Mėlynojo raitelio pakerėtas

tekstas: Vilma Kilinskienė

/50 mėlynų atspalvių Juliaus Čepėno drobėse/

 

Tas trumpas mirksnis būties

Dailininkas Julius Čepėnas (1925-2011) šiuolaikinei plačiajai visuomenei nėra gerai žinoma asmenybė, nors yra gerbiamas bei vertinamas meno žinovų tarpe. Dėl santūraus, ganėtinai uždaro gyvenimo būdo, dėl pomėgio kurti sau, tyliai, iš vidinio dvasinio poreikio, o ne dėl noro kitiems save parodyti menininkas beveik neskyrė dėmesio parodinei veiklai. Jį kur kas labiau domino kūrybos procesas, meno gimimas, o ne kūrinių viešinimas. Kuomet 2011-aisiais Julius tyliai užgeso savo darbo kambaryje, žiūrėdamas į už lango dangumi plaukiančius debesis, jo kūryba taip ir liko daugelio neatrasta, nepamatyta.

Net ir tie, kurie pažinojo Julių, dažniausiai žinojo jį pernelyg vienpusiškai: vieni kaip tapytoją, kiti kaip grafiką, dar kiti kaip knygų iliustratorių. Šis pažinimas neaprėpė jo kūrybinės įvairovės. O tai buvo išties įdomi asmenybė.

Čepėnas kūrė scenografiją, tapybą, grafiką, vitražą, iliustravo knygas, kūrė plakatus ir statinių projektus, ekspedicijose po Lietuvą eskizavo ir tyrinėjo lietuvių liaudies meną, dirbo meniniu redaktoriumi „Šviesos“ leidykloje ir įvairių meninių disciplinų mokytoju vidurinėse mokyklose, vaikų piešimo būrelio vadovu, dėstė piešimą, braižybą ir grafinius darbus Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultete.

Bet apie viską nuo pradžių…

 

Vyžuonėlių apžavai

Viena vertus, Juliaus, kaip menininko, asmenybės susiformavimui daug įtakos turėjo jo gyvenamoji aplinka, tapybiški gimtojo Kauno gamtovaizdžiai, kurie visą gyvenimą išliko dailininko kūrybos leitmotyvu. Augo J. Čepėnas ramioje Šančių gatvelėje, lietuviškos gamtos apsuptyje, iš Utenos apylinkių atvykusių Apolonijos ir Juozo Čepėnų šeimoje. Būtent tėvelių gimtinėje leisdamas vasaras būsimasis menininkas ir pajuto pirmąjį postūmį meno link. Kas gi tai buvo?

Vaizdingame parke stūksančiame Vyžuonėlių Veriovkinų dvare tuomsyk dar tebepleveno palaiminga A. Čechovo dramų dvasia: jaukūs vakaro pašnekesiai prie samovaro, svečių – garsių menininkų – gausa, kultūrinės ir filosofinės diskusijos, gurkšnojant, regis, niekad nesibaigiančią arbatą. Tikrai ne veltui Vladimiras Veriovkinas dvarą pavadino „Blagodat“ („Palaimos“) vardu.

Vyžuonėlių dvare dailininkės kelią pradėjo rusų kilmės vokiečių avangardo tapytoja Mariana Veriovkina (1860–1938). XX a. pradžioje ji įžengė į vokiečių meno pasaulį, kartu su bendraminčiais dailininkais A. Javlenskiu, V. Kandinskiu, P. Klee, A. Macke, F. Marcu ir kitais įkūrusi avangardinę „Mėlynojo raitelio” grupę.

Paauglystėje susižavėjęs atsitiktinai Vyžuonėliuose pamatytais ryškiaspalviais, neramios, dramatiškos nuotaikos Marianos Veriovkinos darbais, J. Čepėnas pajuto nenugalimą trauką kūrybai ir, paskatintas šio jausmo, įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą.

Jau studijų metais J. Čepėnas pradėjo tapyti lietuviško peizažo etiudus, perteikiančius metų laikų kaitą, gamtovaizdžio savitumus.

Vėlesniais kūrybos metais tapyti gamtos etiudų į Aukštųjų Šančių ąžuolyną, pasisodinęs ant dviračio, veždavosi ir dukterį Rasą. Mokytojaudamas piešti į gamtą vesdavosi savo mokinius. Jaunąją kartą dailininkas mokė mylėti tėvynę, jos grožį, gamtą.

