Paryžiaus merginų knygų klubas: renkamės tam, kad nepamirštume, kas esame

tekstas: Rasa Sagė

Jaunos, gražios, talentingos, dailiai savo prancūzišką pusę išryškinusios lietuvių merginos susitinka Paryžiuje. Kartą per mėnesį, visada toje pačioje kavinėje, kur man užėjus pasislėpti nuo lietaus, žodžiai „book club“ atvėrė ne tik plačią padavėjos šypseną, bet ir duris į jaukų antrąjį kavinės aukštą. Daugumai šių merginų tai yra vienintelis kartas per mėnesį, kai jos gali pabendrauti lietuviškai. Nors į lietuvių kalbą gana dažnai įsiterpia prancūziški išsireiškimai, akivaizdu, kad joms labai smagu susitikti ir pabendrauti kartu su savo bendraamžėmis tautietėmis.

 

Prisijungusi prie jų susitikimo ir paprašiusi duoti interviu „Baltam kambariui“, pradžioje tik gaudau aktyvaus pokalbio nuotrupas: …susikaustymas, to nedaryk, to nekalbėk, o čia… Paryžiaus aplinka… renkamės žmones… renkamės tą šalį ir miestą, kuris mums tinka… Lietuvoj gyvenant niekada nebūtų buvę galimybės… gal Vilniuje, tiktai, ir būtų įmanoma, bet… labiausiai viską lemia aplinka kurioje mes gyvename… prancūziška kultūra… maudomės kiekvieną dieną ir pačios pradedam gyventi… mėgaujantis gyvenimu…

 

Merginos, nuo ko viskas prasidėjo?

 

Vėl šurmulys, pokalbio nuotrupos. Visos dalijasi savo pamąstymais. Po kelių sekundžių iš bendro šurmulio išsiskiria Linos balsas:

– Viskas prasidėjo nuo Indrės.

Balsas iš toli: bet tu nebuvai dar tada!

Lina:

– Buvau.

– Nebuvai.

Visos garsiai kvatoja.

– Buvau, – tvirtu balsu pabrėžia Lina. – Ne šiame klube, bet jau buvau. Taigi, viskas prasidėjo nuo sąjungos… kaip ji tiksliai vadinasi?..

Visos bando padėti: pasaulio… Prancūzijos… jaunimo… bendruomenė… ne… sąjunga… ne, iš tiesų, kaip ji vadinasi? Vėl visos ilgai kvatoja.

–Taigi, viskas prasidėjo nuo tų renginių, – susitvardžiusi, rimtu balsu tęsia Lina. – Mes būrėmės tuose renginiuose, o kai jie baigėsi, tada Indrė pasiūlė sukurti būtent šį klubą su idėja, kad į jį renkasi tik merginos…

– Šitą tai Lina išrado… – balsas iš toli.

– Ne, ne! – Lina prieštarauja, nors visos juokiasi. – Nuo pat pradžių taip buvo. Idėja buvo tokia, kad lietuvės merginos nešasi į klubą savo knygas, bendrauja apie perskaitytas knygas ir visomis kultūrinėmis temomis, keičiasi knygomis su kitomis. Paryžiuje. Ir dabar tai jau yra penktas mūsų klubo sezonas, skaičiuojant nuo rugsėjo.

Otilijos Bartkutės iliustr.

Vadinasi, visos atsirenka savo mėgstamas knygas, atsineša jas ir bando papasakoti įdomiai, kad kitos irgi susidomėtų ir perskaitytų?

 

– Absoliučiai. Taip nutinka, kad knyga pakeliauja truputėlį, per kelias rankas, – užbaigia Lina.

