Papartis ir Šventasis Gralis

tekstas: Algirdas Patackas

Dvasinė krikščioniškojo ir ikikristinio simbolių giminystė

/ ištrauka iš žurnalo NAUJOJI ROMUVA, 2012, Nr.4 /

Indoeuropos, taigi ir baltų oikumenos kalendorinių švenčių sistemoje esminę vietą užima Rasos šventė (Kupolė, Joninės), nes jos idėja yra visa ko prasidėjimas, žmogiškojo ir gamtinio kosmoso pradžia. Ankstyvajai, besiformuojančiai krikščionybei šis aukščiausias ikikristinio pasaulio sakralumo lygmuo negalėjo nepadaryti įtakos. Tai ypač išryškėja gretinant Rasą su Šventojo Gralio misterija, vienu iš slėpiningiausių krikščioniškosios mistikos apraiškų.

Šventojo Gralio misterija atsirado ankstyvaisiais viduramžiais iš apokrifinės Nikodemo evangelijos (IV–V a.), kur Gralis – tai Paskutinės vakarienės taurė, į kurią Juozapas iš Arimatėjos supylė Viešpaties Jėzaus Kristaus kraują, kai jam buvo ietimi pradurtas šonas. Vėliau ji taps Eucharistijos taure. Šis įvaizdis suklesti viduramžių riterių kultūroje – tai Chrétieno de Troyes Percevail, le Conte du Graal (1181– 1191), Robert’o de Borono trilogija, vokiečių poeto Wolframo von Eschenbacho Parzival (1205–1215); apie Šv. Gralį skaitome ir vadinamosiose Anglijos karaliaus Artūro ciklo legendose. Vėliau šią temą, tik jau gnostiniame kontekste, eksploatuoja literatūrinė katarų (albigiečių, pseudokrikščioniškos sektos) tradicija. Europos menui atsitraukiant nuo religinių šaknų, įsigalint laicizmui, ši tema lieka užmiršta, tačiau ir vėl atgyja romantizmo epochoje (R. Wagnerio operos Lohengrinas ir Parsifalis). Paskui užėjo degradacija – pseudomistikos banga. Tai ir teosofai, ir Rericho sekėjai, ir netgi arijiškų šaknų ieškotojai ankstyvajame fašizme. Ypač šis žanras suklesti mūsų laikais kaip komercializuoto, dirbtinai sukonstruoto pseudomeno atšaka – tai, pavyzdžiui, Da Vinčio kodas bei holivudinė produkcija.

Iš visų šių gausių tekstų ryškėja štai kas: literatūrą apie Šv. Gralį galima suskirstyti į tris dalis: ikikrikščioniškoji, po to krikščioniškoji, esminė, linija ir pseudomistinė. Ikikrikščioniškoji tradicija tyrinėta mažiausiai. Ji labiausiai siejama su keltiškąja mitologija – tai gausybės rago, stebuklingojo Keridveno katilo (savotiškas gausybės rago variantas, nes iš jo galima pamaitinti ir netgi išgydyti daugybę žmonių) ir kiti įvaizdžiai.

Arūnas Matulevičius. Keramikinis indas

Įsidėmėtina Katalikų Bažnyčios pozicija šiuo klausimu – neuždedanti nihil obstat antspaudo, bet ir neatmetanti šios senovinės legendos. Ypač aktuali ši tema tampa XIII amžiaus pradžioje. Tai buvo metas, kai ne tik Bažnyčioje, bet ir už šventoriaus, gatvėse, vyko karšti ginčai dėl Kristaus esimo Eucharistijoje, dėl transsubstanciacijos – duonos ir vyno virsmo Kristaus kūnu ir krauju slėpinio. Kaip tik tuo metu pasirodo Šv. Gralio ieškojimai (Queste de Saint Graal) – tam tikra menine forma perteiktas teologinis traktatas, parašytas nežinomo cistersų vienuolio. Šis tekstas yra vertinamas būtent dėl teologinės krypties, nes ankstesniuose tekstuose vyravo kurtuazijos. Jame itin ryškus yra apsivalymo, skaistõs motyvas. Šv. Gralio tema krikščioniškoje tradicijoje egzistuoja tarsi paralelinis tekstas, atspindintis gana ilgą ir sudėtingą perėjimo iš pagonybės į krikščionybę laikotarpį.

