Populiarią Nyderlandų lietuvių grupę sukūrusi Jolanta: jeigu aš kam nors esu padėjusi, reiškia, mano darbas yra ne veltui

tekstas: Rasa Sagė

Iš pradžių su Jolanta susipažinau netiesiogiai. Kai apsigyvenome Nyderlanduose ir šiek tiek apšilome kojas naujoje šalyje, kilo mintis parašyti straipsnį apie olandus – kokie jie? Ėmiau klausinėti pažįstamų lietuvių, ne vienerius metus gyvenančių Nyderlanduose, ieškodama informacijos ir jų patirčių, tačiau dažnas atsakymas būdavo toks – kreipkis į Jolantą, ji viską žino. Jos grupėje visa informacija, diskusijos įvairiausiais klausimais. Atidariau feisbuką – prie dvejus metus gyvuojančios uždaros grupės jau prisijungė daugiau nei 4600 narių. Beveik kasdieną nauji, išsamūs įrašai apie gyvenimą Olandijoje; grupė taip ir vadinasi –  „Gyvenimas Olandijoj“. Nusprendžiau Jolantą pakalbinti ir pakviesti ją jaukiam pašnekesiui į Baltą kambarį prie Židinio. Juk ne kasdien sutinki žmogų, kuris aukodamas savo asmeninį laiką užsiima tokia altruistine veikla – informuoja visuomenę apie gyvenimo aktualijas ir taisykles naujoje, nepažįstamoje šalyje. Kad to reikia, įrodo keleto šimtų aktyvių narių dalyvavimas, klausimai ir atsakymai, tarpusavio bendravimas.

Kokie keliai jus atvedė į Nyderlandus?

Mano sesuo atvyko į Nyderlandus seniai, dar 1996 metais. Čia ji ištekėjo, o vieną vasarą, kai aš dar buvau moksleivė, ji pasikvietė mane į svečius. Aš atvykau mėnesiui, tik šiaip, pasisvečiuoti, pasidomėti, kas gi per šalis ta Olandija, kas per žmones joje gyvena (šypsosi). Buvo labai smalsu ir aš nekantriai laukiau atvykimo. Mano nuotykiai prasidėjo tik nusileidus lėktuvui, dar „Schiphol“ oro uoste. Ieškojau išėjimo ir negalėjau jo rasti, blaškiausi po visą oro uostą gal valandą. Kas yra buvęs Amsterdamo oro uoste, turbūt mane supras. Dabar man atrodo juokinga, juk viskas aiškiai nurodyta: visi ženklai sistematiškai paaiškinti, bet tada man buvo ne juokai. Nemokėdama olandų kalbos, tik kelis žodžius vokiškai (mokiausi vokiečių kalbos mokykloje), aš bandžiau paaiškinti apsauginiui, kad man nereikia persėsti, aš tik ieškau išėjimo. Apsauginis mane suprato, nors ir ne iš karto. Rankomis, gestais, mimika bandžiau parodyti, ko gi aš noriu – EXIT! UIT! AUS! Apsauginis pakvietė kolegę ir jie mane palydėjo iki pat bagažo atsiėmimo, kur manęs jau laukė sesuo…

Jolanta Sipavičiūtė

Kaip tęsėsi jūsų nuotykiai? Ką tuo metu, kai atvažiavote, žinojote apie šią šalį? Galbūt buvo susiformavę kokie nors stereotipai?

