Tarp tradicijos ir modernumo

tekstas: Vilma Kilinskienė

Odos menininkės, grafikės, dizainerės Jolantos Dambrauskienės kūrybinis kelias – harmonija tarp tradicijos ir šiuolaikinės meninės raiškos. Menininkė nuolat ieško naujų būdų, kaip klasikinę grafiką ir odininkystę perpinti su moderniais kūrybos procesais. Kiekvienas Jolantos darbas – tai dialogas tarp praeities ir dabarties, kasdienybės ir amžinųjų egzistencinių klausimų. Šiame kontekste išskirtinai reikšminga 2023 m. gegužės mėnesį įvykusi jos pirmoji autorinė paroda, kuri buvo eksponuojama sutuoktinio advokato Sauliaus Dambrausko kontoroje. Įdomu, jog tame pačiame pastate J. ir S. Dambrauskai ir gyvena. Kas paskatino ne vienoje tarptautinėje grupinėje parodoje dalyvavusią menininkę autorinę parodą surengti tiesiog namuose? Regis, kad tai siekis pabrėžti savo kūrybos intymumą ir tiesioginę sąsają su asmeniniu gyvenimu.

PAREIDOLIJA. 2021. 15×15. Skaitmeninė foto spauda, piešimas grafitu ir pieštuku.

Kalbantis su Jolanta tampa akivaizdu, jog namai, šeima, vaikai ‒ svarbiausi dalykai jos gyvenime, tad ir paroda pirmiausia skirta jiems, nes menininkei vienu metu „pasidarė pikta, kad vaikai nelabai žino, ką ji kuria“. Bet atradimų šioje parodoje buvo apstu ir ne šeimos nariams. Subtilumu žavinčios miniatiūros, odos apdirbimo technikų įvairovė, asociatyvus mąstymas, protarpiais panardinantis stebėtoją į siurrealistinę atmosferą („Pareidolija“), nenuvylė net išrankiausių meno gurmanų. Jolantos kūriniams būdingas asociatyvumas primena Salvadoro Dalí darbų charakteristiką, kur realizmo elementai susipina su sapniškais, fantastiniais vaizdiniais. O svarbiausia ‒ visuose kūriniuose ryškus tvirtas vertybinis pamatas. Tai šeima, namai, tėvynė, gimtoji kalba, kasdienė duona… Šios temos rezonuoja su daugybe kitų menininkų visame pasaulyje, kurie kūryboje tyrinėja kasdienės patirties sakralumą.

BALTA MUZIKA. 2021‒2022. 32×32. Rankų darbo popierius, spausdintų natų „inkliūzai“.

Kadaise Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume odos meno paslaptis perpratusi kūrėja kurį laiką buvo panirusi į vaikų auginimą, šeimos puoselėjimą. Tuo metu Vilniaus dailės akademijoje pabaigė architektūros ir dizaino studijas, dirbo dizaino darbus. Viduje visgi ramybės nedavė mintys apie odos meną. Sugrįžimu prie odos Jolanta vadina Algirdo Juliaus Greimo jubiliejui sukurtą kūrinį „Kasdienės mūsų duonos duok“ (2017). „Kas ta mano kasdienė duona?“ ‒ kūriniu kelia klausimą menininkė, vizualiniame darbo sprendime išvesdama paraleles tarp tikėjimo, vidinės vertybinės laikysenos iki paprastos duonos ant kasdienio stalo. Šis kūrinys giliai atspindi menininkės asmenines vertybes ir kūrybinį požiūrį, kuriame asmeninės patirtys susijungia su universaliomis temomis. Jolantos darbuose kasdienės patirtys ir ritualai tampa simboliniais elementais, kaip ir italų menininkės Giosettos Fioroni darbuose, kur kasdieniai objektai įgauna platesnę egzistencinę prasmę.

Kūrybiniame procese J. Dambrauskienei svarbu ekologija. Neretai odos paveikslus menininkė sukuria iš jau nebenešiojamų odinių drabužių, rankinių. Kuriamus papuošalus iš odos ji vadina tvaria mada, nes visi jie pagaminti iš kitų, naudojimui jau nebetinkamų odinių dirbinių. Visi papuošalai vienetiniai ir neparduodami. Menininkė ne tik kuria unikalias odos miniatiūras ir papuošalus, bet ir sąmoningai renkasi medžiagas, siekdama sumažinti atliekų kiekį ir išsaugoti gamtos išteklius. J. Dambrauskienė siekia kurti ne tik estetiškai patrauklius, bet ir aplinkai draugiškus kūrinius, skatindama sąmoningumą apie gamtos išteklius ir jų apsaugą.

