Nuodėmklausys

tekstas: Dainius Gintalas

aš nebesulaikomas ūkiantis

klykiantis sprunkantis į pašalius

klajojantis su baimėm nuogąstavimais susigūžimais

 

nuolat regintis tavo juodas

blizgančias plunksnas

corvus corax

 

esu sklendžiantis drauge su karstais

tūkstančiais karstų

ant jų galiu joti kaip ant skitų žirgų

Ponto stepėj

vienišas ant tūkstančio tvirtų žirgų

 

galiu jais plaukioti tarsi valtimis

ant Dzūkijos ežerų

vienišas tamsus siluetas

virš gilių ežerų

 

gultis tarsi į lovas

Beinako pilies menėse

šnabždėtis su iškiliom

hercogienėm kvepiančiais plaučiais

 

ar tik ne tu jų prikarksi

corvus corax

 

aš nebesulaikomas klajoklis

išpūstom oranžinėm akim

bučiuojantis tamsą

vis susitrenkiantis į šviesą

kuri savo prakauliais kumščiais

beldžiasi į mano keistus

švelniai tariant regėjimus

ir šie žagsi trūkčioja aimanuoja

 

verčiau jau tamsa

corvus corax

 

baugi tamsa

kuri mane ryja

o prarijusi guodžia

kad aš – tikrai ne baisiausias

 

esu keliaujančio karstų miesto sargas

apdriskusiais drabužiais

nudriskusiom mintim

iš kurių mano viduj

nuolat auga šiukšlynai

 

o tu po juos kapstaisi

corvus corax

 

o tu nuolat po juos kapstaisi

trokšdamas kad nebesulaikomai

išklykčiau

visas savo piktdžiugas

visus nemylėjimus

silpnesniųjų skriaudimą

visas išdavystes

kad apsipilčiau gėdos prakaitu

lyg sieros tirpalu

 

nors pats puikiai žinai – neišdegs

corvus corax

 

prisipažinęs tapčiau sėslus

kaip priebažnyčio rūpintojėlis

kaip utėlė klajojanti po to paties šuns gaurus

kaip saldžiais kvepalais atsiduodantis štilis

 

neišpažinimai mane degina

tampa kuru

kurio užsipildęs galiu klajot su savo kolonija

po begalinius nakties plotus

 

negi dar nežinai – tik mirtis

padovanos išpažintį

corvus corax

 

tą naktį visa mano karstų flotilė

nutūps ant vieno Dzūkijos ežero

– ant Didžiulio –

su pakrančių sargybiniais –

didžiausiais baubliais

ir įsiviešpataus tokia tyla

 

kad aidint paskutiniams

mano širdies dūžiams

pagarbiai

sulaikysi kvėpavimą

 

o tada tavo snapas

išganys mano kūną

 

iš mano kaulų kraudamas lizdą

negalėsi patikėt

kad jie – tuščiaviduriai

 

kaip tavo

corvus corax

 

vėjas

pro juos švilpaus

visais paukščių balsais

lies nesibaigiančias paslaptis

tau tiesiai į ausį

 

galėsi kinkuot palaimingai galva

mane narstyt

lig paskutinio kaulelio

ir žegnot savo galingu snapu

 

esi vienintelis

kuriuo pasitikiu

corvus corax

 

juk taip noris

palengvėjimo

kad ir po visko

mano juodasis kunige

 

 

corvus corax (lot.) – kranklys, varnas

Auris Radzevičius “ccc” (corvus corax carnus); 65×100 al./medis;
tapybos objektas