Dauguma žmonių tiki, kad daiktai skirti tam, kad padarytų gyvenimą patogesnį. Užtat siekti visokeriopo materialinio apsirūpinimo – įprasta vakarietiškos visuomenės norma.
Tipiškas europietis planuoja naujus pirkinius, dar nė neišmokėjęs paskolų už senuosius.
O ir daiktų tarnavimo laikas sutrumpėjęs ekstremaliai – dviejų metų telefonas – seniena, penkerių metų automobilis – nuvažinėtas.
Tampa įprasta, kad daiktas tarnauja maždaug tol, kol už jį išsimokama. Tada perkamas naujas daiktas ir tas ciklas tęsiasi be galo.
Tad… Ar tikrai daiktai tarnauja žmogui? O galbūt… žmogus tarnauja daiktams?
Gali skambėti kaip sąmokslo teorija, bet aš dažnai prisimenu mintį, kad aštuonių valandų darbo diena reikalinga ne dėl darbo kiekybės, o dėl to, kad žmogus patenkintų savo poreikius pirkdamas.
Daugeliui dirbančiųjų pirkimas – vienintelė prieinama pramoga.
Nes juk kitoms trūksta laiko.
O kodėl taip svarbu pirkimas? Ar tik dėl ekonomikos?
Nebūtinai. Tam, kad suprasti, ką reiškia pirkti, reikia suprasti, kas yra pinigai. Pinigai iš esmės yra įsipareigojimas. Įsipareigojimas, kad kupiūrą ar monetą gavęs asmuo galės ją iškeisti į tam tikrą jos vertei ekvivalentų daiktą.
Tai reiškia, kad pinigų davėjas garantuoja pinigų gavėjui, kad jis galės gauti kokią nors materialią gėrybę mainais už tam tikrą pinigų sumą.
Ir, sumokėjęs tą sumą, iš esmės dirba tam, kad patenkintų pinigų gavėjo galimybę ką nors įsigyti.
Bet ši dalis nėra blogiausia – blogiausia, kad dauguma daiktų apmokami pinigais, kurių pats davėjas neturi. Vadinasi, jis, jau mokėdamas, įsipareigoja dirbti tam, kad galėtų išmokėti pirkinį.
Kitu atveju susigadins savo mokumo reitingą ir nebegalės pirkti.
Pirkimas yra tapęs visuotine manija, kuri įsuka žmogų į nesibaigiančią dirbu-perku-dirbu grandinę, kuri traiško jo savimonę, unikalumą, santykius su artimaisiais, galų gale, sveikatą.
Bet yra dar vienas dalykas, kurį tai traiško ir apie kurį beveik niekas nepagalvoja, o būtent – pilietiškumas.
Pilietiškumą galima apibrėžti įvairiai, bet pats elementariausias tinkantis apibūdinimas yra toks, kad tai žmogaus santykis su tam tikra valstybe, kurioje jis gimęs ar kitu būdu įgijęs pilietines teises tokias kaip balsavimas, dalyvavimas valdyme, įstatymų iniciatyvos teisė ir pan.
Tam, kad būti geru piliečiu, lygiai taip kaip tam, kad būti geru tėvu ar motina, reikia skirti jėgų ir laiko.
Nuo darbo pavargę ir skolose įklimpę žmonės dažniausiai neturi nei vieno, nei kito, dėl ko jų mintys apsiriboja tuo, ką dar nusipirkti ir kaip tai išmokėti.
Tuo tarpu valstybę valdo ir jų bei ateinančių kartų gyvenimus nulemia tie, kurie turi laiko. Dažniausiai ne tik laiko, žinoma.
Dėl šios priežasties materializmą galima laikyti viena efektyviausių poveikio priemonių, kurios dėka iš asmens atimama prigimtinė teisė tvarkytis gyvenimą savo nuožiūra.
