Tarpkultūrinės etikos pamokos kaip galimybė. Kodėl reikia tarpkultūrinės etikos programos?

Šiuo straipsniu siūlau naują etikos programą mokykloms – tarpkultūrinę etiką. Ateičiai norėčiau pasiūlyti ir globaliąją etikos programą, tad nagrinėdamas vieną, kartu implikuosiu, o kartais išsamiau užsiminsiu apie antrą.

Taigi šis tekstas tokios mokyklinės programos filosofiniai apmatai. Kitaip tariant – noriu aptarti, kodėl tokia programa labai reikalinga.

Kad ji reikalinga pasauliui bendrąja prasme aš neabejoju, kaip ir kad jos reikia Lietuvai. Tačiau mažos ir nykimo riziką turinčios valstybės švietimo intelektualams gali kilti pagrįsti būgštavimai tokiu būdu konstruoti švietimo turinį (sėkmę patiriant etikos pamokoje juk gali pasigirsti raginimai peržiūrėti ir kitų pamokų programas). Be to, tikras nacionalistas, jei nori būti nuoseklus kalbant apie jo teorines pažiūras, turi tam oponuoti net nepaisydamas minėtų iššūkių. Taigi, šiuo straipsniu kartu norėčiau su kuo nors iš jų atstovų padiskutuoti ir, jei atsirastų kas norėtų šiuo straipsnio teiginius kvestionuoti, būtų labai įdomu.

Pradžiai papunkčiui surašysiu savo argumentus, kodėl tokios programos reikia ir kodėl tai nėra iššūkis Lietuvos kaip tautos išnykimui.

Kodėl tai nėra iššūkis Lietuvai kaip valstybei ir kodėl tokios programos reikia?

1. Tautos gyvybingumas yra politinis, o ne edukologinis klausimas. Edukologai turi rūpintis geriausiomis įmanomomis programomis, o tarpkultūrinės programos modelis neabejotinai įeina į tai.
2. Jeigu programos pasiektų tikslą, tai Lietuvos pilietis jausis stipriai visur, ar čia, ar užsienyje, ir naudodamasis technologijomis (kompiuteriu ir pigiais skrydžiais) galės kurti šalį ir jos gerovę būdamas čia ar keliaudamas tik verslo tikslais (o ne nuolat karjerai svetur). Be to, tai dar labiau padidintų palankią investicinę aplinką užsienio investuotojams, kurie perkėlinėtų savo padalinius dar našiau.
3. Lietuvą nuvertinti kito pasaulio kontekste yra netikslinga, menkavertiškumo kompleksas yra nepagrįstas. Juolab, kad pasauliniame kontekste – o tarpkultūrinė programa numato visą pasaulį – Lietuva yra mažų mažiausiai stipri vidutiniokė, daugeliui kontinentu geras pavyzdys.
4. Visuomenės veikėja Nijolė Oželytė nemato problemos, jei kada nors viena ar kita tauta išsivaikščiotų. Žiūrint iš pasaulio – globalaus – taško, tarkim, jei švietimas kada nors būtų globalus, t. y. programos kuriamos visiems pasaulio gyventojams vienoje įstaigoje/vienu principu – šis argumentas būtų ypač validus.
5. Tai kad būtų kuriama ir taikoma tarpkultūrinė programa, nereiškia, kad ji skatintų išsivaikščiojimą. Išlaikant valstybei stiprinti naudingų tikslų išliekamumą, galima formuoti jauną žmogų kaip pasaulio pilietį kartu derinant su krašto/vietos svarba. Be to, ten, kur šeima ir praleista pirma gyvenimo dalis, ten natūraliai traukia likti kiekvieną stiprių ir laimingų bendruomenių narį.
6. 6. Technologinė pažanga, anot futuristų, leis įveikti kalbą, o gal net ir mirtingumą. Tarkim, telefonas jau dabar netiesiogiai esantis mūsų proto pratęsimas, kada nors galės būti internaliai įdiegtas į vidų, kaip žmogui natūralus dalykas. Vadinasi, galėtume būti pajėgūs kalbėti bet kuria kalba, greitai protu aprėpti bet kurį kitos kultūros faktą ir t. t.
7. Bet kuriai ugdymo programai svarbus kritiškai (ir kūrybiškai) mąstančio individo ugdymas. Taigi tiek apie Lietuvą, tiek apie kitas kultūras reikėtų formuoti ne tik idealų, bet ir realų vaizdą, skatinti mokinį atsižvelgiant į medžiagą identifikuoti problemas ir trūkumus, jų galimą sprendimo būdą. Vadinasi, kitos kultūros nebūtinai yra geresnės, o tuolab – jos tikrai nėra tobulos, jos taip pat turi savų problemų ir trūkumų.
8. Ne toks tolimas futurizmas yra susisiekimas – laikui bėgant bus galima greičiau ir dar pigiau keliauti. Pvz.: tikėtina, kad traukiniu bus galima pasiekti kitą Europos tašką, tarkim, iš Vilniaus į Madridą nukeliauti per kelias valandas. Be to, tolimesnis futurizmas, kada nors ateityje reikia turėti ir kosmoso programas, kurios remtųsi tarpkultūriškumu. Tikėtina, kad šios kartos mokiniai jau galės įpirkti turistinę kelionę ne tik į Siciliją ar Tailandą, bet ir į atvirą kosminę erdvę pamatyti Žemės rutulį.
9. Pasaulėžiūrinis ugdymas yra vienas svarbesnių pedagogikos principų. Tarpkultūrinis ugdymas – kaip skirtingų pasaulėžiūrų išsklaida – yra bene geriausias būdas įgyvendinti šį principą formuojant išsilavinusį, plačiai mąstantį asmenį.
10. Reikia ieškoti vienodų moralinių konstantų ne tik savo civilizaciniame klode, bet ir tarp skirtingų kultūrų ir kiekvieno žmogaus. Etikoje tai itin reikalinga ir vaisinga.
11. XX a. pirmoje pusėje Lietuvos pedagogas ir filosofas Stasys Šalkauskis rašė, kad demokratija viena pati dar negali tinkamai piliečių išlavinti ir išauklėti, dargi net priešingai – ji reikalauja savo piliečių tinkamo, būtent visapusio išsilavinimo ir išsiauklėjimo. Šis ugdymas apimtų visas – fizinio (prigimties), kultūrinio (proto) ir religinio (sielos, dvasios) ugdymo sritis.* Taigi tarpkultūrinės programos ne silpnina, o stiprina tikrai demokratiškai angažuotą žmogų.
12. Dėl minėtos technologinės pažangos pamokos metu bus galima pasitelkus virtualią realybę apžiūrėti visus pagrindinius muziejus, didžiuosius pasaulio stebuklus, net dalyvauti simuliaciniame žaidime, kuriame galima sutikti Sokratą ar Konfucijų ir su jais padiskutuoti ar jų pasiklausyti. Ir tai daug nekainuotų. T. y. net nereikia laukti, kol per 2 h traukiniu bus galima nukeliauti Vilnius-Madridas ar kol mokinys užsidirbs pats ar tėvai nupirks kelionę į kosminę erdvę pamatyti Žemės rutulį. Kuo tobulesnė virtuali realybė (aišku psichologai turi padaryti savo darbą sąmonės tyrimų srityje, kad nebūtų tokių pasekmių kaip dėl išmaniųjų prietaisų (ekranų) didėjančio autizmo), tuo tiksliau bus galima ugdymo procese mokyti per patirtį. Ši galimybė labiausiai naudinga ne savo, o būtent kitų kultūrų pažinimui.

