Moterys ir vanduo

tekstas: Jūratė Baranova

/iš knygos Baimė nuskęsti/

<…>

Pirmas stiprus ankstyviausios vaikystės įspūdis mano atmintyje siekia penktuosius metus. Mes dar gyvename kaime, mama ten vadovauja mokyklai. Nekenčiu mokyklos ir jos mokinių, nes dėl jų ji vis palieka mane. Tačiau atsimenu ir svaiginantį laisvės jausmą, kai lakstau po pievas, gėles, žoles. Taip lakstydama dažnai užsuku į kaimo kapinaites. Yra likusi tai liudijanti ankstyvos vaikystės nutrauka. Man ne daugiau trejų. Stoviu basa, trumpai nukirpta, besišypsanti iki ausų, atsirėmusi į kažkieno kapo antkapį. Nėra likę vaikystės nuotraukų, kuriose aš būčiau su kokiu gyvūnu. O juk turėjome juodą karvę. Nesu nufotografuota nei su šunim, nei su kokiu kačiuku. Bet prie antkapio – prašom. Svarbu – laiminga vaikystė. Nuotrauka, kurią būtų galima pavadinti ”mergaitė kapinių fone”, visada atrodė labai natūrali. Štai taip bebėgiodama užsuku į tas įprastas ir kasdienybe tapusias kapinaites ir matau tai, kas mano sąmonėje suardo įprastinį pasaulio jaukumą. Pirmą sykį matau ir suvokiu tikrąją kapinių paskirtį: kapinėse iškasta duobė – tarsi būtų atsivėrusi žaizda. Ir aplink duobę sustoję žmonės neviltingai žiūri žemyn ir gilyn. Dabar pasakyčiau – tarsi jie medituotų tą duobės netrukus išnyksiančią gelmę. Nežinau, kokiu momentu supratau, kad laidoja kelis jaunus žmones, tarp jų ir mūsų apylinkės felčerę. Ji mane skiepydavo. Kai suprasdavau, kad ji tai darys, bėgdavau slėptis. Kur pakliuvo, kad ir į tas pačias kapinaites. Ji man visada atrodė labai suaugusi, didelė ir smagi. Linksmindamasi su draugais, apvirtus valčiai, felčerė paskendo kartu su dar dviem jaunais iškylautojais. Ežeras tapo jos keliu į tą prasmegimą duobėn. <…>

Tikrąjį baimės šaltinį iki galo aptikti sunku. Ji gali atsėlinti ne tik iš paties gyvenimo, bet ir iš knygų. Knygos taip pat moko bijoti vandens. Ne visos, bet kai kurios ypač. Ko verta vien Antano Vienuolio įdiegta skendimo baimė? Taip ir matau Veroniką, brendančią vandenin. Vieną, visų paniekintą. Net girdžiu jos riktelėjimą prieš brendant. Jai kelio atgal nebėra. Niekas jos nesigaili, nelaukia. Nėra nei Jonelio, nei jo šipkartės, nei draugų, draugių ar kiek artimesnių žmonių. Į jos riktelėjimą atsiliepia tik ajerai, nendrės ir meldai. Tik jie subrazda, sulinguoja, išsigąsta. Tarsi ji šiame nejaukiame pasaulyje būtų viena vienužėlė ir tik vanduo Šepečių ežerėlyje galėtų nuplauti jai netikėtai atsivėrusį klaiką. Virginijai Woolf ir, žinoma, Nicolei Kidman, kuri, kaip režisieriaus Michaelo Cunninghamo filmo Valandos veikėja, veiksmo pradžioje ir pabaigoje irgi išraiškingai brenda į upės vandenį, prisikrovusi pilnas megztinio kišenes akmenų, atrodo bristi yra kiek lengviau nei Veronikai. Ji brenda ne viena, turi ką palikti sau už nugaros: rūpestingą vyrą, šlovę, knygas. Ji palieka prasidėjusiį karą, savo depresyvas nuotaikas, nugyventą gyvenimą, vardą. Veronika viso to neturi. Nei depresijų, nei kokių reikšmingesnių nuveiktų darbų. Nei šlovės, tik nešlovę. Beje, kitų sugalvotą. O ji kupina gyvenimo ir gyvybės, nori myėt. Ji galėtų pradėti naują pasaulį, būti dinastijos tęsėja. Bet jai belieka bristi į vandenį, nes eiti paprasčiausiai nebėra kur. <…>

