„Miesto damos išdažytos“
tekstas: Dijana Apalianskienė
Būna dienų, kai negaliu rašyti. Taip tiesiog. Net jei ir labai reikia. Būnu negyva rašymams, būnu abejinga rašymams, nes tuomet esu visiškai kitoje dimensijoje. Ir tikrai reikia laiko vėl sugrįžti prie savojo stalo, kad įsikibus savosios plunksnos vėl gražiai „šuoliuočiau per baltąsias lankas“.
Galima rašyti senoviškai arba jau naujoviškai. Tai tavo pačios pasirinkimas. Rašai visai ir negirdėdama, kas tuomet aplinkui vyksta – mintys pačios giliais arimais sugula ant popieriaus lapo. Jos šurmuliuoja, klega tau matytų, tavo sutiktų ir mylėtų žmonių balsais, šnekomis, atodūsiais. Tau tik belieka viską gražiai sudėlioti, suriktuoti.
Tai kaip koks šeštadieninis močiutės salionėlio tvarkymas: viskas turi sueiti į savo vietas – šiukštu suklysti. Ir senos lininės staltiesės kampai turi būti būtinai ištiesinti, nes lino audeklas mėgsta klaipytis – susisukti į „dūdeles“, į skepetaites, nosinaites. Vidury stalo būtina pastatyti senovinio stiklo vazą su jau prasiskleidusiais bijūnų žiedais – kaimas be bijūno, kaip miestas be „išdažytų“ damų … Beje, tai žodžiai iš močiutės numylėtos dainos.
„Atsičiukini“ nuo savojo rašymo – tiek buvo į jį įsijausta. Belieka tik sudėlioti paukščiukus, brūkšnelius, šauktukus, kabutėles.
Klaustukų nebereikia. Nes juk viskas ir taip aišku: gyveni ir dar gyvensi, bet visada privalai išlikti žmogumi. Aha!
Kokia unikali ta mūsų kalba. Kalba ir padaro mus visus giminėmis. Taip – mes visi giminės. Nejuokauju! Gimstame atskirai, mirštame taip pat atskirai, bet mūsų kalba mus vienija.
Senas sieninis laikrodis staiga sumuša valandas. Taip, esu kaime, močiutės troboje – viskas čia lig šiol dar alyviniais obuoliais tebekvepia. Sienos visada saugo savo trobos kvapus. Visada! Tai jų šventovė – čia jų gyvenimo pradžios ir pabaigos.
Skubu užsiplikyti arbatos, kad nutūpusi priemenės kampe galėčiau ramiai klausytis niekur neišskridusių gegučių klegionių. Tų, taip ir neišdrįsusių palikti savųjų vaikų.
