Savojo fjordo beieškant

Kiekvienas žmogus savo gyvenime patiria dvasinių krizių – kai pats neįstengia  suderinti  savo vidaus ir išorės gyvenimų pagal įsivaizduotąjį scenarijų ar kai kiti surezga gyvenimo aplinkybes taip, kad šios tampa  jam nepakeliamos. Tokiais atvejais žmogus bando ištrūkti iš nemalonios situacijos, nepakenčiamos aplinkos ir ieško naujos patirties, kuri sunkiu dvasinių išgyvenimų metu nebūtų tokia alinanti, suteiktų palengvėjimą, padėtų primiršti praeities skausmą.

Taip nutiko ir man – išgyvenau netikėtą artimo žmogaus mirtį. Po šio įvykio  turėjau gyventi toliau. Ilgai nesvarstydama pasirinkau kelionę laivu „MSC Grandiosa“ į Norvegijos fjordus, tikėdama, kad Norvegijos gamta ir krašto istorija padės man dar kartą suprasti, jog žmogaus gyvenimas nesibaigia ties kiekviena skausminga individualia  patirtimi, nes ši patirtis yra laikina kaip ir visa individo žemiškoji kelionė.

Pasirinkdama turistinį plaukiojimą į nepažįstamas geografines platumas tikėjau, kad įspūdingame penkiolikos aukštų laive greičiau įveiksiu dvasios išgyvenimus, tačiau žengdama į laivą supratau, jog patekau ne į gydyklą, o  į minios fizinių malonumų fabriką, kuriame buvo matyti keleivių ryžtas naudotis visomis laive siūlomomis pramogomis: visų lygių ir kokybės maistu, gėrimais, maudynėmis, masažais, mankštomis, grožio ir apsipirkimo, fotografavimosi procedūromis. Keleiviams siūlomos pažintinės paskaitos apie Skandinaviją ir Norvegiją, vakaro koncertai ir laive įsigytos ekskursijos į Norvegijos fjordus bei pusiasalių įžymiąsias  vietas priklausė kitai – dvasios kultūros sferai.  Fizinių pramogų netroškau, nes man pakako  laivo vienutės tylos ir ramybės, grožio gamtos vaizdų, matomų iš laivo kajutės balkono, kuriame  gėrėjausi beribiais vandens plotais, ryto ir  vakaro dangaus ir vandens spalvų kaita, įvairių formų  Norvegijos kalnagūbriais. Ankstyvo ryto pasivaikščiojimai denyje, kai ryto vėjas stingdė šalčiu, o laivo sukeltos jūros bangos tarsi sekė mano dvasinę kelionę, liko atmintyje.

Kelionės maršrutas buvo paprastas ir aiškus: iš Kopenhagos Šiaurės jūra plaukėme iki Norvegijos krantų, skrodėme fjordus, išsilaipinome Hellesylto, Alesundo ir Flamo  miesteliuose. Grįždami sustojame Kylyje, kuriame dalis keleivių baigė savo kelionę, o nauji atvykę žmonės ją tik pradėjo. Kol keitėsi keleiviai, tie, kurie keliavo atgal į Kopenhagą, tarp jų ir aš,  pusdieniui autobusu išvyko apžiūrėti istorinio Hanzos miesto Liubeko, kurio senamiestį saugo UNESCO. Išlikę vakariniai 1464 m. statyti gotikiniai miesto vartai, centrinė miesto aikštė ir ją supantys senieji pastatai, bažnyčios, 1280 m. pastatyta Šv. Dvasios ligoninė, namai, kuriuose gimė, gyveno ir mokėsi  vokiečių literatūros klasikas Thomas Mannas, paliko įspūdį.

Ką įsimintino galima parašyti apie septynių dienų kelionę gyvenant laive-katile su įvairiataučiais keleiviais ir įvairiataučiu aptarnaujančiu personalu? Nedaug, tačiau laivo minia man buvo papildoma paskata giliau žengti į save, o  kelionė į fjordus buvo raktas, atvėręs duris į  Skandinavijos praeitį, į mistišką, mitais grįstą praeities skandinavų pasaulėjautą bei postūmis domėtis ne šiuolaikinės Norvegijos ekonomine, politine, socialine dabartimi, o Skandinavijos vikingų kultūra.