Kai atvykau, mano sesuo buvo ištekėjusi už portugalo, kuris jau daug metų gyveno Nyderlanduose. Todėl mano mėnesio atostogos prabėgo tarp olandų, portugalų ir visokių kitokių tautybių kalbų, mus supo daug draugų, visi buvo labai draugiški ir paslaugūs. Mes daug keliavome, pamačiau šalį, labai patiko jų parkai, tvarkinga, išpuoselėta gamta ir, be abejo, dviračių takeliai. Stereotipai prieš atvykstant buvo tokie patys kaip ir turbūt daugelio: tulpės, klumpės, Raudonųjų žibintų kvartalas, coffeeshop‘ai, sūris, silkė. Apie šalį daugiau nieko nežinojau, tik tiek, kiek man pasakojo sesuo. Ji labai gražiai pasakojo, o kai atvažiavau, savo akimis įsitikinau, kad ji buvo teisi. Pvyzdžiui, susipažinusi su sesers kolegėmis (ji mane buvo nusivedusi ir į darbą) aš supratau, koks nuoširdus, lengvas, šiltas yra olandų bendravimas su užsieniečiais. Jokios diskriminacijos ar įtampos. Kolektyvas labai smalsiai teiravosi, iš kokios šalies esu, kaip žmones ten gyvena, kokie jie. Nors daug ką, jau savaime aišku, žinojo iš sesers pasakojimų. Bet jie netingejo asmeniškai ir manęs paklausti, kaip man čia patinka. Kaip man sekasi atostogauti ir ką aš jau esu čia nuveikusi.

Patirtis lankant seserį man labai padėjo integruotis į naują kultūrą ateityje. Kai atvykau čia gyventi, nors turėjau čia įsitvirtinusią seserį, visus kelius praėjau pati, nuo pat pradžių. Dar dabar puikiai prisimenu savo pirmąjį bendravimą, kai dar neturėjau telefono su vertimo programėle, bet nešiojausi popierinį olandų-lietuvių/lietuvių-olandų kalbų žodynėlį. Kartą gatvėje mane sustabdė moteriškė ir paklausė kelio į artimiausią autobusų stotį. Aš taip norėjau atsakyti jai olandiškai! Ji visai nenustebo, kai išsitraukiau žodynėlį ir padaviau jai, ji susirado reikiamą olandišką žodį ir grąžino man atgal, ir ką jūs galvojat, mes kitas 30 minučių taip ir „prakalbėjome”: apie orą, lemputes ant eglučių, kaip greitai temsta… Taip aš „prasilaužiau” ir kalbos sunkumai išnyko po dviejų mėnesių. Nors nekalbėjau laisvai, bet galėjau papasakoti apie tai, kaip praėjo mano diena ir ką aš valgiau ryte (juokiasi). Už tai esu labai dėkinga olandams, kurie NIEKADA nesijuokė, o taisė, padėjo, nes aš to jų prašiau. Visada geranoriškai padėdavo.

Arūnas Tiškus. Akvarelė, mišri technika.

Kas labiausiai nustebino pirmaisiais gyvenimo Nyderlanduose metais?

Švarūs keliai (juokiasi). Visi visur sveikinasi/atsisveikina, jei pastums netyčia, būtinai atsiprašys. Tvarkingos eilės, niekas nelipa ant ausų, aš tikrai nebuvau pripratusi prie tokio bendravimo. O kai jau pripratau, sunku buvo atprasti. Tada vykdama į Lietuvą atostogų visada stebėjausi žmonių piktumu, grubumu ir gyvenimo „pamokslais” (šypsosi).
O dar nustebino komunikacijos ir sistemos (bent jau tuo metu) tvarkymas. Kaip, pavyzdžiui, „spijt tonen” – kaltės pripažinimas, jeigu kažkas kažką yra blogo padaręs. Olandai tikisi, kad toks žmogus apgailestauja, ir nori, kad jis pažadėtų ateityje to niekada daugiau nebedaryti. Jeigu tik žmogus pripažįsta savo kaltę, vadinasi, jis apgaileistauja ir gėdinasi. Nyderlanduose labai svarbu, kad žmogus gali viešai atsiprašyti. Tai būdinga tiek instituciniam, tiek asmeniniam bendravimui.
Atvirai pasakius, mane ir dabar stebina kai kurie dalykai (šypsosi). Esu labai nekantri ir niekaip negaliu priprasti prie „laukimo”. Čia labai daug popierizmo ir biurokratijos, ilgai tenka laukti, kol dokumentai bus sutvarkyti. Kai kurie reikalai sprendžiami ypač lėtai, kartais tenka laukti nuo kelių menesių iki kelerių metų (aš kalbu apie mokesčius). Mūsų tautiečiams labai sunku suprasti, kodėl. Čia tiesiog viskas vyksta labai lėtai.