2
J. Čepėnas. Kūčių vakaras. 2002. Drobė, aliejus.

Kasdienybės romantika

Juliaus gamtos etiudai alsuoja ramybe, tyla, pilnatve („Freda“,“Jūros peizažas“, „Kauno botanikos sodas“, „Pavasaris“, „Nemunas ties Pažaisliu“). Jie tapyti realistine maniera, daugiausia natūraliomis gamtos spalvomis. Rudens peizažai kiek ekspresyvesni, ryškių spalvų šėlsmu bei plikų medžio šakų ažūru perteikiantys neišvengiamos metų laikų kaitos nuotaikas. Žiemos peizažai prisodrinti ramybės, mistikos, stebuklo laukimo nuotaikos („Kūčių vakaras“). Pavasario peizažai dvelkia gaiva ir gyvybingumu. Vasaros gamtovaizdžiai spinduliuoja jaukumu ir šiluma.

J. Čepėnas neapsiribojo tik gamtos vaizdais. „Petrašiūnų pramoninis vaizdas“ sužavi miesto kasdienybės romantika, neatmetant nors ir ne itin poetiškų, bet vis tik tokių savų, nuo gimimo miesto vaiko akiai ir širdžiai įprastų pramoninių motyvų: kaminų, fabrikų ir kt.

3
J. Čepėnas. Miesto triptikas (II). 1970. Kartonas, aliejus.

Vietos dvasia Kauno miestovaizdžiuose

Pramoninių ir gamtinių peizažų gretas J.Čepėno kūryboje papildo kiti miesto gyvenimo vaizdai, t. y. architektūriniai, urbanistiniai peizažai, atokesnių miesto gatvelių vaizdai.

Jaukia kasdienybe, neskubriu gyvenimo ritmu alsuoja „Aleksoto gatvelė“. Tarp vargingų medinukų čia vaikštinėja žmonės, krykštauja bežaisdami vaikai, ant suolelio prie namo sėdi vietos gyventojas. Tiek mažai, o kartu ir viskas, ko reikia gyvenimo pilnatvei. Paveikslas itin paveikus, puikiai perteikiantis gatvelės „aurą“, ar, kaip pasakytų Vergilijus, tą mįslingąjį genius loci, kuris tikrai nevisiems leidžiasi užčiuopiamas ir, juo labiau, įkūnijamas kūrinyje.

Urbanistiniai-architektūriniai Juliaus peizažai dažniausiai tapyti tikroviškai, tačiau kartais, siekiant išryškinti architektūrinius objektus, jie dirbtinai išgryninti, stilizuoti (kai kurie „Benediktinių vienuolyno“ variantai).

Kiek neįprastas J. Čepėno kūrybos kontekste yra jo „Miesto triptikas“. Niūrios kūrinio spalvos, langų kiaurymės sukelia tuštumos, nykumos, žmogui nepavaldaus chaoso pojūtį, primena groteskinę Chaimo Sutino (1893-1943) estetiką, Edvardo Munko (1863-1944) skepsį ir nihilizmą.

 

Kerintis Krymo mėlis

Čepėno peizažuose vyrauja gimtojo Kauno vaizdai: gamta, bažnyčios ir vienuolynai, namai, kiemai. Greta jų dailininkas taip pat yra nutapęs Šilutės, Palangos, Klaipėdos, Nidos, Šventosios, Sevastopolio, Krymo, Gurzufo peizažų.

1964 m. tapus Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, J. Čepėnui būdavo skiriamos kūrybinės komandiruotės į Palangą, iš kur dailininkas vykdavo į Klaipėdos ir Šventosios uostus tapyti laivų ir uosto krantinių.

1966 m. menininkui paskirta komandiruotė į Krymą, Gurzufo kūrybinę bazę. Tai buvo nepakartojami įspūdžiai: visai kito gamtovaizdžio ir klimato kraštas – dienomis nuolatos žydras skaidrus dangus, šviesios gatvelės, saulėje žėrintys mažulyčiai balto tufo nameliai, o naktimis tik vienur kitur sumirksintys laivų žiburiai aklinoje tamsoje.