Kriokliai

Meninėje kūryboje žmogaus dvasios išgyvenimai gretinami su gamtos vaizdais ar priešinami jiems.  Meninėje plotmėje vandenynas, jūra, upės, ežerai, kriokliai; kalnai, miškai, laukai ir slėniai  buvo ir yra  žmogaus patiriamo džiaugsmo, ilgesio, liūdesio, skausmo ir kančios vaizdinė raiška. Sruvenantis vanduo ar audringa jūra yra įtaigūs dvasios prikėlimo įvaizdžiai, iliustruojantys individo vadavimąsi iš nuodijančių žmonių santykių ir mėginimą išbristi iš dvasinės aklavietės. Fjordai – siauri ir gilūs jūrų užutėkiai, susidarę jūros vandeniui užliejus ledynų sukurtas tektonines įdaubas, ir slėniai apsupti aukštų, uolėtų kalnų taip pat pasitelkiami  kaip žmogaus dvasinės ramybės ieškojimo vaizdiniai. Fjordai  gali simbolizuoti ir individo laisvės siekį kaip danų  rašytojo Kimo Leine‘o romane  „Amžinybės fjordo pranašai“, 2019.

Įvairiaspalvis fjordų granitas

Mano pastoralinį ir romantinį idealizuotos gamtos suvokimą visiškai sugriovė skandinavų mokslininko ir rašytojo Bergsveinno Birgissono nuostabus kūrinys „Juodasis vikingas“, 2016, kuriame autorius atkuria savo norvegų karališkojo kraujo gentainio vikingo  gyvenimą laike grįždamas atgal, prieš 31 savo giminės kartą. Šioje knygoje gamta apibūdinama kaip žmogui „nedraugiškas chaosas“, kaip atšiauri, žiauri kasdienė realybė, kurią vikingų epochos žmonės privalėjo pažinti, išmokti naudoti gamtos jėgas ir reiškinius tam, kad išliktų, kad išgyventų, todėl nenuostabu, kad skaldų poezijoje, skandinavų sakmėse nepažintą gamtą valdo mitinės būtybės – milžinai, vandens, dangaus, miškų laukinės pabaisos.

Alfas R. Bjercke teigia, kad niekas tiksliai nežino, iš kur į Norvegijos teritoriją atklydo žmonės (Alf R. Bjercke. Norway, 1991). Antropologai tvirtina, kad prieš 20 000 metų prieš paskutinį ledynmetį šioje teritorijoje gyveno medžiotojų gentys. Remiantis archeologiniais radiniais žmonės dabartinės Norvegijos žemėse apsigyveno prieš 10 000 metų atklydę iš šiuolaikinės Vokietijos teritorijos.

Senovės vikingų gyvenvietė

Senovės germanų ir skandinavų mituose, senosios literatūros istoriniuose legendiniuose pasakojimuose – sagose ir edose galima įžvelgti skandinavų tautų gyvenimo, pagoniškojo tikėjimo ir papročių atspindžius. Šie pasakojimai, susiję su ypač rūsčia šiaurės gamta, atveria pasaulio sukūrimo mitus, pristato gamtos dievybes, dievus herojus – vienaakį Odiną, kovų, išminties, poezijos dievą; jo sūnų Torą, valdžiusį ne tik žaibus ir griaustinį, vėjus ir lietų, bet ir savo garsiuoju kūju gynusį dievų ir žmonių pasaulį;  Frėją – meilės, grožio, vaisingumo deivę ir kt. bei  kelių lygių mitologinę visatą: Asgardą – dievų erdvę su žuvusių karių sielų buveine Valhala, Mitgardą – žmonių pasaulį ir Utgardą  – erdvę milžinų, nykštukų bei elfų.