– Pavyzdžiui, aš labai daug skaitau  apie madą, madų istoriją, marketingą ir taip toliau, – prisijungia Justė.  – Tai yra tik vienas žanras, o kitos merginos, kurios domisi kitokiais dalykais, padeda įpūsti įdomių aktualijų. Perskaitau ir trilerius, ir filosofijos, taip atveriu savo akiratį. Ateidama čia, aš turėjau tikslą, – kruopščiai dėlioja žodžius Justė, – nes jau buvau bepradedanti sunkiai išsireikšti lietuvių kalba. Ir pati sau sakau, to negali būti. Kad aš pamirščiau lietuvių kalbą? Gėda. Kadangi daug skraidau darbo reikalais, daugiausia kalbu su artimaisiais žinutėmis. Todėl labai greitai pasimiršta įvairūs posakiai ir frazės. Kartą, kai kalbėjau su mama, man  prisireikė google, kad išverstų, kaip pasakyti lietuviškai. Ir man buvo gėda prieš save. To negali būti. Aš turiu atgauti ryšį su lietuvių kalba. O lietuviškos knygos labai tam padeda. Bet  mūsų klube yra merginų, kurios labai greitai perskaito visas knygas, o man tai buvo kaip kokie kūdikio žingsneliai, atgal, vėl pajusti sąryšį su Lietuva. Visų čia esančių merginų dėka vėl jį atradau.

 

Reikia to ryšio? Kodėl jis toks svarbus?

 

– Tai yra tavo… tavo gimtinė,  net jei ji  – ne tavo pati mėgstamiausia šalis, – nusijuokia Justė. – Per daug gerbiu savo tėvus ir senelius, kad tiesiog numočiau ranka. Negaliu taip: jūs kovojote už savo šalį, o man visiškai dzin, aš išvažiavau. Ir dar pagalvoju, jei turėsiu vaikų, norėčiau, kad jie suprastų lietuvių kalbą. Tai yra pati seniausia kalba pasaulyje ir vos ne egzotika yra būti lietuve. Būtų gaila prarasti tą dalį savęs.

– Aš dar galėčiau papildyti Justę, kad šis klubas padeda net tik gerinti lietuvių kalbą, bet lavinti ir kitas kalbas. Smagu matyti, kaip pažengė kai kurių merginų prancūzų kalba, kitų – anglų, trečių  – ispanų,  vokiečių. Mes keičiamės įvairių kalbų knygomis. Tai mus visas motyvuoja tobulėti.

… ir Coco Chanel buvo didi knygų skaitytoja. Erikos Umbrasaitės nuotr.

Ir jūs į klubą kviečiatės autorius, kurie gyvena Prancūzijoje? Ar daug tokių yra?

 

Šurmulys: tik vienas… ne, taigi dar…

– Buvo atvažiavę Valdas Papievis, Erika Umbrasaitė. Valdas Papievis gyvena Paryžiuje ir kalba per LRT radiją, o mano tėvai visada klauso ir tada skambina man, kai išgirsta, – visos juokiasi.

 

O nėra ambicijos ne tik skaityti, bet ir pačioms aprašyti savo patirtį čia?

 

– Kartais kirba, – juokiasi Lina. – Ne tiek ambicija, bet mes tikrai daug skaitome lietuvių autorių knygų, taip pat jaunų, ir kartais atrodo, kad galiu parašyti geriau. Aš pati prieš atvažiuodama į Prancūziją rašydavau. Bet po dvejų metų, kai atvykau į Lietuvą ir man reikėjo parašyti keletą straipsnių žiniasklaidai, supratau, kad per tuos metus mano kalbos lygis labai nukrito. Rašymas taip pat reikalauja nuolatinio įgūdžių lavinimo. Ranka ir nebepakilo rašyti. Bet taip, ambicija yra. Tai galėtų būti nauja mūsų klubo atšaka. Kad visos pradėtume kokia nors tema reikštis raštu.

Klaudija:

– O aš niekada nenorėjau rašyti, man labiau patiko redaguoti. Mokykloje turėjau tokią  labai talentingą draugę, kuri rašydavo didžiausius romanus, o aš juos redaguodavau. Paskui dar teko savanoriauti, redaguoti įvairius tekstus.

– Na va, redaktorė jau yra, – kvatojimas.

– O mes skaitysim ir kritikuosim, – balsas iš toli, juokas.

Goda Climaut skaito E.Umbrasaitės knygą „Paskolink man savo gyvenimą“
Paryžiaus knygų klubo narėms. Erikos Umbrasaitės nuotr.

Kur dar gali susiburti lietuvių jaunimas Prancūzijoje? Yra kokių nors organizacijų?

