/ iš knygos Baimė nuskęsti /

Filosofuojantis prancūzų rašytojas Georges‘as Bataille‘us teigė, kad žodžiai slysta. Jis prilygino juos smėliui, kuriame mes skęstame, kad nematytume praeities. Žodžiai išsunkia iš mūsų paskutines gyvybines jėgas, jie – tarsi skruzdėlių minia, sugaunanti ir nusinešanti kiekvieną patirties šapelį.

Prisiminiau šią jo įžvalgą todėl, kad bandau mintimis aprėpti ir įsprausti į žodį praėjusius metus, o viskas atvirkščiai: slyta ne žodžiai, bet slysta patirtis, ji nesiduoda sugaunama. Bandau rasti praėjusius metus paaiškinančią formulę, nustatyti aiškią prasmę, apibrėžtumą, tikslą. Bandau, vis bandau, bet nepavyksta. Tarsi kiaurasamčiu makaluočiau tekantį vandenį. Nelieka nieko, tik kažkokie fragmentai, šapeliai, nuobiros. Kažkokie subjektyvūs švystelėjimai, kažkokios neaiškios bangos.

Kažkas įvyko. Kažkur važiuota, nuvažiuota, atvažiuota, parvažiuota, kažkur būta, kažkas tarsi suprasta, atrasta, prarasta. Kažkas mirė, kažkas gimė, kažkas galbūt mirė negimęs. Lyg ir niekas nemirė nemirtingas. Tačiau kur dingo laikas, kuris tiksėjo visus tuos metus – du tūkstančiai septintuosius? Kodėl jis niekaip nepereina į jį įprasminantį žodį? Mano mama, kurios gyvenimo laikas persirito jau per aštuoniasdešimt metų, kartkartėmis nustebusi sako: ”Klausyk, man keista. Kartais sugaunu save galvojančią, lyg man būtų penkiasdešimt. Ir niekaip nesuprantu – kodėl. Kur dingo tas gyvenimo laikas?” Nežinau, ką jai atsakyti.

Jis iš tiesų kažkur pradingsta. Po truputį suteka atgal į amžinybę, nekreipdamas į mūsų nustebimus nė menkiausio dėmesio. Tas laiko abejingumo suvokimas yra galbūt skaudžiausia, kas šiame pasaulyje žmogų gali ištikti. Tarsi, regis, jau kažką turi, bet laikas parodo, kad tai tik buvo manyta, dar žingsnis – ir viskas išslysta. Prieraišumai, meilės, draugystės, viltys. Kita vertus – ir neviltys. Nespėja byrėti iliuzijos tarsi kamuoliukai “Keno loto” žaidime. Viskas vyksta tarsi pagreitintame filme. Gal laikas galėtų kiek stabtelėti? Ko taip skubėti?

Dar nespėjau išsitrinti praėjusių metų kalėdinių sveikinimų, jau reikia valyti mobiliojo telefono atmintį, kad galėčiau sulaukti naujų. Nors gal niekas ir neparašys… Gimiau metų pabaigoje, kaip ir mano kiek jaunesnė pusseserė. “Tai senstelėjome dar vieneriais metais,” – ją sveikindama bandau ironija kiek prigriebti laiką už uodegos. “Ne, – sako ji man, – tik metais priartėjome arčiau išminties.” Suprantu, kad ji dar turi formulių laikui įvardinti.

O aš jau nebesu tikra, ar sendamas žmogus artėja išminties, ar galutinio savo silpnybių išsiskleidimo link. Ar gali laikas duoti tai, ko pats niekada nesi turėjęs? Sokratas sakė, kad jei šitaip manai, tiesiog esi neišmintingas. Bet čia irgi formulė. Net ir kiek nuvalkiota.

Ir vis dėlto formulę laikui įvardinti surasti teks, reikės surasti žodį, apsaugantį nuo tuščiavidurio jo tiksėjimo. Jei nebūtų žodžių, visas pasaulio iracionalumas be jokios priedangos užgriūtų žmogui ant galvos. Pabandysiu ištraukti kokį nors tarsi iš kišenės, juk tiek daug esu jų prirašiusi. Rašiau ir apie meilę, ir apie vienatvę. Visai neseniai per Discovery tipo informacinę laidą žiūrėjau apie moterį gydytoją, kuri žiemojančioje amžino įšalo Arkties stotyje susirgo labai sunkios formos krūties vėžiu, o lėktuvai negalėjo nusileisti ant ledo lyties jos paimti. Viskas krypo į tai, kad jai ten teks taip ir numirti, tačiau vienas draugas nesiliovė reikalavęs, kad vis dėlto ją išvežtų. Įsiminė judviejų pokalbis. Keistokas toje vos ne herojiškai detektyvinėje veiksmo dramoje.

Moteris staiga nei iš šio, nei iš to ją lankančiam bičiuliui sako: ”Mes pastebime savo metus pagal tai, kad tampame vis vienišesni, nes vis daugiau draugų tampa mūsų priešais.” Supratau, kad ji jau turėjo laisvo laiko apmąstyti laiko slydimą ir buvo radusi savo atsakymą. Ją išskraidino. Pilotas pademonstravo drąsą, bičiulis – solidarumą. Žmonių ryšys vis dėlto pasirodė galingesnis nei visas iliuzijas naikinantis laikas. Ją operavo ir filmas baigėsi labai optimistine gaida. Taip ir turėtų baigtis visos prieškalėdinės mūsų refleksijos.

O ką, jeigu nykstantį laiką bandytum sugauti “mylinčios  vienatvę” žodžių rėčiu? “Ir nesvarbu kad išdavė draugai / nes tik draugam išduoti duota”, –  skaito Antanas A. Jonynas savo eilėraštį iš rinkinio Lapkričio atkritys pirmadienį “Rašytojų klube” vykusiame poezijos ir romansų vakare, o Vytautas V. Landsbergis visas galimas jautrias poeto sukurtas aliuzijas neutralizuoja savo ”žiauriaisiais” romansais. Visus juokina. Tikslus subtilaus atlaidumo ir autoironijos derinys. Visas gyvenimas – kaip teatras: kartu ir tragiškas, ir juokingas. ”Tuoj radijas traškėdamas praneš / nereikalingą tačiau tikslų laiką”, – tęsia poetas savo meditacijas. Poezija tampa kaip tik tuo rėčiu, kuris sugauna slystantį laiką, prislopina ar net išsklaido nuodingus jo burtus ir nors akimirkai leidžia mums sutapti su amžinybe. Lapkričio atkrityje Jonynas surado savo laiko sunaikinimo formulę: “Pabėgt iš apsupties kvailų dienų / šaligatvį nupoliruoja speigas / užšąla laikrody betikslis laikas / ir kol žiūriu į jį akis įsmeigęs / jis netiksėdamas ištirpsta tarp delnų / vadinasi šiek tiek dar gyvenu.”

2007

Nuotrauka: Valentinas Pečininas. Iš ciklo “Tekantis smėlis”