Šiandien susidomėjimas IX–XII amžių norvegų, švedų, danų vikingų praeitimi auga. Kuriami  įtaigūs meniniai filmai apie šiaurės žmones  – „Vikingai. Valhala“, „Vikingai“, „Trolis“, „Toras: Asgardo pasakojimai“, „Ragnarokas“, „Vikingų vilkas“ ir kt., kuriuose vaizduojama vikingų – įlankų gyventojų kova už šeimą, gimtos žemės valdas, vikingų jūrų ir prekybos kelių atradimai, skandinavų Vakarų ir Rytų Europos žemių užgrobimai, Atlanto vandenyno salų kolonizavimas ir užvaldytose žemėse jų kuriamos gyvenvietės, miestai, karalystės; naujakurių kruvinos tarpusavio kovos; pagonių ir krikščionių skerdynės, pagoniškųjų papročių nykimas ir krikščionybės įsigalėjimas, centralizuotų skandinavų karalysčių kūrimas. Įdomu tai, kad šiuolaikiniuose skandinavų filmuose įkūnijamos mitinių personažų esmės („Ragnarokas“, „Vikingų vilkas“), taip pabrėžiant amžinąją gėrio ir blogio kovą, pasaulio ir žmonių atgimimo tikimybę.

Kalno „akis“. Vikingai tikėjo, kad kalnai – užmigę milžinai troliai.

Man nedavė ramybės klausimas: kodėl šių dienų pasaulyje atgijo poreikis kalbėti apie vikingus, drąsius pirmeivius, pasižyminčius atradimų aistra,  gerbiančius laisvę ir nepriklausomybę; apie žmones dėl savo siekinių rizikuojančius gyvybe, be baimės aukojančius gyvybę dėl savo  šeimos ar bendruomenės išsaugojimo. Į šį klausimą atsakau taip: šiuolaikinis pasaulis suskilęs į autokratinius režimus ir demokratines sistemas. Totalitariniai režimai pavertė daugumą žmonių beveidžiais, bežadžiais, bailiomis marionetėmis, beteisiais, pabėgėliais, net patrankų mėsa. Gali būti, kad  pabrėžiama vikingų drąsa, išradingumas, ištvermė, nepaisant jų agresyvumo,  piratavimo ir plėšikavimo, žmonėms įkvepia drąsos, o stiprios asmenybės kaip iškilūs pavyzdžiai virsta kontrastingomis prieštaromis represinių jėgų išgąsdintiems, išsekintiems, nutildytiems minios žmonėms.

Mane sužavėjo B. Birgissono pabrėžiamos vikingų savybės, kuriomis skandinavai kaip vikingų palikuonys pagrįstai didžiuojasi. Vikingai buvo stiprūs „savitarpio supratimu ir psichine bei fizine jėga“. Jų gera kariuomenė buvo „tarsi grandinė“, kurią jungė psichinė ir fizinė ištvermė, gebėjimas prisitaikyti bet kokiomis karo ar jūreivystės sąlygomis, budrumas ir greita reakcija, tvirtybė slepiant skausmą, sielvartą, savo silpnybes. Ir gebėjimas juoktis žvelgiant mirčiai į akis.

Norvegijos fjordų grožis ir rūstybė

Įdomioje Arturo Mickevičiaus monografijoje „Vikingai Lietuvos istorijoje“, 2019,  išdėstomos vikingų epochos veržlumo ekonominės, socialinės, politinės priežastys. Skandinavijos kraštų gyventojų skaičius augo, ėmė stigti dirbamos žemės; vikingai užkariautose žemėse ir salose kūrė ūkius; ieškojo vis naujų  žvejybos plotų ir prekybinių ryšių; iš Skandinavijos visokio plauko nusikaltėliai nuo bausmės bėgo svetur, norvegai emigravo, norėdami išvengti pirmojo Norvegijos suvienytojo karaliaus Haraldo Gražiaplaukio (855–933) despotiško valdymo. Praturtėjusi skandinavų karinė diduomenė siekė ekonominės ir politinės galios, kontroliavo jūrų prekybos kelius, ėmė iš praplaukiančių laivų duoklę ar juos apiplėšdavo; karo vadai dosniai dalijosi grobiu su išvykų dalyviais, siekdami savo pusėn patraukti kuo daugiau ištikimų šalininkų. Nors iki šiol ieškoma žodžio „vikingai“ reikšmių (jūros kariai, plėšikai) ir tikslinamos vikingų epochos ribos, visuotinai pripažįstama, kad vikingai paskatino Vakarų Europos raidą ir pažangą.

