Nėriniais apsikantavęs
rymo Nerimas,
žvilgsnį įsmeigęs lyg į
mane, lyg į tolį.
O gal tai aš tolyje?
Rankas susidėjęs taip,
kad beveik nematyti.
Išdidus, galingas.
„Jei šiąnakt nemirsi, nemirsi iš viso“-
sako.
Teisybę sako.
Ir prisimerkęs tyko mano atsakymo.
Senas bičiulis Nerimas.
Ir ką aš be jo daryčiau?
Nerimo draugija
tekstas: Ieva Kazlauskaitė
