Siela, vilkinti žmogumi
tekstas: Andrėja Liudžiūtė
Jos rankose visada būdavo kažkas: lūpdažis, pieštukas, cigaras ir pats svarbiausias aksesuaras – veidrodis. Jis buvo lyg įforminta oro forma, toks svarbus ir toks būtinas, jog, rodėsi, be jo nebeįkvėpsi.
Negalėdama jo apčiuopti pirštais, mergaitė pasimesdavo, akių vyzdžiai nusidažydavo nerimu, o lūpų kampučiai išsilygindavo viena kryptimi, it matytum mažamečio vaiko nupieštą veiduką, bandantį pavaizduoti liūdesį, kurį perteikianti viena tiesi linija, brūkšnys, minuso ženklas; it kažkas iš jo iš tiesų būtų atimta.
Tokiomis akimirkomis visa aplink ją apsiniaukdavo; greta girdimas klegėjimas ir juokas nuslopdavo, tarsi girdėtum tai it aidą iš už šimto mylių. Saulę uždengdavo migla ir nusileisdavo naktis, kurios gilumon įkišusi ranką mergaitė ieškodavo savojo veidrodėlio, lygiai taip pat kaip pakeldamas galvą aukštyn į nakties veidą žmogus ieško savosios žvaigždės. Jungdamas ją nuo vienos švieselės iki kitos, kol ieškomas žvaigždynas pagaliau suspindi; nuo daikto link daikto, nuo kraštelio link briaunos veidrodėlis suvilgė pirštų pagalvėles ir krūtinėje vėl tapo ramu. Išaušo.
Juokas pripildė ausis kaip svaigaus vyno raudonis įprasmina taurę. Mergaitė ir jos atvaizdas veidrodėlio fone nusišypsojo vienas kitam. Kiek daug telpa akimirkoje – pagalvojo mergaitė – ir kiek daug ji pakeičia.
Lig tol grakščiai išsitiesusi blakstiena savo liauna būtimi papuošė vos vos gyvybe rusenantį skruostą, lūpų vingiai išdžiūvo kaip upės vaga, ir jas tarsi tiltu apkabinę dažai – nugarmėjo. Kodėl tas pats laikas ir kuria, ir naikina? Tas pats veidas ir juokiasi, ir verkia, tyli ir kalba? Kodėl reikia kalbėti, jei žodžiai kaip praeiviai gatvėje, visi tokie svetimi?
Mergaitė mylėjo tylą ne todėl, kad bijojo ar negalėjo kalbėti, ji tiesiog jautėsi tikresnė, gyvesnė jos glėbyje; be tuščių žodžių priemaišų, be dirbtinumo ir melo. Ji buvo tikra, tikresnė nei pasaulis aplink ją. Todėl jis vengė priartėti prie jos, o ji prie pasaulio. Žemė ir mėnulis – kartu, bet ir atskirai. Skirtingi, bet papildantys ir išpildantys, įprasminantys vienas kitą buvime.
Niekas nežinojo, kaip jai kalbėti, nors visi ja gėrėjosi. Kiekvienas žodis buvo ištartas ne taip, todėl ji girdėjo tik taškus, tik ne ten padėtus kablelius ir visada atstumą kuriančias pauzes. Bet ji ir nesistengė šių pauzių užpildyti, jai buvo gera ir ramu, kada atstumas tarp jos ir kito visada buvo didesnis, nei buvo iš tikrųjų.
Aistė Bugailiškytė. KVIETIMAS POKALBIUI. 2021. 90×120. Aliejus, drobė.
Jos vardas buvo paslėptis tiek jai, tiek aplinkiniams: neįprastas, kitoks, kažkuo žavintis ir kartu bauginantis. Atveriantis ir užveriantis, paskandinantis savyje. Ji buvo Alethė. Kaip Hado požemiuosi tekančios Letės sesuo. Tik negalinti užmiršti.
Aksominėmis rankomis, grakščiais pirštais, šiek tiek per ryškiai atsikišusiais kaulais ir sniego šaltumo oda ji lietė gyvenimą. Kiekvieną rytą kavos puodelio briaunas vilgydama snaigės lengvumo prisilietimu. Iki kol ji ištirpdavo. Gurkšniu, jos lūpose.
Tamsūs, žvaigždžių sagutėmis nusagstyti garbanoti plaukai dengė jos juodas, bedugnę veriančias akis. Būtent tokia ji atrodė žmonėms. Nors jai veidrodis rodė ką kita.