Vikingų užeigos namai

Žinios apie vikingus pildomos naujais moksliniais tyrimais, archeologiniais radiniais, kurie neigia kino produkcijos skleidžiamą informaciją apie vikingų gyvenimą. Vikingai kovos lauke niekada nedėvėjo šalmų su ragais (nebent pagonių religiniuose ritualuose), o tik odines kepuraites. Laivų su pašarvotais didikų kūnais nestumdavo į vandens srovę, neuždegdavo jų liepsnojančiomis strėlėmis. Laidojo žemėje kūną  guldydami laivo priekyje. Už stiebo įrengdavo „laidojimo kambarį“ , kuriame išdėstydavo ginklus, papuošalus, maistą, žirgus, šunis, kartais paaukotus vergus, ir, uždengę laivą  akmenimis, iš žemių formuodavo pilkapį. Laidotuvių kambarys galėjo būti ir didelė medinė dėžė, kurioje buvo guldomas puošniai aprengtas miręs žmogus, kaip 2015 m.  Švedijoje Birkos gyvenvietėje netoli Oslo  rasti IX a. turtingos moters palaikai, jos puošmenos – karoliai, sidabro ir bronzos dirbiniai. Pilkapiuose buvo laidojami žymūs žmonės, kiti – plokščiuose kapuose. Akmenys su runų raižytais simboliais tapdavo žymių  asmenybių antkapiais tol, kol runas XII a. pradžioje pakeitė lotynų abėcėlė kaip krikščionybės plitimo pasekmė.  Mirusiųjų kūnai galėjo būti deginami, po to pelenus laidojant kape.

Vikingų kapinynas Ölande, Švedijoje. https://www.newscientist.com/

Teigiama, kad tarp vikingų nebuvo kariaujančių moterų būrių, nors moterys gebėjo naudoti ginklus. Moterys galėjo rinktis būsimąjį vyrą. Našlės turėjo visas ūkio valdymo ir paveldėjimo teises. Motinos savo sūnums išrinkdavo žmonas, turėjo teisę savo valdose išlaisvinti iš vergovės parsivežtas įvairių šalių moteris. Skyrybos ir daugkartinės, net fiktyvios vedybos buvo nesudėtingas dalykas.

Vikingų „tarptautinių ryšių“ užmezgimas buvo  pragmatiškas: turtingieji klanų vadai ir žemių valdytojai sudarydavo su atrastomis tautomis, jų klanais taikos ir vedybines sutartis prekybiniams verslams stiprinti, naujų žaliavų, žemės turtų įsigijimui. Pagaliau sužinojau, kaip tarp skandinavų atsirado tamsaus gymio tamsiaplaukiai žmonės, turintys mongoloidų rasės veido bruožų, šamanų galių: tai rezultatas vikingų kelionių į  Arkties vandenyno pakrantes, kur gyveno samojedai,  į Biarmiją,  dabartinės Rusijos Archangelsko sritį. Skirtingų rasių žmonos, sugulovės ar vergės tikrai paįvairino skandinavų genofondą.  Mano romantizuotą požiūrį į vikingus griovė skandinavų aktyvus dalyvavimas Viduramžių Europos vergų prekyboje. Skandinavų gimtose ir užkariautose žemėse reikėjo daug ir įvairios darbo jėgos, stiprių laivų irklininkų. Štai, skandinavai kurdamiesi Islandijoje gabeno į salą airių ir škotų vergus. Stebėdavo, kaip šie šaltyje ištveria žiemą, vergams buvo žiaurūs ir negailestingi, ypač mėginantiems bėgti iš vergijos.