Šv. Gralio ieškojimai. Rankraštis. 1380–1385. Milano nacionalinė biblioteka

ŠV.GRALIS IR RASA

Atrodo, kad archajiškiausių – senesnių už keltiškuosius ir kitus – pėdsakų galima ieškoti senojoje baltiškoje – praindoeuropietiškoje kultūroje apskritai ir Rasos hermeneutikoje konkrečiai [1] Jau pirmieji tyrimai yra neįtikėtinai perspektyvūs.

Iš tiesų, kaip Eucharistija yra didžiausia krikščioniškojo pasaulio vertybė, taip Rasos slėpinys (ir indoeuropinė paparčio paslapties tradicija apskritai) yra ikikristinio pasaulio šventybė. Šių abiejų slėpinių esminė tema – nemirtingumas, amžinybės siekinys. Tačiau Rasos žmogaus, Rasos epopto įgyta vydá tik žada nemirtingumą, krikščionybė per Kristų kaip Dievažmogį šį pažadą įvykdo, įbūtina: Aš esu Alfa ir Omega (Apr 1, 8); …kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius (Jn 11, 26). Taigi Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga. Kurgi ta pradžia?

Žodžio Gralis etimologija labai sudėtinga, tačiau galima išskirti keletą linijų. Tai visų pirma, kaip jau buvo minėta, taurė – lot. gradalis (sen. prancūzų kalba Graal, Grâl ar Greal, Greel, angl. Grail). Kita etimologija iš gr. κρατερ (krater) – 1. katilas, kuriame maišomas vynas su vandeniu. Taigi taurė. Tačiau svarbiausia, kad ši taurė (ragas) yra su anga dugne – bedugnė; 2. vulkano viršūnė, anga į požeminį pasaulį; 3. dauba, kur suteka upeliai, t. y. joje esantis turinys, jos vidinė esatis yra neišsenkanti, begalinė (plg. gausybės rago motyvą, kuris irgi yra neišsenkantis, stebuklingai nuolat pasipildantis). Taigi taurė su anga į anapus, taurė kaip esminės, anapusinės esaties, šventosios esõs, šventosios rasos, šventojo kraujo (sang real) saugykla. Štai Rasos ir Šv. Gralio paralelės:

Tik skaistūs riteriai gali išvysti Šv. Gralį. Ištikimybė, skaistybė, šventumas – trys būtinos viduramžiškosios riterių kultūros dorybės. „…tik tas, kuris yra teisus / skaistus, narsios širdies / kas pykčio neturės / tas Gralį užvaldyt galės“ (Wolframas von Eschenbachas).

Tačiau koks gali būti semantinis-vizualinis šių dviejų, tokių skirtingų, simbolių ryšys? Mažo gamtos stebuklo – sidabrinio rytmečio drėgmės lašelio ir juvelyrų meno šedevro – taurės? Pasirodo, šį ryšį įmanoma atsekti. Legendos teigia, kad stebuklingąją taurę su Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju Juozapas iš Arimatėjos atvežė į Angliją, į Glastonberį ir ten paslėpė. Vėliau ten įsikūrė abatija, kur ši šventenybė buvo saugoma. Viena teminių šios legendos atšakų teigia, kad, be taurės, Juozapui pavyko atlaužti šakelę nuo erškėčių vainiko, kuriuo kankintojai vainikavo Išganytoją, norėdami pasityčioti. Šią šakelę Juozapas pasodino šalia Šv. Mergelės Marijos bažnyčios ir iš jos išaugo rožių keras. Nuo to laiko Glastonberio abatijos sode kasmet per Kalėdas šis rožių keras pražysta (nuo 1929 m. įsigalėjo paprotys karališkajai porai per Kalėdas dovanoti šios rožės žiedą).

Tad koks rožės ir rasos ryšys? Visų pirma fonetinis – lotyniškai rožė yra rosa, o rasa – ros. Rožė priklauso tai archajinei Indoeuropos stebuklinių augalų šeimai, tokių kaip papartis (visų pirma), amalas, slavų ivan da marja, iš dalies šermukšnis ir kiti. Kas suartina rožę ir papartį? Tai, pavyzdžiui, grasõs motyvas – laukinės erškėtrožės žiedelis slepiasi, ginasi tankiais dygliais; po paparčiu niekas neauga dėl stipraus, gailaus kvapo. Ir vieno, ir kito pražydimas yra mažas gamtos stebuklas – paparčio visai negalimas, o laukinės dygliarožės toks retas ir nuostabus, ypač kilusiam iš šiaurės girių. Galima teigti, kad rožės žiedas yra vėlyvas, „kurtuazinis“ paparčio žiedo variantas. Rasą ir rožę suartina tylos motyvas (tyla apskritai yra būtina visų virsmų kulminacijos sąlyga). Sub rosa dicta facenda – tai, kas pasakyta „po rožėmis“, t. y. intymią akimirką, yra neskleistina, „reikalauja tylumos“. Senovės romėnams rosa buvo paslapties emblema – su rože siejamas „tylėjimo dievas“ Harpokratas, vaizduojamas su pirštu prie lūpų – tylėjimo, paslapties laikymo gestu. Est rosa flos Veneris (rožė – Veneros gėlė) – tai jau kurtuazinis motyvas. Krikščionybėje (katalikybėje) rožė yra neatsiejama nuo Šv. Mergelės Marijos kulto – rosa mystica iš litanijos, rosarium, maldų vėrinys, dailininkų pamėgtas Santa Maria del Fiore – rožėmis vainikuotos Šv. Mergelės Marijos siužetas. Šalia ir nekalto prasidėjimo, immaculata concepcione, skaistõs motyvas. <…>  

