Panpolitinio mąstymo skurdas: politinis viešnamis ir globalinė bordelizacija

tekstas: Vytautas Vyšniauskas

Kad laimėjo Ukraina, o ne Rusija – tuo gali (tam tikra prasme net turi!) džiaugtis visi. Net ir rusai. Tačiau kaip galima džiaugtis Eurovizijos politizuotumu?

Gali trumparegiškai pasirodyti, kad tokio renginio politizuotumas yra tam tikra jungtis tarp politikos ir kultūros. Deja, bet yra kaip tik atvirkščiai! Tokio tipo džiaugsmą reiškiantieji iš esmės teigia neperšokamą prarają tarp kultūros ir politikos. Kur politinės pergalės kaina yra kultūros pralaimėjimas, ten politika visiškai absorbuoja kultūrą ir nieko iš jos nepalieka. Tai nėra sąryšinga kultūros ir politikos koegzistencija. Tai – politikos parazitavimas ant kultūros lavono.

Eurovizija jau seniai yra tapusi politiniu viešnamiu. Tai galbūt net blogiau už kompromisinį dviveidiškumą, nes čia jis niekaip nėra nuleistas iš viršaus – mes patys apgaudinėjame save. Save disciplinuojantis cinizmo malūnas, su kuriuo jau net ir La Manšos kliedėtojai kovoti nedrįstų. Tarp retorikos ir praktikos dimensijų plyti toks nežmoniškas atotrūkis, skęstantis tuščioje frazeologijoje, kad net trūksta galių išreikšti patį nusivylimą tuo atotrūkiu.

Audiovizualinio cirko pramoga, kur gali neva pasinaudoti teikiamomis paslaugomis ligi nusibos – tik fiktyvus viešnamio fasadas. Politinio viešnamio ypatybė kaip tik ta, kad ne tu renkiesi, bet renkasi tave – tave, atsiprašant, iškruša, o tu dar padėkoji džiaugsminga idioto šypsena už suteiktą paslaugą, nes galiausiai gali išeiti, apsipatenkinęs savo „pasirinkimu“ ir vienadiene pramoga.

Ne, mielieji, tokį viešnamį mes išsinešame pro bordelio duris, nešiojamės jį, skleidžiame jį po visą aplinką – tai globalinė bordelizacija, gaminanti pasaulio nuodėmes. Politinė sielų kultūros kastracija galop nužemina pačią politiką iki niekingiausios padugnės – iki politikos be kultūros, politikos anapus kultūros. Tai ne šiaip kastratų politika, išsprogdinanti moralinį kultūros branduolį. Tai savo uodegą ryjanti gyvatė, kurios likimas nieko gero nežada nei jos uodegai, nei galvai.

Mes esame užsidarę tokios save ryjančios gyvatės kūne bręstančiame kiaušinio lukšte. Ir tik laiko klausimas, ar mes būsime suryti mus gimdyti turinčios gyvatės, ar vis dėlto pramušime tą luobą, kuriuo taip noriai apsisiaučiame, idant apsisaugotume nuo savo pačių paranojos vaisių. Kaip yra sakęs Karlas Valentinas, anksčiau ateitis būdavo geresnė.

Visuomenėje gyvenančio žmogaus egzistencija sunkiai įsivaizduojama be politinio dėmens. Be kultūros – apskritai neįmanoma. Buvimas viešnamyje yra pati intensyviausia kastracijos forma, nes kastruojama siela, kurios svarbiausių matmenų amputacija neįžvelgiama dėl sąmonę užliūliuojančios dopamino dozės kaip tik dėl to, kas dėl kūninės kastracijos nebūtų įmanoma. Susidaro iliuzija, kad esi kas jau kas, bet tikrai ne eunuchas, kai tuo tarpu dvasios kastracija yra pasiekusi paskutinę stadiją, po kurios toliau – tik kliedesių materializacija: nuo svetimybes ardančių kamikadzių iki iš haliucinogeninių miltų minkomos naujų išganymų tešlos, kuriai kepti nėra jokios šiluminės jėgos. Tik politika be kultūros. Tiksliau pasakius: politiškai konstruojama kultūra.

Politinę prasmę, kuri nenaikina kultūros, gali turėti tik tiesioginė kova – kaip tik todėl sporto varžybos gali turėti politinę potekstę, ir pergalės gali būti simbolinės. Tačiau konkursas, kuriame pergalė pelnoma ekspertų ar mėgėjų simpatijomis, o ne tiesioginėmis priešininko įveikomis, yra pasmerktas žlugti lygiai tiek, kiek jam teikiama politinės reikšmės, nuvainikuojančios bet kokias kitas prasmes. Politinis gali būti kūrinys, bet ne vertinimu grindžiamas konkursas. Jo politizavimas žudo kultūrą ir jos vieton pasiūlo anapus politikos bet kokios prasmės netekusį panpolitinį lavoną.

Eurovizija yra viešnamis, į kurį mes žengiame daryti abortą kultūrai. Pasekmės gali būti katastrofiškos. Kadaise pramoninkas Henry Fordas, paklaustas, kodėl nesiliauja gaminęs automobilių, jei jų yra pakankami, atsakė, jog nepajėgia sustoti. Jeigu visuotinė politizacija irgi vyksta iš negalėjimo sustoti, ir jei ji vyksta ne paskirų meno ar komercijos kūrinių lygiu, o būtent paties meno ir pačios komercijos lygmenyje, tuomet būtina suvokti, jog mes jau seniai paskendome sistemoje, kurios iš tiesų nėra…

Beatodairiška politinių pergalių rinkliava mums leidžia būti savimi patenkintais savižudžiais. Kai dėl tokių pergalių ant aukuro keliamos atnašos yra pati kultūra, galiausiai nelieka ir to, kas tą pergalę laimi, nes auka nepalyginamai didesnė. Nesvarbu, kas laimi Euroviziją, nes eilę metų – ypač keletą pastarųjų – pagrindinis pralaimėtojas yra net ne pati Eurovizija, o būtent visi šio politinio viešnamio lankytojai. Net ir tie, kam tenka eiti tik pro šalį – dvokas smelkiasi kiaurai tarytum sielos rentgenas. Tai radioaktyvi politika, kurios vaisiai nuodingi mums ir naudingi nebent jos pačios iškrypusiai egzistencijai.

Mes patys esame savo kūrybos naikintojai. Bet gal tai nauja kūrybos forma? Jei nesiliausime, laikas mums būtinai atsakys. Tačiau tai nereiškia, kad nors trumpiausią akimirką tas atsakymas patiks.

 

Twelve points goES to…

IMG_0159
anglų menininkės Sarah Lucas darbai Didžiosios Britanijos paviljone
/ 56-oji Venecijos bienalė/ Luana Mas nuotr.