Jolanta pasakoja, jog kūrybinis procesas dažnai pateikia malonių staigmenų. Štai Lietuvos odininkų miniatiūrų parodoje dalyvavusį kūrinį „Tautos kodas“ sudaro kelios mažutėlytės knygutės (5,5×7,5cm). Knygelių stebuklas tas, jog jas sukūrusi autorė pati sau netikėtai pastebėjo, kad tarpusavyje suglaustos knygelės sudaro vieną bendrą raštą. Šis kūrybinis atsitiktinumas primena tokių menininkų kaip Johnas Cage’as kūrybos procesą, kur neapibrėžtumas ir netikėtumas tampa neatsiejama kūrybinės praktikos dalimi.

TAUTOS KODAS. 2020. 5,5×7,5. Medžiagos: augalinė oda, vaškuotas siūlas, popierius.

Technikos: koptinis knygos įrišas, odos raižymas, tonavimas.

Kūrinys „Balta muzika“ sukurtas iš rankų darbo popieriaus, užgimusio iš autorės vaikų natų lapų, kurių sankaupas šie atidavė išmesti, bet mamai nekilo ranka atsikratyti natų su vaikų rankomis prirašytomis pastabomis, tad pavertė juos įspūdingais meno objektais. Šiame kūrinyje žavi minimalistinis Jolantos Dambrauskienės požiūris į linijas ir formas, kasdienybės ženklų tapsmas estetinės struktūros dalimi.

Na, o „tarptautinei odos objektų parodai kurtas „Objektas 6:1“ (2022) ‒ tai visada sėkmingas kauliukas, ‒ juokiasi Jolanta. ‒ Vaikystėje visada norėdavosi, kad ridenant kauliuką iškristų arba vienas, arba šeši. Kad žaidimą pirmas pradėtum, o paskui labai greitai judėtum pirmyn. Tai šiame kauliuke ir yra tik arba vienas, arba šeši“. Šis nepriekaištingai atliktas tūrinis objektas laužo visuomenėje vis dar gajų stereotipą apie odos meno dvimatiškumą.

OBJEKTAS 6:1. 2022. 11x11x11. Medžiaga: augalinė oda.

Technikos: odos formavimas karštu fenu ant stabilios formos, dažymas ir tonavimas anilinu, lakavimas.

2020 m. ieškodama įkvėpimo ruošiantis parodai „Baltų ženklai šiuolaikinėje odos dailėje“ J. Dambrauskienė nuleido akis žemyn ir, einant gatve, jos žvilgsnis užkliuvo už paprastos gatvės plytelės. Taip gimė kūrinys „Keturinė ‒ pasikalbėjimai“ ant paprastos gatvės plytelės, kurioje jautri menininkės akis įžvelgė baltiškų raštų motyvą. Šiame kūrinyje, kaip ir japonų Wabi-Sabi estetikoje, grožis išsiskleidžia paprastume, netobulume, kasdieniškume. Wabi-Sabi estetikos principai akcentuoja impermanenciją, netobulumą ir natūralumą ‒ būtent tai Dambrauskienės darbas ir iliustruoja. Menininkė šiuo kūriniu atskleidžia, kad net ir įprasti objektai gali turėti gilią simbolinę prasmę, jei į juos žiūrime su jautrumu ir dėmesiu. Gal kaip tik būtent juose slypi autentiškumas ir tikrumas… Jolanta savo kūryboje įrodo, kad kasdienybės elementai, dažnai nepastebimi ar laikomi nereikšmingais, gali tapti įkvėpimo šaltiniu ir meniniu pasakojimu. Šis požiūris skatina žiūrovą sustoti ir įsižiūrėti į aplinką, atrandant grožį pačiose įprasčiausiose formose. Kartu kūrinys kviečia reflektuoti apie kultūrinę tapatybę ir jos ryšį su kasdienio gyvenimo objektais.

KETURINĖ-PASIKALBĖJIMAI. 2020‒2021. 50×51. Medžiagos: augalinė oda, ekstruzinis polistirenas.

Technikos: odos formavimas ant stabilios formos karštu būdu, tonavimas, klijavimas.

