Raudona liūdesio spalva

tekstas: Jūratė Baranova

/ iš knygos „Baimė nuskęsti“/

 

Kažkodėl pastaruoju metu imu pastebėti vis daugiau raudonos spalvos. Jūratė S. surengė parodą, kurios pagrindinė tema buvo tiesiog tai, kas raudona. Viskas parodoje buvo raudonos spalvos: ir eksponatai, ir vienkartiniai indai, kažkokie raudoni makaronai, saldainiai. Per parodos atidarymą dailininkė prasitarė, kad raudona spalva jai primena tai, kas srūva po mūsų oda, ir tai, kas pamažu nyksta. Tai, ką neišvengiamai prarandi. Parodoje taip pat buvo eksponuojama raudona suknelė. Grįždama po parodos, užeinu į parduotuvę „Iki“. Matau – specialus pasiūlymas: atpigintas ispaniškas vynas Ferri Chardonnay. Ant etiketės – moteris raudona suknele, viena ranka prisidengusi veidą, kitą iškėlusi į viršų taip, tarsi bandytų apglėbti begalybę. Kaip įprasta, užeinu į videofilmų nuomos punktą ir pastebiu tai, ko anksčiau nemačiau – filmą pavadinimu Kruvinai raudona. Pasiimu, įsijungiu – pagrindinė desperatiškai meilės trokštanti stambaus kūno sudėjimo filmo herojė pasitinka pagal pažinčių skelbimą atvykusį būsimą mylimąjį taip pat raudona suknele. Filme daug raudonos spalvos. Pora ima žudyti: paskutinė jų auka nukraujuoja tiesiog žiūrovų akivaizdoje. Į galvą ateina gana banali mintis: kažkodėl raudona spalva vienu metu simbolizuoja ir gyvybę, ir mirtį.

Skaitau Audronės U. novelių romaną Posūkyje – neišlėk. Viršelyje matau moterį raudona suknele juodame fone, juodomis elegantiškomis pirštinėmis desperatiškai sugriebusią pačią save – ko gero, jai pačią vertingiausią savojo kūno dalį. Akių nematyti. Tiktai burna – ji erotiškai praverta, lūpos ryškiai raudonos. Moteris gali būti užsimerkusi arba akla. Ne taip svarbu. Moteris – gražiai įdegusi ir gyva. Bet kokia kaina bandanti išlikti savimi. Provokuojanti tarsi Karmen. Tačiau paskutinis knygos sakinys teigia: „Prie karsto kalbų sakyti nebūtina – galiu pradėti kikenti.“ Knygos skaitytoją pasitinka gyvybė, palydi mirtis. Juodas knygos fonas ir juodos pirštinės ima atrodyti kaip nebūties ir išnykimo ženklas. Raudona suknelė – kraujo lašas, simbolizuojantis gyvybės nesusitaikymą. Ar ne dėl to šis romanas taip provokuoja, pagalvoju. Vienus pritraukia, o kitus – atstumia. Dėl visko kalta raudona spalva. iš jos išplaukia visos kitos – ir literatūrinės, ir para-literatūrinės – knygos paraštės. Kai pagrindinę knygos veikėją nusiveda apsipirkti pagaliau atsiradęs tėvas, jos pirkinių krepšyje – daug raudonos spalvos. Bent jau riestanosiai bateliai – tikrai raudoni. „Liūdesio spalva nuo šiol metų metais bus raudona“, – sako sau pagrindinė pasakotoja. Ir nueina gyventi pernelyg greit prabėgsiančio ir pro pirštus išslysiančio savo gyvenimo. Gyvena lėkdama, labai greitai, pastebi, kad žmonės paprastai jos nepasivejaKnygos autorė seka jai iš paskos ir taupydama laiką fiksuoja tą jos kelią šykščiais potėpiais. Šiame kelyje pasakotoja nuolatos kažką mąsto. Klausia savęs, ką veikiu. Atsako: „Liūdžiu ir svaičioju. Kas bus. Kas galėtų būti. Ko niekada nebus. Svaičiojimas yra mano gyvenimas.“ Aišku, ne kiekvienam ir ne kiekvienai pavyksta susirasti stabilią ir aiškią sistemą. Pasakotojai nelabai pavyksta, bet ji nenusimena. Ji jaučiasi galinti pagydyti nuo depresijos net ir psichiatrą. Talkina jai, ko gero, ta raudona jos liūdesio spalva.

Imu svarstyti, kodėl manęs neerzina ši raudona suknelė. Ar kada gyvenime turėjau būtent raudoną? Prisimenu, kad turėjau: suomišką, visai neerotišką, pūstomis rankovėmis ir balta prisegama apykakle. Užsagstomą iki pat kaklo. Nusipirkau už čekius specialioje parduotuvėje. Labai seniai. Tada buvo labai brangi. Bet labai man reikėjo. Gyniau disertaciją. Su ja pirmąkart pajutau, kad viešai kalbėdama jaučiuosi gerai. Nebebijojau tarybos narių žvilgsnių. Prisiminiau, kad ir mano artima draugė, vilkėdama panašaus modelio kaip ant minėtos knygos viršelio, tik neblizgančia raudona suknele, atostogavo prie Aiseto ežero. Nuvažiavau jos aplankyti. Ji pasitiko mane taip pasipuošusi su didžiuliu bokserių veislės šunimi. Atrodė gana įspūdingai. „Ko Vilniuje nevaikštai su šita suknele, o slankioji čia po laukus ir klonius“, – pamenu, stebėjausi. „Ką tu! Kaipgi aš ten atrodysiu“, – atsakė. Ir man jaunystėje raudonas rūbas atrodė skandalingai nesaikingas ir banalus. Drovėjausi savo raudonų skruostų. Matyt, kiekviena moteris pasirenka tinkamą laiką, kada jai pasirodyti vilkint raudona suknele. Arba nepasirenka. Sugalvojau naują moterų luomo klasifikaciją: moterys, ko gero, skirstomos į tas, kurios gali apsivilkti raudoną suknelę, ir tas, kurios niekada šito nepadarys. Niekada nenusileis iki raudonos spalvos. Aš nusileidau.

Vieną vakarą nuėjau į Katedros knygyną paklausyti, kaip skaito savo poeziją du poetai – Marčėnas ir Jakimavičius. Klausausi, kaip ir dera, sutelkusi žvilgsnį kažkur virš poetų galvų. Matau – virš jų kabo šventųjų paveikslai. Viename jų – Jėzus su raudonu rūbu. Žiūriu ir netikiu savo akim. Priimu kaip ženklą. Galvoju: ką galėtų visa tai reikšti? Kodėl būtent čia? Ir kodėl vėl raudona spalva? „Parduokite man šitą paveikslą“, – neklausdama kainos, prašau po vakaro knygyno darbuotojų. „Jūs labai gerai pasirinkote“, – sako jos man. Tai Lino Giedrimo Kristus Nazarietis. Labai įdomus dailininkas. Ir momentas svarbus. Kristus pas Poncijų Pilotą prieš pat nukryžiavimą, kai sako: „Ecce homo“ (lot. esu žmogus). «Suvyniokite», – sakau ryžtingai. Pasirodo, raudonu rūbu gali vilkėti ne vien gyvybingumu provokuojanti moteris. Raudonu rūbu, tariant ecce homo, galima išeiti pasitikti savo kančios ir nukryžiavimo.

Viktorija Ivanauskaitė “Plaukimas pasroviui” / koliažas
Marijampolės Dailės mokykla