Prieš 40 metų, kai aš gimiau, knygos buvo rašomos ranka. Jų rankraštis – krūva prirašytų lapų – buvo nunešamas į leidyklą, kurioje jis buvo priimtas arba ne. Jei priimtas – toliau skaitomas ir vertinamas. Dažniausiai vieno, daugiausia dviejų žmonių. O gal ir kelių komisijų. Šie žmonės ir nuspręsdavo, ar dėti tokią naują dėlionės dalelę į bendrą literatūros paveikslą, ar ne.
Raimondas Kašauskas yra rimtas rašytojas. Jo raštai įvertinti teigiamai ir nuspręsta jo knygą „Mano motinos akys“ išleisti.
Po sprendimo apie metus laiko vyko jos redagavimas, braukymas, taisymas. Paskui dar metus teksto rinkimas – iš rašto ranka rašytinės raidės buvo paverčiamos į spausdintines. Ilgas ir sunkus darbas rašyti ir ilgas bei sunkus darbas išleisti. Todėl knygos buvo leidžiamos 30 000 egzempliorių tiražu ir jos buvo visur. Dėl tokio ilgo ir sunkaus proceso rašė tik tie, kurie negalėjo nerašyti. Rašytojas, išleidęs knygą, buvo gerbiamas ir aukštinamas visuomenėje.
Knygoje, rašytoje prieš 40 metų, labai daug išgyvenimų, subtilių jausmų aprašymų. Kašausko knyga nagrinėja subtilias temas. Pavyzdžiui, kaip pritapti visuomenėje, arba, ką žmonės pasakys. Kaip sūnus su tėvu, atrodo, nebendrauja, tačiau šiam mirus sūnus pagaliau išdrįsta pakeisti savo gyvenimą. Kaip žmogus, negavęs tėvų meilės, nesugeba jos duoti pats. Knyga kalba apie prisirišimus: prie savo namo, prie savo žemės, prie savo žmonių. Taip pat apie susvetimėjimą ir netikrą meilę.
421 puslapis 10 formatu su viengubais tarpais apie tai. Didžiulis darbas tai parašyti ir ne ką mažesnis išleisti, taip pat nemažai kainuoja laiko ją perskaityti. Tačiau kas ją skaitys? Prieš 40 metų – visi. Dabar – greičiausiai niekas.
Kašausko knygą, kuri atsiėjo tiek daug darbo ir buvo tokia vertinga, radau Naujosios Vilnios bibliotekoje, prie išmestų knygų. Tai yra ne išmestų, bet išvežtų į koridorių ir paliktų ten be jokios priežiūros. Ten buvo ir Pauliaus Širvio poezijos tomelis, ir apie 200 kitų. Prieš keliasdešimt metų šios knygos buvo visuomenės šviesa, dabar – niekam nereikalingos?
