Poezijos menas
tekstas: Jorge Luis Borges ir Žilvinas Vareikis
/ iš ispanų kalbos vertė Žilvinas Vareikis /
Jorge Luis Borges (1899-1986)
Poezijos menas
Žvelgti į upę sutvertą iš laiko ir vandens
bei prisiminti, kad laikas – tai kita upė,
žinoti, kad klajojame tarsi upė
ir kad veidai pradingsta kaip vanduo.
Jausti, kad pabudimas – tai dar kitas sapnas
kad sapnai nėra sapnavimas ir kad mirtis
mumyse, kurios bijome – tai mirtis
kiekvieną naktį pažadinanti sapną.
Kasdien ar kasmet matyti simbolį
žmogaus dienų ir jo metų,
perkeisti metų užgaulę
į muziką, garsą ir simbolį,
matyti mirtyje sapną, saulėlaidoje
rūškaną gelsvį, kaip ir poezija
nemirtinga ir paprasta. Poezija
sugrįžtanti tarsi aušra ir saulėlaida.
Retkarčiais vakarais pasirodo veidas
žvelgiantis į mus iš veidrodžio gilumos;
menas turėtų būti tarsi anas veidrodis
kiekvienam iš mūsų atveriantis savitą veidą.
Pasakojama, kad Ulisas pavargęs nuo stebuklų
verkė iš meilės regėdamas Itakę
žalią ir paprastą. Menas yra Itakė
žalia amžinybė, o ne stebuklai.
Lygiai taip pat menas yra begalinis kaip upė
kuri praeina, pasilieka tarsi tas pats krištolas
nepastovusis Heraklitas, kuris iš tiesų yra tas pats
ir kartu kitas, tarsi nesibaigianti upė.
Arūno Griciaus nuotr. FB: Just One Picture Please
Arte poética
Mirar el río hecho de tiempo y agua
y recordar que el tiempo es otro río,
saber que nos perdemos como el río
y que los rostros pasan como el agua.
Sentir que la vigilia es otro sueño
que sueña no soñar y que la muerte
que teme nuestra carne es esa muerte
de cada noche, que se llama sueño.
Ver en el día o en el año un símbolo
de los días del hombre y de sus años,
convertir el ultraje de los años
en una música, un rumor y un símbolo,
ver en la muerte el sueño, en el ocaso
un triste oro, tal es la poesía
que es inmortal y pobre. La poesía
vuelve como la aurora y el ocaso.
A veces en las tardes una cara
nos mira desde el fondo de un espejo;
el arte debe ser como ese espejo
que nos revela nuestra propia cara.
Cuentan que Ulises, harto de prodigios,
lloró de amor al divisar su Itaca
verde y humilde. El arte es esa Itaca
de verde eternidad, no de prodigios.
También es como el río interminable
que pasa y queda y es cristal de un mismo
Heráclito inconstante, que es el mismo
y es otro, como el río interminable.