4
J. Čepėnas. Gurzufo gatvelė. 1966. Kartonas, aliejus.

Juliaus tapyti Gurzufo vaizdai sužaižaruoja visai kita nuotaika nei tautiniai peizažai. Jie ryškūs, šviesūs, daugiausia kerinčio melsvo kolorito – skaidraus, bet šaltoko, neįprasto, puikiai išreiškiančio kitoniškumą lietuviškam peizažui.

 

Lietaus noktiurnai

Savotišką atskirą peizažų grupę dailininko kūryboje sudaro lietaus peizažai („Ant tilto“, „Po lietaus“, „Lietinga diena“ ir kt.), kuriuose skėčiais nešinos žmogystos traukia gatvėmis, tiltais. Daugiausia tai keisto tipažo moterys, lyg rytietės („Po lietaus“), lyg vienuolės („Ant tilto“). Šių skėčiais nešinų žmogystų niūri, tarsi laidotuvių, procesija „Lietingoje dienoje“ žadina laikinumo šioje žemėje nuojautą.

5
J. Čepėnas. Po lietaus. 1980. Kartonas, aliejus.

Dailininko kūryboje dažni vandens motyvai – tai upės, tvenkiniai, marios, jūra, patvinusi pieva. Atskirą peizažų grupę sudaro uostų peizažai, apimantys nemenką dalį menininko tapybos ir didžiąją dalį grafikos. Šie peizažai tikslūs, grafiški, akademiški.

Dauguma J.Čepėno tapybos darbų nutvieksti kone mistiško mėlio, kuriančio savotišką noktiurno nuotaiką. Dailininkas išgauna daugybę mėlynos atspalvių: žaismingą mėlyną „Palangoje žiemą“, ramų mėlį „Nemune ties Pažaisliu“, šviežią gaivią mėlyną „Pavasario peizaže“, dramatišką mėlį „Vytauto Didžiojo bažnyčioje“, kone sakralų mėlynos švytėjimą „Kūčių vakare“, nykią groteskišką mėlynę „Miesto triptike“, lietuvio akiai neįprastą, kitonišką mėlynumą Gurzufo peizažuose ir dar daug kitokių šios spalvos atspalvių ir nuotaikų.

J.Čepėnui būdingame žalsvai mėlyname kolorite netikėtai tarsi Trakų pilis raudoniu sutviska vienas Kauno senamiesčio vidinių kiemų („Kauno senamiesčio kiemas“). Rudens peizažai kartais sušvinta auksaspalve medžių lapija. Tačiau vyraujančiu koloritu kūrėjo peizažuose išlieka žalsvai mėlyna paletė.

6
J. Čepėnas. Vytauto Didžiojo bažnyčia. 1987. Kartonas, aliejus.

Su meile Lietuvai

Meno paskirtis nėra tiesiog perteikti tikrovę. Meno kūriniai visuomet būna įkrauti tam tikrų idėjų, išreikštų dailininko joms suteiktu pavidalu. Būtent tai ir skiria tikrą menininką nuo tiesiog gerai dailės techniką įvaldžiusio tikrovės imitatoriaus. Ne išimtis ir J.Čepėno kūryba. Pavyzdžiui, akmenimis grįstas jo „Šventosios molas“ yra tarsi aliuzija į sunkią, akmenuotą tėvynės dalią.

7
J. Čepėnas. Šventosios molas. 1970. Kartonas, aliejus.

Šia prasme minėtas darbas asocijuojasi su nerimu paženklintais žmonių veidais militaristinėje kompozicijoje „Nerimas“, išreiškiančioje baimę mąstyti, gyventi ir elgtis savo šalyje laisvai. Paveiksle dangų skrodžiantys okupantų lėktuvai yra tarsi ženklas, kad esi nuolat stebimas, kontroliuojamas, priklausomas. Kūrinys butaforiniu žmonių sustingimu ekstremalios situacijos fone primena to paties pavadinimo norvegų simbolisto E. Munko kūrinį.

8
J. Čepėnas. Nerimas. 1989. Drobė, aliejus.

Nidos kurėnų globėjas J. Čepėno kompozicijoje neša žibintą – kelrodę šviesą kuršių laivams, lyg kitokio, laisvo, šviesaus gyvenimo viltį. Paveiksle, kuriame tarsi vyrauja krikščioniški motyvai (net kurėnų globėjas įgijęs Kristaus pavidalą), jaučiama senojo baltų tikėjimo dvasia, kurią kuria ornamentika, stilizuoti smulkiosios sakralinės architektūros elementai, kryžių, žirgelių motyvai.

