu pavyzdžių.

1800 metų senumo Indijos pasakojimo tradiciją pristatantis ritinys.  

Britų muziejus (The British Museum). Luanos Mas nuotr.

Kai kuriose budistinėse sūtrose Buda, o vėliau ir Nāgārjuna, vartoja „keturkampį“ nusakymo būdą (catuṣkoṭi). Remiantis šiuo, dalykai pateikiama ketveriopai: 1) x yra; 2) x nėra; 3) x yra ir nėra; 4) x nei yra, nei nėra (Westerhoff 2009: 67-75). Teiginiai 3 ir 4 prieštarautų klasikinei logikai, mat, pasak Aristotelio, „neįmanoma tuo pačiu metu būti ir nebūti“ (ἀδυνάτου ὄντος ἅμα εἶναι καὶ μὴ εἶναι), tačiau toks išdėstymas logiškas, jeigu pripažįstama daugianarė logika (many-valued logic), kurios nariams gali būti priskiriamos ne tik „buvimo“ ar „nebuvimo“ reikšmės (pvz., „x yra ir nėra“ reikštų nežinomybę, nenusakomybę, ateities įvykį, kurio baigtis nežinoma arba loginio paradokso pripažinimą neprieštaringu) arba buvimas ir nebuvimas specifikuojamas skirtingais atžvilgiais (panašūs principai matomi ir džainų anekāntavādos logikoje). Siekį sutaikyti prieštaringus požiūrius indų pasaulėvaizdyje galima matyti ir iš įvairių vedāntos sampratų bei pavadinimų, kaip pvz., acintyabhedābheda („nesuvokiama skirtybių neskirtybė“), dvaitādvaita („dvejybės nedvejybė“), net ir advaitos pavadinimas („nedvejybė“), apibūdinantis mokyklą per neiginį, palieka vietos mokyklos interpretavimui nebūtinai „vienybės“ naudai. Socialinės-religinės priklausomybės atžvilgiu, bandymas apibrėžti hinduistą Indijos aukščiausiojo teismo nutarimuose kaip asmenį, nesantį abraomiškos religijos nariu, turi inkliuzyvumo tendenciją, pagal kurią budistai, daoistai, konfucianistai ar kitų mokymų išpažinėjai galėtų būti laikomi hinduistais. Visgi nepaisant šių apsvarstymų, kiniškas požiūris nuo indiško skirtųsi ne inkliuzyvumo (kas būdinga ir Indijai, ir Kinijai) išskirtinumu, kiek savo dialektiniu požiūriu (Bond 2010: 405), kuris paliudytas ankstyviausiuose kiniškuose tekstuose ir ypač pabrėžiamas dao mokytojų, tačiau nėra taip akcentuojamas indiškoje tekstinėje tradicijoje.

Išvados

• Abiejų regionų klasifikavimo ypatumai pasižymi reliaciniu objektų grupavimu, o ne kategoriniu, pagal objekto priklausymą aukštesnei giminei;
• Abiems regionams, skirtingai nei Vakarams, labiau būdingas ne abstraktus dedukcinis, bet patirtimi pagrįstas indukcinis samprotavimas;
• Kinams labiau nei vakariečiams būdingas holistinis-dialektinis mąstymo būdas;
• Indai ir kinai pasižymi inkliuzyviniu mąstymo būdu, pasireiškiančiu pripažinimo, absorbavimo, o ne nuneigimo, atmetimo kaip nepagrįsto ir kt. pan. tendencijomis.

Literatūra

• Berger, Douglas L. 2015. Encounters of Mind: Luminosity and Personhood in Indian and Chinese Thought. New York: State University of New York Press.
• Berry, J.W.; Poortinga, Y.H.; Segall, M.H.; Dasen, P.R. (ed.). 2002. Cross-Cultural Psychology. Research and Applications. Cambridge: Cambridge University Press.
• Bhawuk, Dharm P. S. 2011. Spirituality and Indian Psychology. New York etc.: Springer.
• Bond, Michael Harris (ed.). 2010. The Oxford Handbook of Chinese Psychology. Oxford: Oxford University Press.
• Ithamar, Theodor; Yao, Zhihua. 2013. Brahman and Dao: Comparative Studies of Indian and Chinese Philosophy and Religion. Lanham: Lexington Books.
• Johnson-Laird, P.; Lee, N. L. 2006. Are There Cross-Cultural Differences in Reasoning?. In: Proceedings of the Annual Meeting of the Cognitive Science Society. Nr 28, p. 459-464.
• Kitayama, Shinobu; Cohen, Dov. 2010. Handbook of Cultural Psychology. New York [N.Y.], London: The Guilford Press.
• Matsumoto, David. (ed.), The Handbook of Culture and Psychology. Oxford [N.Y.]: Oxford University Press, 2001.
• Nakamura, Hajime. 1964. Ways of Thinking of Eastern Peoples: India, China, Tibet, Japan. Honolulu: University of Hawaii Press.
• Panda, Minati. 2013. Madhyam Marg: How It Constitutes Indian Mind?. In: Psychology and Developing Societies. Nr. 25(I), p. 77-107.
• Park, Jungnok. 2012. How Buddhism Acquired a Soul on the Way to China. Sheffield: Equinox Publishing.
• Samson, Alain. 2007. Culture, Religion and Cognition: Buddhism and Holistic Versus Analytic Thought. A thesis submitted for the degree of Doctor of Philosophy (PhD). University of London, The London School of Economics and Political Science, Institute of Social Psychology.
• Sinha, Jai B. P. 2014. Psycho-Social Analysis of the Indian Mindset. Springer.
• Westerhoff, Jan. 2009. Nāgārjuna’s Madhyamaka. A Philosophical Introduction. Oxford: Oxford University Press
• Xianqing, Liu; Jinyan, Fan. 2014. The Study of the Chinese People‘s Inductive Inclination in Communication. In: Journal of Language Teaching and Research. Vol. 5, Nr. 4, p. 786-790.
• Ziporyn, Brook. 2016. Emptiness and Omnipresence: An Essential Introduction to Tiantai Buddhism. Bloomington [IN.]: Indiana University Press.
• Шохин, В. К. 2001. Ньяя-сутра. Ньяя-бхашья. Историко-философское исследование, перевод с санскрита, комментарий. Москва: Восточная литература.