Vikingai https://www.havilavoyages.com

Vikingų istorinių pėdsakų galima rasti Anglijos, Škotijos, Airijos, Velso, Islandijos, Grenlandijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Vokietijos, Rusijos, Vakarų Lietuvos, Turkijos, Egipto, Šiaurės Amerikos ir kt. visuomenių istorijoje. Praėjus keliems šimtmečiams po  įsitvirtinimo naujose žemėse vikingai asimiliavosi naujų vietovių vietinių daugumoje, priėmė vietos religiją ir papročius, ėmė kalbėti vietos kalba.  Štai, frankų karalius Karolis Naivusis 911 m. vikingų karo vadui Rollui už pakrančių apsaugą nuo vikingų antpuolių suteikia šiaurinę frankų teritoriją, kuri virsta žmonių iš šiaurės – normanų žeme, Normandija. 862 m. švedų vikingai, slavų vadinami variagais, kunigaikščiui  Riurikui ir jo giminaičiams vadovaujant, užima Naugardo ir Kijevo Rusios žemes. Variagų kilmės kunigaikščiai keičia skandinaviškus vardus: Ingvaras tampa Igoriu, jo sūnus Sviatoslavas – pirmuoju Kijevo Rusios valdovu (962–972) slavišku vardu.

Buvusi vikingų gyvenvietė

Dalyvaujant kruizo keleivių Norvegijos pakrančių ekskursijose, ir iš Flamo miestelio fjorduose plaukiant nedideliu garlaiviu girdėjau lakoniškas gidų pastabas apie vikingus: čia buvo vikingų gyvenvietė, ten – kaimas, čia – nakvynės namai, o čia – vikingų laivų muziejus. Pasigedau išsamesnės  informacijos apie lankomų vietovių vikingų istoriją. Ekskursantų grupes sudarė įvairiakalbiai turistai, todėl gidams tekdavo tą pačią informaciją versti į kelias kalbas. Jie apsiribojo glaustais paaiškinimais. Kita vertus, kam šiandien rūpi vikingai, kai norvegai save laiko viena laimingiausių tautų pasaulyje?

Hellesylto prieplauka ir krioklys. Čia gyveno vikingai.

Hellesylto krioklys kaip miestelio įžymybė pasitiko mus Hellesylto prieplaukoje, vaizdingame Norango slėnyje. Diena buvo miglota ir lietinga, todėl teko pasitelkti vaizduotę akimis ieškant vietų, kur ir kaip ten galėjo gyventi vikingai, nes viešai skelbiamos informacijos apie juos niekur nebuvo matyti.  Hellesyltas yra išsidėstęs pradžioje Synnulvsfjordo, kuris yra Storfjordo atšaka. Miestelis apsuptas įspūdingų kalnų, kuriuos galima pažinti kopiant į kalnus ar pasirinkus kelionę dviračiu. Aš rinkausi autobusą. Sustojome  prie giliausio Europoje 514 metrų  Hornindalsvanneto ežero. Pravažiavome Stryno kaimelį, grožėjomės mineralais prisodrintu žaliu Stryno ežero vandeniu, aplankėme Jostedalio nacionalinio parko centrą, kuriame žiūrėjome filmą apie Norvegijos ledynus, sniego griūtis nušlavusias kaimus; apie Norvegijos fauną ir florą. Centre matėme vietos uolienų pavyzdžių. Grįžtant į laivą įstrigo  atmintin gido pastaba – gydytojai į Stryną atvykstą kartą per savaitę. Palyginau: Lietuvoje vizito pas gydytoją reikia laukti mėnesius.