J. Čepėnas. Nidos kurėnų globėjas. 1972. Drobė aliejus.

Ta pati dvasia išlieka, regis, jau visai krikščioniškos tematikos vitraže „Pieta“. Aureolę aplink Dievo Motinos galvą čia juosia septynios pagoniškos saulutės, kuriose galime įžvelgti ir Perkūno kryžių, ir pagoniškus žaibo, ugnies, žalčio ženklus.

Šie kūriniai, kaip ir Lietuvos peizažai, iliustruoja dailininko meilę gimtajam kraštui, savo praeičiai, šaknims, senovės tikybai ir išreiškia okupuotos tėvynės laisvės viltį.

J. Čepėno kurti portretai santūrūs, be šypsenų, susimąsčiusiais žvilgsniais, tapyti nuosaikiomis, prigesintomis spalvomis realistine maniera. Daugiausia kūrėjas tapė šeimos narius – žmoną, dukrą, uošvę.

 

Nature morte – mirusi gamta

Juliaus natiurmortai itin dekoratyvūs. Jei jo peizažams būdingi įvairūs žalsvai mėlynos atspalviai, tai natiurmortai sutviska teatrališkai ryškiomis raudona ir žalia spalvomis.

J. Čepėno kūrybiniuose ieškojimuose galima apčiuopti ir lengvai siurrealistinę giją, bene ryškiausiai pasireiškiančią jo tapybos darbuose „Natiurmortas po skėčiu“, „Nidos praeitis“ bei grafikos kūrinyje „Siurrealistinis natiurmortas“. Pastarajame regime žmogaus bruožus įgavusius indus: puodelį žmogaus veidu, šakutę, tarsi žmogaus pirštai išskėstais dantimis.

Karvaičių kaimo tragediją menančioje „Nidos praeityje“ pavaizduoti du mediniai pajūrio stuobriai, panašūs į keistas nežemiškas būtybes į šalis ištiestomis rankomis.

J. Čepėnas. Natiurmortas po skėčiu. 1974. Kartonas, aliejus.

„Natiurmorte po skėčiu“ regime mirusios gamtos reliktą – arklio kaukolę tuščiomis akiduobėmis. Savotišku siurrealistiškumu dvelkia ir paslaptingų žmogystų išilgintais siluetais tipažai, ištįstantys vaizduojamo miesto fragmentai, menantys mėlynosios raitelės Marianos Veriovkinos tapymo manierą.

 

Klajonės po mėlynas ūkanas

Čepėno grafikoje dažni uostų, geležinkelių peizažai, Gurzufo kalnų ir gyvenviečių vaizdai, Kauno gatvių ir krantinių motyvai. Piešiniai realistiški, tikslūs.

Dailininko kūryboje vyrauja realizmas. Gana ryškios dekoratyvumo, teatrališkumo tendencijos. Kai kuriuose kūriniuose jaučiamas impresionistinis šviesos virpėjimas, pastebimi siurrealizmo blykstelėjimai. Žmonių figūros dažnai bizantiškai išilgintos, schematiškos, plokščios, veidai sustingę, tarsi su kaukėmis. Nors daugumoje J.Čepėno kūrinių potėpis ramus, kai kur jis staigus ir ekspresyvus, perteikiantis greičio, judėjimo pojūtį. Pavyzdžiui, „Lietuvos peizažas“ kelia nuotraukos, nufotografuotos pro važiuojančio automobilio langą, įspūdį.

Vyraujantys žanrai – gamtos ir architektūriniai peizažai, natiurmortai, portretai. Ramūs, statiški gamtos peizažai drobėse keičiasi su miesto gyvenimo vaizdais, kurių dažni motyvai yra laivai, automobiliai, geležinkelio tiltai, perteikiantys laiko tėkmės pojūtį. Aplinkui lyja, sninga, keičiasi metų laikai, o žmonės plaukia, važiuoja, eina su skėčiais, nešini kasdieniais nešuliais ar tiesiog tuščiais žvilgsniais klaidžiodami mėlynuose ūkuose… Tos pačios vietos, bet kiti žmonės, kiti veidai, byrantis laikas…

Laikas, vis keičiantis savo mėlynus atspalvius…

/Nuotraukos: Pauliaus Dautarto ir Giedriaus Kuncevičiaus, 2015/