 

– Yra. Ta pati sąjunga, kuri organizuoja subūrimus baruose, rengia protmūšių žaidimus. Ten galima susipažinti vieniems su kitais. Taip pat Feisbuke yra sukurta grupė, kur galima paskelbti  pasiūlymą kur nors kartu nueiti, pavyzdžiui, į  teatrą ar kitur. Yra dar visokių neformalių klubelių. Yra, tikrai yra, kur susitikti.

– Pavyzdžiui, spintų valymas, – prisijungia Asta. – Principas toks pats kaip su knygomis, bet keičiamės rūbais. Toks mini susitikimas kiekvienos namuose. Pavyzdžiui, praeitą savaitgalį vyko pas mane. Bet čia jau reikia asmeninių ryšių turėti, – nusijuokia, o jos juoką palydi klegėjimas, kalbėjimas viena per kitą, kvatojimas…

– Kas dar? – išsiskiria balsas iš toli. – Sekmadienio mokykla yra. Prie ambasados. Ne, prie lietuvių bendruomenės. Ir dar yra didelė lietuvių grupė Feisbuke, vadinasi prancūziškai „Prancūzijos lietuviai“. Ten daugiausiai skelbimai. Arba dėl kokios nors pagalbos galima paklausti…

– Ir dar yra mamyčių klubas turinčioms vaikų, – priduria Asta.

– O čia mes visos viena per kitą susipažįstame. Pavyzdžiui, aš susipažinau su Lina autobuse. Atsisėdome šalia ir ji papasakojo apie šitą knygų klubą, sako yra toks…  – prisimena Klaudija, o visos vieningai kvatoja.

 

Kaip suprantu, jums, gyvenančioms Prancūzijoje, gauti naujausias Lietuvoje išleistas knygas nėra  problema?

 

– Ne, tikrai nėra. Galima lengvai parsisiųsti internetu. Arba važiuojame dažnai į Lietuvą – Kalėdos, Velykos, kitos progos. Ten ir apsiperkame. Tikrai, jokios problemos gauti knygų nėra.

– O tarp kitko, vienoje bibliotekoje Paryžiuje yra įsteigtas lietuviškų knygų skyrelis. Lietuvių jaunimo sąjunga iniciavo.

Ramūno Danisevičiaus nuotr.

Bet daugiausiai skaitote popierines knygas?  Kodėl ne elektronines?

 

– Aš anksčiau dirbau su elektroninėmis knygomis, – pasakoja Justina, – ir galėjau skaityti viską iš eilės, bet jei reikėdavo rekomenduoti arba paskolinti, turėdavai pirkti popierinę arba „susiveikti“ nelegaliai elektroninę. Bandžiau klube propaguoti elektroninę knygą merginoms, bet jos nelabai sutiko.

– Man nepatogu, pavyzdžiui.

– Man  vienas iš skaitymo malonumų yra tai, kad pauzę padarai. Nes su tuo telefonu ir telefonu, nuo ryto iki vakaro. Kompiuteris, trys  telefonai, jau per daug jų visų. Bent jau knygą atsiverti popierinę. Tada tikrai gali atsijungti nuo visko ir pasinerti. Mums visiems reikia tos pauzės.

– Aš  irgi negaliu skaityti elektroninės, man akis skauda. Negaliu susikoncentruoti.

– Ir klube negalėtume dalintis elektroninėmis knygomis. Nors kartais, kai skaitau popierinę knygą ir nesuprantu kokio nors žodžio, man norisi jį paspausti, išsiversti, – visos kvatoja.

….

Dar ilgai merginos klegėjo ir juokėsi. Apie knygas, apie prancūzišką kasdienybę, apie Lietuvą. Nors susitikimas turėjo prasidėti aštuntą vakaro, tai nusikėlė į pusę devynių, paskui ir į devintą. Rinkosi visos pamažu, lėtai, neskubėdamos. O kai tiek daug temų, kurias norėjosi aptarti, vėlaus laiko niekas nebeskaičiavo. Nejučia pasidaviau prancūziškai tėkmei ir aš. Nebeuždavinėjau daugiau klausimų, tik mėgavausi pokalbiu…

Prancūzai skaito knygas visur ir visada. Erikos Umbrasaitės nuotr.