 

SIMBOLIŲ VAIDMUO

Atsekėme verbalinį paparčio, rožės ir taurės ryšį. Ar yra vizualinis ryšys? Pabandykime rasti loginės grandinės rasa – papartis – rožė – taurė pėdsakų simbolikoje. Kaip žinoma, senosios Indoeuropos žmogaus pasaulis, kalendorinių švenčių sistema rėmėsi augalų pasauliu. Šitai rado atspindį ir simbolikoje.

Mikas Varakinas. Prieverpstė

Pirmiausia dėmesį atkreipia simbolis, kurį pavadinkime Žiedu. Tai apskritimas su jame simetriškai įrėžtais šešiais „lapeliais“ (dažniausiai šešiais, nors gali būti ir keturi, aštuoni…). Jį galima laikyti savotišku Indoeuropos logotipu, kultūriniu prasimboliu, nes jis aptinkamas visur – nuo Airijos iki zoroastrinės Arianos, nuo Galisijos iki Galilėjos (jį galima aptikti net ir už Indoeuropos ribų, ten, kur siekė jos kultūrinė įtaka, pavyzdžiui, ant osuarijų – akmeninių karstų su kaulais, randamų Izraelyje). Negana to – jis neišnykęs iš vartosenos ir dabar, jį galima aptikti atsikartojant įvairiais pavidalais: ne tik ant artefaktų, susijusių su liaudies menu bei kultūra – verpsčių, audinių ir t. t., bet ir kaip prekės ženklą, kaip dizaino elementą, kaip reklamos fragmentą. Paprastas ir darnus, su griežtos simetrijos ir lenktų linijų, jis, be abejo, yra kilęs iš augmenijos pasaulio, iš augalinės estetikos. Ar tik nebus tai apibendrintas augalo žiedo simbolis – apskritimas su šešiais lapeliais? Štai ant lietuviškos kultuvės yra pavaizduotas medelis su lapais, o jo viršūnėje – trys žiedai, kiekvienas su šešiais lapeliais. Kartais šis simbolis siejamas su saulės, žvaigždės motyvais ir apskritai su dangiškąja simbolika. Galima ir tokia interpretacija, tačiau čia apsiribosime augaline simbolika. Juk augalo pasaulis – tai pirminių, amžinų formų versmė, nepaprastai turtinga ir įvairi. Netgi galima sakyti, kad visas vėlesnis, ypač žmogaus kurtas, formų pasaulis yra išvestinis iš augmenijos formų.

PAPARTIS. Taigi apskritimas su 6–8 lapeliais tikriausiai vaizduoja augalo žiedą. Ar tik nebus tai paparčio žiedas? Juk jį liaudies menas dažnai vaizduoja stilizuoto archainio augalo su simetriškai išdėstytais lapais viršūnėje – kitaip tariant, ant paparčio viršūnės. Galbūt šitaip galima interpretuoti ir per Rasą iškeliamą vadinamąją Kupolę-kartį, kurią aprašė dar Pretorijus: ant ilgos karties pritvirtinama lauko žolių (galbūt ir paparčių?) puokštė, ji statoma kaimo gale, į javų lauko pusę [2]. Įdomus yra dar vienas kupolės-karties variantas, kai ant karties iškeliama ne žolynų puokštė, o stebulė, kuri vėliau padegama.

Kupolės Marijampolės Poezijos parke (2015 m. birželio mėn. 20 d.) Aldonos Katilienės nuotr.

Taigi žolynų puokštė – stebulė, kuri yra geometrinis puokštės atitikmuo? Deganti stebulė – paparčio švytėjimas? Garsaus visigotų karaliaus Alariko lobio artefakto, įvardijamo kaip Šv. Gralis, konstrukcijoje taip pat matome šešialapio žiedo motyvą.