Po beveik dvidešimties metų gyvenimo Nyderlanduose Jūs nusprendėte sukurti bene pačią populiariausią lietuvių grupę Feisbuke „Gyvenimas Olandijoje“. Ji vienija daugiau nei 4000 narių, čia dalinatės įvairia aktualia informacija, kurią surasti reikia turėti nemažai olandų kalbos žinių. Kaip kilo mintis sukurti tokią grupę?

Mintis kilo seniai… tik niekaip nerasdavau laiko ir ryžto pradėti. Reikėjo „spirtuko” į nugarą, kad pagaliau prisėsčiau ir atidaryčiau FB grupę. Grupė dar jauna, šį (kovo) mėnesį jai sukanka 2 metai. Esu be galo dėkinga savo vyrui, kuris geranoriškai sutiko, kad skirčiau savo asmeninį laika grupei, tokiu būdu atiduodama mažiau laiko savo šeimai. Ateity planuoju sureguliuoti laiką, kad jo būtų pakankamai ir šeimai, ir grupei (juokiasi).
Iš praktikos pasakysiu, kad būnant bet kokioje užsienio šalyje labai svarbu turėti bent minimalų kalbos žinių bagažą, kad būtų galima bent šiek tiek susikalbėti. O norint surasti reikiamos informacijos reikia dar daugiau kalbos žinių. Kadangi tarp tautiečių labai daug tokių, kurie atvyko į Nyderlandus nemokėdami kitos kalbos, tik savo gimtąją arba turėdami  minimalias anglų kalbos žinias iš mokyklos programos, sukurdama grupę palengvinau jiems gyvenimą. Grupėje sudėjau informaciją apie šalį, žmones, papročius, naujienas. Noriu dalintis savo patirimi ir pagalba šioje šalyje.

Erasmusbruk Roterdame. Aušrinės Jančauskaitės nuotr.

Dabar Jūs esate tarsi neoficiali ambasadorė, žiniasklaidos kanalas žmonėms. Turbūt ne vienas žmogus kreipėsi tiesiogiai į Jus pagalbos, kai nebežinojo, į ką kreiptis?

„Neoficiali ambasadorė”  skamba labai net oficialiai (juokiasi). Aš sakyčiau, esu tas žmogus, kuris žino šiek tiek daugiau. Taigi kasdien gaunu po kelias žinutes su įvairiausiais klausimais, tiek anonimiškais, tiek ne.  Jei žmogus neprieštarauja, įkeliu klausimą į grupę ir atsakau viešai, kad kiti taip pat galėtų sužinoti informaciją. Kviečiu kartu su manimi pasidalinti savo patirtimi kitus grupės narius. Esu labai patenkinta, kad žmones išdrįsta kalbėti, dalintis. Pastebėjau, kad kitose panašiose grupėse tokio „normalaus” bendravimo, deja, nėra. Mano grupėje galima užduoti klausimus, draugiškai pabendrauti, padiskutuoti, nors ir kartais reikia priminti sąlygas, bet iš esmės skųstis negaliu (juokiasi). O kaip kitaip, juk šalis turi kitokius įstatymus nei Lietuvoje, elementarūs standartiniai klausimai – apie darbą, sveikatą – sukelia daug neaiškumų. Pavyzdžiui, nors čia yra poliklinikos, ligoninės, tačiau į jas „šiaip”, tiesiai nenueisi. Viskas vyksta per šeimos daktarą, kuris siunčia pas reikiamus specialistus. Vakarais ir savaitgaliais yra specialūs gydytojų priėmimo punktai, kur prieš atvykstant būtina paskambinti. Pirmoji pagalba, jei tai ne gyvybės-mirties klausimas, taip pat iš karto nepriims. Ligoninėje čia niekas neguli šiaip sau, olandai tikrai nemėgsta sirgti. Turėti temperatūros čia yra ne 37, o 38,4 laipsniai (šypsosi). Žodžiu, daug panašių ir kitokių dalykų nei Lietuvoje, kitokia sistema, todėl dažnai mūsų tautiečiams būna sunku susivokti situacijoje.

Kanalas Amsterdame. Aušrinės Jančauskaitės nuotr.

Kiekvienas jūsų įrašas yra labai išsamus ir, atrodo, reikalaujantis daug darbo, pasiaukojimo. Kaip atrandate tam laiko?

