Operacija “X”

tekstas: Nauris Treigys

/ arba kiti Runkelio nuotykiai/

 

Istorijoje buvo tik vienas atvejis, kai norėdami kažką pakeisti savo gyvenime, piliečiai boikotavo parduotuves.

Bet gegužės 10-12 d. Lietuvoje vykusi pilietinio pasipiktinimo akcija prieš didžiuosius prekybos tinklus nė iš tolo nepanaši į tą vienintelį.

Kažkodėl manoma, kad jei maisto prekių kainos bus žemesnės, tai gyvenimas pasidarys geresnis.

Bet ar tikrai taip?

Tarsi teisinga atrodytų, kad už vieną eurą turėtume nusipirkti tą patį kiekį maisto visoje euro zonoje. Arba bent jau ne mažesnį…

Ir mes čia puolame gretinti su kitomis šalimis. Su tomis, kur prekybos centruose lietuvaičių būna dažniausiai ir daugiausiai.

Taip, prieš faktą, kad Lenkijoje už eurą tavo pirkinių krepšelis bus pilnesnis nei Lietuvoje, nepapūsi.

Bet ar Lenkijoje geriau gyventi nei Lietuvoje?

Šveicarijoje už eurą mes nusipirksime mažiau nei Lietuvoje.

Bet ar Šveicarijoje blogiau gyventi nei Lietuvoje?

Ne, violetinių karvių šalyje gyvenimas geresnis nei daugelyje Rytų Europos šalių drauge sudėjus.

Vienu ar keliais statistiniais rodikliais įvertinti šalies piliečių gerbūvį praktiškai neįmanoma. Reikia įvertinti daugybę įvairiausių duomenų ir faktorių.

Pirminis gerbūvio matavimo kriterijus yra šalies Bendrasis vidaus produktas tenkantis vienam asmeniui (angl. GDP per capita).

Nors BVP per capita netiksliai parodo gyvenimo kokybę, bet Monako 171 465, Lichtenšteino 115 293, Šveicarijos 58 996 statistika prieš Burundžio 158, Somalio 187 ar Lietuvos 11 073 skaičius, kalba pati už save (visur suskaičiuota JAV doleriais).

Jau paskui galima dar bandyti gretinti kitus rodiklius, daryti visą įmanomą analizę įvairiais pjūviais ir t.t., bet ir be to šiuose pavyzdžiuose viskas aišku, o ir straipsnis ne apie tai.

grafikas
BVP vienam gyventojui grafikas pagal šalis

Sakai, boikotavai, kad geriau būtų? Tuo tarpu važiavai į Lenkiją apsipirkti? Tikrai važiavai! Vienadienis efektas turėjo būti įspūdingas, neabejoju.

Tačiau ilgalaikiu laikotarpiu pralošta visais frontais. Negautas pajamas prekybos centrai vienaip ar kitaip kompensuosis. Vėl važiuosi į Lenkiją?

Masinis apsipirkimas kaimynų prekybos centruose kelia dar ir kitą grėsmę. Tai nesurinktas valstybės biudžetas.

Pagal 2016 LR biudžeto įstatymą 51,29% visų pajamų surenkama vien tik iš PVM.

Prekybos centruose palieki 21% PVM (yra esmės nekeičiančių išimčių) nuo sumokėtos sumos.

Tai dabar paskaičiuok, ir pamatysi, kad vien tik tavo metinis indėlis į biudžetą per PVM’ą yra reikšmingas.

O tu, tuo tarpu, šiuos pinigus perduodi Lenkijai.

Ir ką tavo manymu, turi daryti Lietuvos premjeras?

Jam kažką reiks daryti, kad nepalikti skylių biudžete.

Kad ir ką ministrai nuspręs, rezultatas bus vienas ir tas pats: euro perkamoji galia Lietuvoje sumažės dar labiau.

Ir jau ne trumpam! Ir jau bus sunkiau viską pakeisti.

Tai kodėl šiandien kertama šaka, ant kurios sėdime?

O todėl, kad lietuvaičiai nuo seno vaikosi vienadienio efekto, nesukdami galvos dėl ilgalaikių padarinių.

Man irgi nepatinka aukštos parduotuvių kainos, aš irgi noriu gyventi kaip Šveicarijoje.

Tačiau mes jau praleidome vieną šansą taip gyventi: negimėme šveicarais.

surikas
kadrai iš fimo Operacija “Y” ir kiti Šuriko nuotykiai

O kito šanso net neieškome. Pasirinkome sovietinio kolūkio kelią: pažratj, paspatj, po…

O prabudę stebimės: “Ką y, kainos aukštos?”

Gerai, kad bent tai pažadina, o tai ir pramiegotume visą laiką. O kas nemiegojo, tas emigravo.

Kol mes į valdžią rinkome visokius tautos gelbėtojus-marginalus, prekybos centrų savininkai įsisavino vieną paprastą tiesą: jei tauta nori, kad ją “padarytų”, tai ją ir reikia “padaryti”.

Tik kažkas įvyko ne taip. Tauta liko nepatenkinta. Nors…

Jeigu perki, tai kainos dar nėra aukštos.

Kodėl šveicarijose gyventi gerai? O juk niekas niekam nieko ten ant sidabrinio padėklo neatnešė. Nei darbdaviai, nei valdžia ten, o ir visur kitur pasaulyje, nėra geresnė nei čia, Lietuvoje.

Skirtumas tik tas, kad ten nėra Runkelių. O čia yra! Ir kaime, ir mieste, ir Seime, ir vyriausybėje. Visur!

Kiekviename Lietuvoje esančiame veidrodyje – runkeliai, runkeliai, runkeliai…

Runkelio tapimo žmogumi kelias – ne 25 Nepriklausomybės metai! Tai mažiausiai 100-to metų ilgio kelias klupinėjant per savo pačių mitus.

Yra ir trumpesnis kelias!

Neužtenka sudeginti pono dvarą. Sudegink baudžiauninką savyje!

O kaip dėl to vieno vienintelio karto istorijoje?

Tai buvo Pietų Afrikos Respublikoje. Juodaodžiai sukilo prieš baltaodžių apartheidą.

Kadangi baltieji valdė visas maisto parduotuves, tai jas ir boikotavo. Bet tam ruošėsi ilgai. Pirko ilgai negendančius maisto produktus ir sandėliavo.

Nedideliais kiekiais – kad niekas nieko neįtartų. O kai sukaupė, boikotas prasidėjo. Parduotuvėje dirbę juodieji į darbo ir toliau ėjo. Bet pirkėjų taip ir nesulaukė.

Ilgai nesulaukė. Išsigandę baltieji nusileido. Į PAR atėjo demokratija.

O štai mes per tris dienas, viso labo, pademonstravome jaunatvišką maksimalizmą.

Aš ėjau per tas tris dienas į Maximą. Ir teko atstovėti ilgas eiles, kokių nei prieš protestą, nei po jo nebuvo.

Nebuvo jokio realaus boikoto!

Bet nepasitenkinimas yra. Ir ką daryti?

Du pagrindiniai dalykai:

Mokesčių sistema yra absurdiška – ją reikia keisti nuo pagrindų!

Ir/arba…

Krizė suteikia galimybes. Bet kokia bendruomenė, bendruomenytė, bendruomenėlė, privatus asmuo lai šalia maksimos atidaro savo žemų prekių ir aukštų paslaugų parduotuvėlę.

Ir jei po to boikotuotojai važiuos į Lenkiją, tai, žinokite, ne kainose esmė!!!