Ar pameni, tąnakt, kai dangus nepaliaujamai švietė,
Žybsėjo per tankiai žaibams, o karui – per greit,
Tu paklausei manęs, ar tikiu. Ar tiki tu ateiviais?
Aš atsakiau, kad tikriausiai galbūt nelabai.
O po to, jau po ritualų ir po abejonių,
Po skylėtu skliautu ir po patalu mano beskyliu,
Po daugybės ilgiausių klaidžiausių kelionių,
Aš paklausiau, ar pažįsti žvaigždes, kurias myli.
Tik Grįžulą skirti kadaise išmokau… O tu?
Papasakojau apie medžioklį Oriono vardu.
Ar tikiu aš ateiviais? Tiesą sakant, netikėt negaliu.
Juk pati esu siela atklydus, o tavo pašonėj guliu.