Žiūrėdama į save veidrodžio atspindyje mergaitė matė dideles ir gilias, juodu aksomu apgaubtas akis, kurios spindėjo tarsi tolimos žvaigždės, kada saulės spinduliai suvilgydavo visas ant audeklo nugulusias dulkes. Akimis ji sekė švelniai rausvų lūpų kontūrus, lyg vedamas gėlėmis apaugusiais takais, galėtum pasiekti pievą, skaisčią ir gyvą, lygiai tokią, kokios ir buvo jos lūpos. Ji regėjo kiek įdubusius skraustikaulius, pasakojančius, jog žemė, kuria lig šiol žengė jos pėdos – klampi. Ramus, bet ne per rimtas žvilgsnis, tarsi susitaikymo su savimi ir gyvenimu gestas rodė, jog šią akimirką ji tiesiog yra, tokia, kokia yra.
Tokią ji save gerbė, bet jokiais būdais negalėčiau teigti – mylėjo. Ji susitaikė, kad siela, kurią dėvi jos kūnas, ir kūnas, kurį dėvi siela – skiriasi. Neapsakomai ir neįsivaizduojamai skiriasi.
Mergaitė visada tikėjo esanti sukurta šviesos. Ji netgi žinojo, kad viduje ne tik jos šilkinės rankos yra sniego baltumo spalvos, bet ir jos plaukai, šviesūs it saulės spinduliai. Ji buvo sklidina gėrio ir šilumos, kurios kaitra ir ryškumas negalėjo ištrūkti laisvėn nesunaikinti esamo pasaulio tamsos. Todėl ji tylėjo, todėl dažniau jos akis matė stiklas nei kitas žmogus, už kurį visa buvo tikriau, netgi pats netikrumas.
Tačiau vieną kartą Alethė užsimerkė rankose laikomam veidrodėliui ir prabuvo taip tarsi nebūtų visai. Ištisas minutes ji tiesiog skendėjo tamsoje ir tylėjo, o žmonės aplink matė ją visai kitokią – tarsi ji žvelgtų į juos, plačiai atmerktomis akimis. Jie stebėjosi, kaip ir iš kur ji įgavusi tiek drąsos žvelgti tiesiai jų link, kalbinti juos ir netgi šypsotis.
Kol jie žavėjosi šiuo netikėtumu, mergaitė užsimerkė dar stipriau ir jos akių kampučiuose srovele pradėjo tekėti vanduo. Aplinkiniai net aiktelėjo, kaip garsiai jie išgirdo ją juokiantis. Vienas po kito jie pradėjo ją kalbinti, o mergaitė vis stipriau spaudė akis ir čiaupė lūpas, bet visi aplink jautė ją esant vieną iš jų. Niekuo neišsiskiriančią. Vienodą.
Pirmą kartą užsimerkusi veidrodėliui ji tapo matoma ir girdima; nebeliko jokių aplinkinių, jokios beprasmės raidės, staiga viskas tapo vienoda ir ji galutinai išsiliejo. Ji išliejo visą save užmerktomis akimis, kad patikėtų, jog šviesos nebėra. Ji nuspalvino ją tokia pat purvina spalva, koks buvo pasaulis aplink ją, bet ji to jau nematė.
Jos rankos nusidažė juoda spalva, tarsi veidrodėlio rėmelis būtų ištirpęs. Nebeliko stiklo, nei jokio atvaizdo jame. Alethė nužvelgė save nuo galvos iki kojų ir viskas, ką ji matė, tebuvo rėmelis, kuriuo ji tapo pati. Jos esybė tapo tuščiu vidumi be jokios atskirties tam, kad priėjęs bet kuris kitas, kiaurai pervertų ją savęs būtimi. Ji pati tapo veidrodžiu, rodančiu kitiems tik tai, ką jie norintys matyti. Ji tapo permatoma. Įrėminta. Purvina. Ir kiekvienas priėjęs greta jos matė gražiausią save, o ji nebematė nieko. Ieškomas pasaulis veidrodėlio atspindyje tapo esatimi. Nebeliko ko slėpti, nes viskas tapo matoma, nebeliko ko nutylėti, nes viskas įgavo balsą.
Mergaitė įkvėpė. Pasiryškino nublukusias lūpas ir dantyse prisidegusi cigarą nusišypsojusi pagalvojo: Vienodai akla kaip ir visi kiti.
Pradėjo lyti, o jos rėmelyje žmonės garsiai nusikvatojo. Mergaitės viduje patekėjo pasaulis. Tikras savuoju netikrumu.