Žingsniuojantis krioklys

Kelionė į trijų salų miestą Alesundą, įkurtą 1793 m., buvo nepaprastai įspūdinga. Iš laivo stebėjau nuo kalnagūbrių srūvančius krioklius. Mačiau putojančias pieno sroves, grakščias fėjų kasas, vaikščiojančius ir šokančius krioklius.  Alesundas,  esantis prie Hjorundo ir Geirangerio fjordų, yra prekybos, žvejybos uostas, garsus laivų statyba, pieno produktų ir tekstilės gamyba. Ir, žinoma, tuo, kad Giskės saloje gimė vikingų vadas Rollas (860–932), tapęs Ruano grafu ir pirmuoju  Normandijos valdovu, kuriam Giskės saloje pastatytas paminklas. Alesundas didžiuojasi trimis kanalais po vandeniu, kurie jungia salas ir veda į Vigros oro uostą.  Ir gražuoliu senamiesčiu, kurio istorija pasakojama visiems: 1904 m. sausio 23 d. naktį supleška Alesundo mediniai namai. 10 000 žmonių lieka be pastogės.  Per 7 metus miestas atstatomas iš akmens ir plytų „naujojo meno“ (art nouveau) stiliumi, kuriam būdinga augalinė ornamentika, asimetrija, arkos, vitražai.

Alesundo mūrinukai

Netoli miesto yra „Sunnmore“ muziejus atvirame ore: vietovė prie  ežero, kur kadaise gyveno vikingai, ir laivų muziejus.  Apie vikingų laivus ir jūreivius galima kurti poemas, nes ištobulinti skandinavų laivai buvo viduramžių epochos technikos stebuklas, pavertęs vikingus „jūrų drąsuoliais“ ir „jūrų valdovais“.  Norvegai buvo pirmieji skandinavai, išdrįsę plaukti į nežinomą Atlanto vandenyną. Kilio atradimas – naudojimas ąžuolinės išilginės sijos, jungiančios abi laivo dalis, suteikė dugnui tvirtumą, palaikė laivo stabilumą ir pusiausvyrą. Pakeliamas ir nuleidžiamas stiebas, keturkampė burė, irklai per visą laivą, platus vairas suteikė greitį  ir užtikrintą galimybę valdyti laivą pasitinkant galingas audringos jūros  bangas. Irklinio laivo korpusas keitėsi – aukštėjo laivo bortai, laivas plėtėsi panaudojant du kilius. Ilgajame 25 metrų laive tilpo jūrininkai, maisto atsargos, ginklai ir žirgai, kiekvieno vikingo medinė asmeninė dėžė.  Aukštą laivo priekį puošė mitologinės pabaisos drožinys priešams gąsdinti ir piktoms dvasioms atbaidyti. Laivams statyti buvo naudojamas ne vien ąžuolas, bet  ir alksnis, uosis, beržas, liepa, gluosnis, eglė. Ypač kruopščiai buvo surenkamos ąžuolinės korpuso lentos, jas tvirtinant geležinėmis vinimis,  sandarinant lentas degute išmirkytais gyvūnų plaukais, vilna, samanomis. Mažos grimzlės laivai leido vikingams priplaukti prie nepažįstamų krantų ir taip atlaikyti vietinių pasipriešinimą, ir greitai sprukti prisiplėšus svetimo turto. Skandinavai konstravo skirtingo ilgio ir pločio vikingavimo laivus – karo, krovininius, žvejybos, jūrų ir upių.

Senojo vikingų laivo liekanos

Vikingai buvo puikūs navigatoriai, nors ir pasiklysdavo migloje ar per audras, taip netikėtai rasdami naujas žemes. Vandens platybėse kaip orientyrus jie stebėjo paukščių ir banginių judėjimą, kryptis vėjų ir jų nešamą šilumą ar šaltį; debesis, vandens sroves, žvaigždžių ir Saulės padėtį. Naudojo kristalo akmenį ir medinį kompasą  Saulės padėčiai ir pasaulio kryptims nustatyti.  

Mano kelionė į Norvegijos fjordus susidomėjimo vikingų istorija dėka tapo tikru atradimu. Mano praeitis dar kartą liko praeityje. Dabartyje niekas kirviu man nekapoja nugaros ir neplėšia plaučių, niekas neaukoja mano kraujo dievams. Nuostabu gyventi per atstumą stebint tuos, kurie nesugeba įžvelgti horizonto. Jie man netrukdo ieškoti Saulės tarp debesų ir džiaugtis kintančiu vėju.

Atsisveikinimas su Šiaurės jūra

M. A. Pavilionienės nuotraukos