Vakarais ir naktimis (juokaisi). Kartais stebiuosi pati, kaip to laiko surandu (šypsosi). Bet, manau, kad kai darai tai, kas patinka, tarytum antras kvėpavimas atsidaro ir laiko atsiranda.

Viename įrašė buvote išvardinusi temas, kuriomis kalbate savo grupėje. Kiek jų buvo?

Net nebepamenu kiek, virš 330 temų. Jų buvo ir daugiau, tik ne visas išvardinau.

Iš kur tiek daug visko sužinojote? Ar tai natūralus smalsumas, ar poreikis prisitaikymui, gyvenimui Nyderlanduose?

Viskas kartu: patirtis, gyvenimas šioje šalyje bevei 20 metų, darbas ir, aišku, didžiulis smalsumas, iki šiol man viskas labai įdomu. Jei ko nors nežinau (o ir negaliu VISKO žinoti), susižinau, taigi nesunku  –  ieškau informacijos pati arba asmeniškai teiraujuosi, klausiu (šypsosi). Paprasta.

Kaip renkatės, apie ką parašyti? Kaip vyksta darbas?

Kartais tema į galvą prašosi pati, atsikeliu ryte ir jau žinau, apie ką rašysiu. Kartais grupės nariai parašo: užduoda klausimą ir aš pateikiu jį FB įrašo pavidalu. O nutinka kartais ir gyvenimo nuotykis: įvyko, pasidalinau. Pataruoju metu ir vyras pasiūlo idėjų, sako: „Gal parašyk savo grupėje, tautiečiams apie… ” (šypsosi).

Breda. Manto Rauduvės nuotr.

Grupėje informacija dalinatės ne tik Jūs pati, tačiau kviečiate dalintis ir bendruomenės narius, pasakoti savo asmenines istorijas. Taip pat visi gali užduoti klausimus, į kuriuos atsako bendruomenės nariai.

Taip, kad aš viena nefiguruočiau grupėje (juokiasi). O jei rimčiau, aš stengiuosi visada pabendravusi su grupės nariu paklausti, ar yra noro pasidalinti savo patirtimi: kelione, darbais, nuotykiu, namo pirkimu ir panašiai. Kai kas sutinka, net savo asmeninio archyvo nuotraukomis pasidalina, kai kas nori likti „anoniem”, tačiau savo istorija pasidalinti leidžia. Yra ir tokių, kurie dalintis nenori… Ir aš neklausiu, kodėl, kiekvienas turi savo priežastį.
Manau, kad tokios tikros istorijos yra neįkainojamos, žmonės dalinasi savo gyvenimu, patirtimi – ir tai yra tikrai nuostabu! Gal ir knygą ta proga sukursiu… kada nors (šypsosi).

Turbūt nedaugelis žmonių imtųsi tokio grandiozinio, neatlygintino darbo – informuoti visuomenę apie įvairius įvykius, įstatymus, aktualijas. Kodėl Jūs visa tai darote? Koks šios grupės tikslas, intencija, ateitis?

Hhmm, jūs ne pirmoji, kuri užduoda šį klausimą. Turbūt darau tai todėl, kad kažkada pati buvau tų žmonių vietoje ir žinau, ką reiškia atsidurti svetimoje šalyje, nemokant kalbos, neturint šeimos, draugų, darbo. Tačiau kiekvienas kapstosi ir kiekvienas turi teisę į bent vieną naują šansą. Su laiku ir noru viskas yra pasiekiama, bet reikalingas tas „startas”, ta pati pradžia, kažkieno ištiesta pagalbos ranka. Jei žmogus norės, tai būtinai pasinaudos ta pagalba, susiras informacijos, reikiamus žmones, normalizuos savo situaciją ir sėkmingai kurs savo tolimesnį gyvenimą šioje šalyje. Nyderlandai yra būtent tokia šalis, kupina galimybių! O jeigu aš kam nors esu nors kiek padėjusi, reiškia, mano darbas yra ne veltui!

Labai ačiū už pokalbį!

Malūnų miestelis Kinderdijk. Juliaus Pociaus nuotr.