Urtė Šegždavičiūtė

Vyras gali nuskandinti ir tada, kai, nepaisydamas moters, ima gyventi savo gyvenimą. Tada trapi moteriškė, kaip kad Magritte’o mama Regina Bertinchamps, neatlaikiusi vyriškai plevėsiško gyvenimo slėgio, pati vieną dieną, kaip Veronika ar Ofelija, pasuks vandens link. Kadaise važiuodama per Briuselį ir turėdama šiek tiek laiko aplankiau nediduką Magritte’o butą muziejų, kur jis apie dvidešimt metų gyveno su savo žmona Charlotte. Nusipirkau Jacques’o Roisino knygą Ceci n’est pas une biographie de Magritte. Pailsusi po kelionės prisėdau muziejaus knygynėlyje ir stebėdama Magritte’o paveikslus reprodukuojančius atvirukus garsiai ištariau mintį, kuri seniai nedavė man ramybės. “Kažkodėl Magritte’as, – girdžiu save sakant, – nemėgo tapyti veidų. Labiau mėgo matyti žmones iš nugaros. Jei įstato akis, tai labiau į pakaušį. O jei nutapo veidą, tai kažkuo jį pridengia – savo pamėgtu balandžiu ar kokia skraiste kaip marška…” Muziejaus darbuotoja reikšmingai pasižiūri į mane ir sako: “Kai jis buvo paauglys, jo motina nusiskandino. Kai Rene pamatė ją gulinčią jau pakrantėje, ištrauktą po kelių parų iš vandens, jos veidas buvo pridengtas marška.” Nutylu, susirenku daiktus ir iškeliauju. <…>

Vanduo ne tik skandina. Kartais jis gydo. Dažnai žiūriu Krzysztofo Kieslowskio filmą Mėlyna. Matau, kaip pagrindinė veikėja Žiuli bando išgyventi sielvartą praradus vyrą ir dukrą kartkartėmis pasinerdama į baseiną. Kartais ji užsimiršusi plaukioja tol, kol vos atgauna kvapą. Dūsta, vos gaudo orą. Tačiau išgyvena. Jai padeda ne tik vanduo, bet ir daug kitokių, gal net svarbesnių dalykų. Gal jos pačios kilnumas, refleksyvumas, gebėjimas mylėti ir kurti. Tačiau kažkodėl filmo pavadinimas Mėlyna – viena iš Prancūzijos vėliavos spalvų – sutampa su baseino vandens spalva. O Juliette Binoche, vaidinanti Žiuli, jame vis plaukia ir plaukia. Tarsi bandydama išsinerti iš savęs ir išplaukti į kitus, jos sielvartą nuplaunančius vandenis. <…>

Urtė Šegždavičiūtė

Su studentais, tiksliau – studentėmis, nes toje magistrančių grupėje vien moterys ir merginos, svarstome vieną kurso Egzistencinės problemos filososfijoje ir mene aspektą. Atsakinėja trapi ir graži jauna jauna moteris, baltu veidu ir juodais ilgais plaukais. Žiūriu į ją nustebusi, nors neturiu mados stebeilytis į studentus. Ji man primena mano kurso draugę jaunystėje. Panaši ukrainietiška pavardė ir desperatiškas siekis taisyklingai kalbėti lietuviškai. Sukauptumas ir tikslingumas. Ir tas grožis. Negaliu atitraukti akių. Stebėtini sutapimai. Ir staiga girdžiu, kaip jauna moteris sako: “Nesutinku su rašytojo herojumi, manančiu, kad mirties negalima prijaukinti. Galima. Mirtis visai nebaisi. Aš ją žinau. Net du sykius esu skendusi. Tiesiog plaukiant koją sutraukė mėšlungis. Tik iš pradžių puoli į paniką. Ypač kai pamatai, kaip žmonės, pamatę, kad skęsti, paniškai ima tolti palikdami tave vieną. Bet paskui, kai jau pasiduodi, pasidaro gera. Pamatai šviesą. Imi artėti prie jos. Tai palaima. Bet tada tave kas nors ištraukia. Vaikystėje tėvas. Antrą sykį net nežinau kas.” Nuo netikėto posūkio aš apstulbstu. Pastaruoju metu daug mąsčiau apie skęstančias moteris gyvenime ir literatūroje. Ir štai tikroji skenduolė išnyra ir tarsi pati susiranda mane. “Jūs džiaugiatės, kad jus ištraukė?” – klausiu. Juk turiu ką nors pasakyti. Ji nutyla ir susimąsto, papurto galvą ir sako: “Iš tiesų nežinau.” “Turbūt bijot vandens?” – gal ir ne visai vykusiai tęsiu pokalbį. ”Plaukiu ir toliau. Taip, tarsi niekada nieko nebūtų įvykę. Nejaučiu jokios baimės.” Ji dar sykį nutyla, susimąsto ir pakartoja: ”Ne, iš tiesų. Jokios baimės. Nėra baimės nei plaukti, nei skęsti.”