***
Šiandien pradedu mokytis
vaikystės dienų anatomijos:
instinktyviai griebiu daiktus,
mechaniškai atidarinėju stalčius
ieškodama nesuplyšusių kojinių.
Kadaise motina pėdkelnėm raišiojo spintų duris,
ypač ten, kur gulėdavo vaistų pakuotės,
dabar dvi tabletės ryte.
Išmėtau kas antrą rutulio formos detalę –
ant žemės pabyra nutrūkę karoliai.
Nuo vaikystės nemoku užtikrintai vytis kamuolio,
apskritai ko nors vytis,
tik spardyt kaštonus einant šaligatviu.
Rodos, visko išmokau pati –
nuo penkerių metų naudojausi stalo įrankiais,
o šiemet dėstytoja sakė,
kad nagrinėjant kūrinį
literatūros teorija mums turi būti peilis ir šakutė.
Iki šiol man sekamos pasakos:
pavyzdžiui, Greta,
aš būsiu stebuklingas kilimas po tavo kojom,
pavyzdžiui, Greta,
tu karaliaus meilužė Viktorijos amžiuj.
Visos pasakos tėra stabilizatoriai
viduje užsnūdusio vaiko galvelei paremti.
Kaip tada norisi viltis,
kad neiškrisi iš lovos.
Nors pirmasis vaikystės prisiminimas –
kokių trejų metų –
Mano galvos bumbtelėjimas į grindis.
***
visas laikas tebuvo
kairiarankio rašymas dešine
sanguliavimas su tau neskirta lytimi
pasamdytos raudotojos kikenimas
algebra vien iš raidžių
migloti pokalbiai su Dievu, tarsi jis klausytųsi
begalinis noras išsinerti
ir surasti savo tikruosius namus.
kai pagaliau atsimerkei
troškai tarti „aš laisvas“
bet jie purtė galvas
ir rėkė kaip motina
gimdydama naują būtybę
***
jaučiuosi kalta, kad užaugau
nors vis kažko trūko
vis kas nors nelaiku ir
ne taip, kaip turėtų nutikti
lyg išmetus monetą
ji sustotų ant briaunos
jau atėjo laikas
šokas mūsų namams
šokas paauglystėje
mėgiamiems
garso takeliams
šokas apsivijusiai kaklą
bambagyslei
kuri nutrūko
nuo nuolatinio
trankymo durimis
visada yra laikas
užtrenkti šitą pasaulį
pro durų akutę sulėtintai
stebint
kaip kaupiasi įkalčiai