Dambrauskienė ‒ ne tik puiki odos menininkė, bet ir unikaliu braižu išsiskirianti grafikė, knygų iliustratorė. Vienas įdomiausių pavyzdžių ‒ iš lagerio siųstų uošvio „pasakų“ knygelės iliustracijos. Iš tiesų šios „pasakos“ buvo tikros uošviui nutikusios istorijos, įvilktos į „pasakų“ rūbą šeimai siųstuose laiškuose, kad praeitų išsiunčiamų laiškų patikrą. Per mėnesį uošvis galėdavo rašyti vieną laišką namo. Jį rašydavo, tarsi pasakotų skaitytą ar išgirstą istoriją: „Perskaičiau vieną labai gerą knygą. Noriu ir jums apie ją papasakoti…“ Ši kūrybinė manipuliacija su realybe ‒ galingos meninės išraiškos pavyzdys, leidžiantis perprasti, kaip asmeninės patirtys ir istorijos gali būti transformuojamos į universalius pasakojimus. Dambrauskienės iliustruotos uošvio istorijos kviečia žiūrovą apmąstyti prisiminimų, šeimos ryšių ir kultūrinės tapatybės svarbą, išryškindamos, kad menas gali būti priemonė, padedanti suvokti sudėtingus istorinius kontekstus. Per meną galima ne tik perteikti asmeninę istoriją, bet ir atskleisti gilesnes socialines ir emocines temas, kurios lieka aktualios šiuolaikinėje visuomenėje. Tokie kūriniai jaudina ir įtikina žiūrovą per savo autentiškumą ir emocinį tikrumą. Iliustracijos uošvio knygai Jolantai tapo grafikės kelio pradžia.

Bulgarijoje vykusiai tarptautinei grafikos parodai kurta „Pareidoliją“ (2021) kalba apie fenomeną, kai vieno objekto formose įžvelgiamas kito objekto pavidalas. Įdomu, kad kaip ir kūrinyje „Keturinė ‒ pasikalbėjimai“, čia ir vėl menininkę įkvėpė žvilgsnis žemyn. Tarp grindinio grotelių įstrigę akmenėliai pažvelgė į ją žmogiškais veidais. Autorė rašo: „…pažvelgiau žemyn… ir pamačiau juos ‒ tuos akmenis, kurie žiūrėjo į mane savo klausiančiais veidais…“

Tarptautinei Birštone vykusiai parodai „Žmogus gamtoje / Palikti ženklai“ kurtą „Centrą tarp visko ir nieko“ (2019) įkvėpė Blezo Paskalio citata: „Kas yra žmogus gamtoje? Niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp visko ir nieko.“ Šie filosofo žodžiai išraižyti ant juostelių, skiriančių (o gal kaip tik jungiančių?) medžio kamieno rieves ir žmogaus piršto atspaudą vaizduojančias kūrinio dalis. Tai metafizinis susimąstymas apie žmogaus vietą visatoje…

CENTRAS TARP VISKO IR NIEKO. 2019. 50X50. Medžiagos: augalinio išdirbimo oda, „crazy horse“ oda.

Technikos: reljefas, tonavimas anilinu, deginimas.

Birštone vykusioje parodoje eksponuotas kūrinys „Sąsajos“ (2021) dekoruotas prasminiais Dangaus ir Žemės ženklais. Kūrinį sudaro trys tarsi sudaigstytos dalys. Autorė sako, jog „dygsniai“ ‒ romėniškais skaitmenimis užrašyti amžiai, metai, bet tie metai yra neapibrėžti ‒ kiekvienas, žvelgdamas į šį kūrinį, gali žvilgsniu susidėlioti sau svarbius metus.

SĄSAJOS. 2020‒2021m. 51×67. Medžiaga: augalinė presuota oda.

Technikos: raižymas, dažymas ir tonavimas anilinu, akrilu, laisvas formavimas karštu fenu.

Jolantos Dambrauskienės kūryba reprezentuoja subtilią pusiausvyrą tarp tradicijos ir modernumo, kur klasikiniai elementai harmoningai susipina su šiuolaikinėmis meninėmis praktikomis. Menininkė, dirbdama su oda, nuolat ieško naujų raiškos formų, kartu reflektuodama asmenines ir universalias temas, tokias kaip šeima, kasdienybė ir kultūrinė tapatybė. Jos pirmoji autorinė paroda tapo intymiu dialogu su artimaisiais, skatinančiu juos geriau pažinti menininkės kūrybą. Šiuose darbuose asociatyvumas ir simbolizmas primena siurrealistų kūrinius, atskleidžiančius gilesnius realybės aspektus. Dambrauskienės tvarumo principai, pasireiškiantys kūryboje iš antrinių odos medžiagų, pabrėžia ekologinės atsakomybės svarbą. Jolantos gebėjimas rasti pamatinį grožį kasdieniuose objektuose skatina žiūrovus atkreipti dėmesį į artimiausią aplinką. Jos menas ne tik atspindi asmenines patirtis, bet ir kviečia žiūrovą reflektuoti apie žmogaus santykį su pasauliu, o kasdienybės momentai čia tampa gelminiais prasmės sluoksniais.