Meno laiptai

tekstas: Rasa Sagė

Prieš 40 metų, kai aš gimiau, knygos buvo rašomos ranka. Jų rankraštis – krūva prirašytų lapų – buvo nunešamas į leidyklą, kurioje jis buvo priimtas arba ne. Jei priimtas – toliau skaitomas ir vertinamas. Dažniausiai vieno, daugiausia dviejų žmonių. O gal ir kelių komisijų. Šie žmonės ir nuspręsdavo, ar dėti tokią naują dėlionės dalelę į bendrą literatūros paveikslą, ar ne.

Raimondas Kašauskas yra rimtas rašytojas. Jo raštai įvertinti teigiamai ir nuspręsta jo knygą „Mano motinos akys“ išleisti.

Po sprendimo apie metus laiko vyko jos redagavimas, braukymas, taisymas. Paskui dar metus teksto rinkimas – iš rašto ranka rašytinės raidės buvo paverčiamos į spausdintines. Ilgas ir sunkus darbas rašyti ir ilgas bei sunkus darbas išleisti. Todėl knygos buvo leidžiamos 30 000 egzempliorių tiražu ir jos buvo visur. Dėl tokio ilgo ir sunkaus proceso rašė tik tie, kurie negalėjo nerašyti. Rašytojas, išleidęs knygą, buvo gerbiamas ir aukštinamas visuomenėje.

Knygoje, rašytoje prieš 40 metų, labai daug išgyvenimų, subtilių jausmų aprašymų. Kašausko knyga nagrinėja subtilias temas. Pavyzdžiui, kaip pritapti visuomenėje, arba, ką žmonės pasakys. Kaip sūnus su tėvu, atrodo, nebendrauja, tačiau šiam mirus sūnus pagaliau išdrįsta pakeisti savo gyvenimą. Kaip žmogus, negavęs tėvų meilės, nesugeba jos duoti pats. Knyga kalba apie prisirišimus: prie savo namo, prie savo žemės, prie savo žmonių. Taip pat apie susvetimėjimą ir netikrą meilę.

421 puslapis 10 formatu su viengubais tarpais apie tai. Didžiulis darbas tai parašyti ir ne ką mažesnis išleisti, taip pat nemažai kainuoja laiko ją perskaityti. Tačiau kas ją skaitys? Prieš 40 metų – visi. Dabar – greičiausiai niekas.

Kašausko knygą, kuri atsiėjo tiek daug darbo ir buvo tokia vertinga, radau Naujosios Vilnios bibliotekoje, prie išmestų knygų. Tai yra ne išmestų, bet išvežtų į koridorių ir paliktų ten be jokios priežiūros. Ten buvo ir Pauliaus Širvio poezijos tomelis, ir apie 200 kitų. Prieš keliasdešimt metų šios knygos buvo visuomenės šviesa, dabar – niekam nereikalingos?

1
Jurgio Svajūno nuotr.

Reikalingos. Tai, kad jos dabar išmestos, nereiškia, kad jos nepadarė savo darbo. Rašytojas, autorius pragyveno gerbiamo rašytojo statuso apgaubtą gyvenimą. Jis išreiškė save (o tai jau labai daug), o žmonės savo laiku skaitė jo knygą ir ji darė jiems įtaką. Kai kurios jo citatos tokios tikslios, kad giliai įsirėžė į visuomenės sąmonę (gal dėl to dabar jos ir atrodo tikslios?).

Tarkime:

„Sulig kiekvienu sunkiu žingsniu per gatvės žvirgždą viduje tarsi kas tirpsta, atsileidžia, o mane kutena džiaugsmas, kad kelias iki ganyklos tolimas“, 8 psl.

 „Jose buvo tiek atviro gerumo, pasitikėjimo, kad ilgai negalėjau į jas žiūrėti – tarsi ji kažką atiduoda, o tau nesmagu imti; imi, bet žinai, kad niekada negrąžinsi“, 177 p.

„…nepažįstami, tačiau kažkur kažkada girdėti balsai, visose kelionėse ir visuose traukiniuose vienodi“, 214 p.

„Žmogus, kuris moka žiūrėti į savo darbą taip, tartum jame tą akimirką būtų susitelkęs visas pasaulis, negali ko nors nepasiekti.“, 401 p.

3

Dabar atėjo kiti laikai.

Parašyti ir išleisti knygą nebereikia tiek daug pastangų. Rašo visi. Visi tie, kurie turi ir nori kažką pasakyti. Knyga neturi būti ilga, šiais informacijos pertekliaus laikais mažai kas nori skaityti ilgą tekstą. Svarbu ne kokybė, bet kiekybė. Knyga neilga, parašoma kompiuteriu. Ji turi būti įdomi, gyva, tekanti, intriguojanti, aktuali. Nebereikia per kelis puslapius aprašinėti gamtos, jausmų.

Knygos amžius – vieneri metai, paskui jau reikia rašyti kitą.

Šiuolaikinis menas yra laikinas. Ir tai netgi skatinama, tuo gėrimasi.  Menas prieš keliasdešimt metų buvo ilgalaikiškesnis, tačiau taip pat ne amžinas. Tikrai ne, matome tai iš išmestų knygų sąrašo. Taigi, dabar visuomenė sąmoningai trumpina savo meno vartojimo terminą. Sukurta – suvartota – sekantis.

Menas tai yra forma. Forma, kurią žmogus-kūrėjas nuleidžia iš savęs. Per ją išreiškia tai, kas slypi jo viduje. Tačiau vidus yra dinamiškas ir keičiasi priklausomai nuo to, kaip greitai tobulėja žmogus, kaip greitai jis sąmoningėja, randa atsakymus. Todėl kuo aukščiau pakyla jis pats, tuo aukščiau pakyla ir jo kūrinys. O kuo aukščiau pakyla jo kūrinys, tuo labiau jis „patempia“ visuomenę aukštyn.

Kiekvienas kūrinys yra tik pakopa. Tik etapas. Jis neamžinas. Visuomenė vystosi ir kopia laiptais į viršų. Tie laiptai, kuriais mes, kaip visuomenė, kopiame, dabar labai susiaurėjo. Anksčiau 10 metų buvo mažai laiko, dabar – labai daug. Anksčiau per 10 metų mažai kas pasikeitė, dabar – labai daug. Todėl ir menas keičiasi, nuvertėja žymiai greičiau. Visuomenė vystosi per greitai, kad užstrigtų prie vieno laiptelio. Dabar ji paknopstomis bėga į viršų. Laiptų pakopos siaurėja, dėlionė darosi labai smulki. Jos dalelės vis mažėja, jų vis daugėja (kaip daugėja rašančiųjų ir kuriančių bendrą literatūros paveikslą). Ką gi. Turbūt svarbiausia dabar per skubėjimą ko nors nepamesti.

5
Jurgio Svajūno nuotr.