PAPARTIS IR ROŽĖ. Tai, ką mes iš pradžių įvardijome kaip paparčio žiedą (apskritimą su 6–8 lapeliais), literatūroje apie ornamentiką vadinama rozete, t. y. „rožyte“. Laukinės, nesukultūrintos rožės – erškėtrožės (rosa canina) žiedas turi penkis lapelius. Taip ji simboliškai vaizduojama heraldikoje bei kitur – apskritimu su penkiais lapeliais.

Ant vienoje Neapolio bažnyčių esančios vadinamosios Karmininės Madonos (Mamma d’o Carmene) apsiausto matome rožę (nekaltybės, immaculata, simbolį), kuri turi aštuonis lapelius, kaip ir papartis. Palyginkime, kaip vaizduojamas karaliaus Artūro riterių, glaudžiai susijusių su legendomis apie Šv. Gralį, „apvalusis stalas“. Jo centre matome rožę, o paties stalo geometrijoje norint galima įžiūrėti aliuziją į jau aptartą Žiedo simbolį. Ant senovės juvelyrų sukurtos Šv. Gralio taurės irgi galima rasti Žiedo motyvą. Net kičiniame paveiksle Šv. Gralio taurė įrėminta rožių girlianda – gal šitaip išryškėja vadinamoji kolektyvinė pasąmonė? Ji ryški primityviajame mene, o talentingo menininko kūryboje jos apraiškos gali tarnauti beveik kaip loginis įrodymas. Turime ir šio teiginio iliustraciją: prerafaelito Dante’s Gabrielio Rossetti paveikslą, kur vaizduojamas Šv. Gralio apsireiškimas riteriams – Galahadui, Borsui ir Parsifaliui. Nulašėjęs iš šventosios taurės kraujo lašas virsta augalu su švytinčiais žiedais – akivaizdi šventosios taurės ir augalo (paparčio? rožės? lelijos?) sąsaja. Skaistuolio Galahado apsiaustas dekoruotas augaliniais motyvais, o sero Parsifalio – rožėmis.

Dante Gabriel Rossetti. KAIP GALAHADAS, BORSAS IR PARSIFALIS BUVO PAMAITINTI ŠVENTO GRALIO,
BET PARSIFALIO SESUO MIRĖ KELYJE. 1864.  Akvarelė. Tate Britain muziejus

PASTORALAS . Paparčio pasaulis yra labai slėpiningas, biologinė jo sandara yra visai kitokia, nei šiuolaikinių augalų. Vienas keisčiausių biologiniu požiūriu yra paparčio ūglis, vadinamas vaija (nuo graik. βάιον – palmės lapas), kuris yra nei lapas, nei šakelė, o itin archajiška, pirminė forma. Jos viršūnė baigiasi dar neišsiskleidusių lapelių spirale, kuri vizualiai primena žiedą su šešiais ar daugiau elementų. Pirmoji reminiscencija, kuri ateina į galvą, yra visai ne iš augmenijos pasaulio – juk tai pastoralas, vyskupo lazda! Ši analogija, iš pirmo žvilgsnio atsitiktinė, pasigilinus gali pasirodyti esanti iš tų, kurios užveda ant netikėto kelio, naujos loginės tyrinėjimų atšakos.

Pastoralas (lot. pastoralis – piemenų, ganytojiškas), tradiciškai apibūdinamas kaip ganytojo valdžią simbolizuojanti lazda, užsibaigia puošniu užraitu. „Pastoralo, kaip dvasinės valdžios simbolio, kilmė siejama su archajiška lazdos – valdžios ženklo ir ganytojo ar piligrimo atributo – simbolika. Būtinai riestas pastoralo galas turi priminti Senojo Testamento įvykį, kaip dievišku įsikišimu, lazdą pavertus angimi, buvo patvirtinta Aarono – aukščiausio kunigo valdžia. Šį užraitą dažnai puošia augaliniai motyvai, simbolizuojantys Išganytojo auka atgaivintą, sužydusį ir vaisius užmezgusį gyvybės medį.“[3]

Tačiau galimas ir kiek kitoks aiškinimas, iš indoeuropietiško taško, atsiremiant į baltiškąjį dvasinį paveldą. Iš šio paveldo pozicijų galima paaiškinti Romos popiežiaus titulą Pontifex maximus, kuris lotyniškame kontekste neturi logiškai atsekamos etimologijos: „Virsmo akimirka, pats virsmas yra transcensas, ėjimas iš čia į anapus, per nulio tašką. Virsmo akimirką viskas verčiasi, keičiasi, viskas pereina į kitą koordinačių sistemą, tad nulio taškas, tyla yra būtini – veiksmo, jausmo, minties tyla, netgi sąžinės. Kad būtų įeita į tylos būklę, reikalingas ilgas pasiruošimas – šalimas, marinimas, toliau visapusiškas atskirtumas, izoliacija, kol pakimbama nebūties taške – ant tilto tarp dviejų krantų, perėjimo taško, tylos viešpatijoje. Todėl neturėtų stebinti tilto kildinimas iš tilti, tylėti. Tiesiog čia vėl susiduriame su vienu iš šventų lietuviškų žodžių, tokių kaip vartai, langas, suolas, duona, kurie, būdami kasdieniai ir įprasti, buitiniai, tuo pat metu yra kilę iš sakralaus pobūdžio veiksmažodžių. Iš tiesų, vienintelis „tinkamas“ tiltui veiksmažodis yra tilti (plg. gulėtigultas, t. y. kur gulima; atitinkamai tiltas – kur nutylama, tylima). Tai mums paaiškina paslaptingųjų tiltininkų, žinomų iš senovės prūsų, jovaro žmonių paskirtį. Tai – tiltų per virsmo sritį, per bedugnę tarp čia ir anapus statytojai. Atrodo, kad pats Romos popiežius yra paveldėjęs iš senojo Latijaus tiltininkų savąjį Pontifex maximus – Didžiojo tiltų statytojo titulą. Pavojingiausias kelio tarpsnis įveikiamas vadovaujant tiltininkams arba tiltų statytojams, tvarkydavusiems svarbiausias vestuvių apeigas. Tiltų statytojai, pasak V. Toporovo, sudarė ne tik profesinę, bet ir konfesinę grupę, priklausančią žynių luomui (matyt, toks buvo tiltininkų statusas senojoje Prūsijoje). Tiltininkai arba jovaro žmonės (tiltas gali būti auksinis, sidabrinis arba jovaro) buvo visų trijų žmogaus virsmų (krikštynų, vestuvių ir laidotuvių) apeigų vykdytojai. Popiežiaus titulas Pontifex maximus, paveldėtas iš senovės Romos vyriausiojo žynio, atskleidžia ryšį tarp mūsų tiltininkų (jovaro žmonių) ir dabartinių dvasiškių. Pažodžiui išvertus (lot. maximus – didysis; pontifex – tiltų statytojas) tai reiškia didysis tiltų statytojas. Kodėl Romos popiežius yra didysis tiltininkas, o pontifex yra tapęs dvasiškio sinonimu (plg. su vyskupo ir prelato titulu – pontifex minores, t. y. mažesnysis tiltų statytojas), jau pamiršta, o štai baltiškųjų tiltininkų paskirtis ne tik padeda įminti šią mįslę, bet ir atskleidžia bendražmogiškąsias vertybes…“[4]

Savaime aišku, kad tiltininkai turėjo turėti savo luomo insignijas. Ar negalėjo šio hierarchinio ženklo provaizdis būti pasirinktas iš vieno ezoteriškiausių augalijos atstovų – paparčio – pasiūlyto „formų katalogo“? Paparčio ūglio spiralės „žiedo“ stebuklingą metamorfozę į šakelę su lapais gamtos laboratorijoje įdėmus tiltininko žvilgsnis, jo išminties vyda galėjo pasirinkti savojo pašaukimo simboliu (galbūt tą patį vaidmenį atliko ir Simono Daukanto minima krivūlė, kuri tarnavo kaip sakralus skiriamasis ženklas „…Lietos vyrams, besirenkantiems po Lietos ąžuolu“). Vėliau garbingas senovės žynių-tiltininkų pareigas bei insignijas perėmė krikščionių dvasininkai, natūraliai tęsdami ikikristinio, dar nepažinojusio Kristaus pasaulio sakraliosios tarnystės tradicijas, tik jau nauju, krikšto vandeniu ir Golgotos auka atgaivintu pavidalu. <…>

1. Žr. A. Patackas. Rasa // Krantai, 1990, Nr. 6–7; www.vydija.lt/ straipsniai/Rasa.

2. Žr. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. III, p. 255, 289.

3. http://www.bpmuziejus.lt/index.php?menu=3&width=1024&height=768.

4. A. Patackas, A. Žarskus. Virsmų knyga. – Kaunas, 2002, p. 32, 216; www.vydija.lt/Virsmu_knyga.pdf.