Kokios pagrindinės dilemos?

Kuriant kiekvieną programą nuo pradžių, reikia apmąstyti pagrindines jos dilemas filosofiškai. Štai kelios iš mano siūlomų:

1. Tarpkultūrinė programa yra mažiausiai suderinta su minėta nacionalizmo nuostata. Net jei dabar vyksta transformacija, formuoti lietuvių tautos vertybes visad liks valstybės pirmu prioritetu sąraše – nebūtinai tik nacionalistiškai nusiteikusių ideologų. Tačiau tarpkultūrinė etika atitinka tokius bruožus kaip motyvuojantis, įdomus ir patrauklus turinys, kuris yra integralus, sukuria bendrą pasaulio vaizdą, atskleidžia požiūrių bei vertybių visumą. Drauge tai atitiks siekį ugdymo procesą grįsti aukštesnių mąstymo gebėjimų ir problemų sprendimo kompetencijomis, nes kalbėti apie skirtingas kultūras ieškant panašumų ir skirtumų jau savaime verčia mąstyti plačiau. O darant prielaidą, kurią padarė Geoffas Petty‘is, itin naudingos knygos „Šiuolaikinis ugdymas“ autorius, kad išmokimas remiasi įsiminimu susiejant, tai yra randant, kaip sujungti naują, negirdėtą informaciją su jau išmokta ir esančia ilgalaikėje atmintyje priežastiniu ryšiu (ar, tiksliau tariant, tinklu), tokia programa tiesiog gyvybiškai svarbi, nes a) suteiks daugybę naujų įdomių žinių, kurias galima susieti per palyginimą ar su tuo, ką vaikai jau turi ilgalaikėje atmintyje apie savo kultūrą; b) leidžia prieiti prie temų, kurių vaikai patys taip lengvai neišgvildentų naršydami internete – reikia mentoriaus, kuris paaiškintų papildomai tarpkultūrinius niuansus ir priežastis, kurios matomos internete galėtų būti tapatinamos ir aklai prilyginamos savo kultūrai, ar žiūrima nesuprantant giluminės prasmės.
2. Lokalumo ir globalumo – ar yra verta to mokyti Lietuvoje, juk gyvename šalyje kurioje tautinių mažumų mastai nedideli ir jų pagrindą sudaro Rytų Europos tautos, turinčios panašų kultūrinį pagrindą. Beveik neturime rasių įvairovės. Galbūt programa tiktų tarptautinėms mokykloms, tačiau jos ir taip dažnai dirba pagal tarptautines arba užsienio šalių programas, be to, juk šiame straipsnyje siūlau tarpkultūrinės etikos programą patvirtinti ministerijos lygmeniu. Čia padeda „Geros mokyklos koncepcija“, kuri iš esmės pakeitė „Tautinės mokyklos koncepciją“, vyravusią atgavus nepriklausomybę. Joje teigiama, kad  kiekvienai mokyklai suteikiama galimybė pačiai pasirinkti, kokius mokyklos veiklos aspektus ji nori tobulinti pirmiausia. Taigi, darant prielaidą, kad tarpkultūriškumas yra vienas pagrindinių ugdytinų tikslų), o šiandien yra ypač daug skirtingai orientuotų mokyklų (VGTU licėjus, Fabijoniškių sporto mokykla, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazija, įvairios privačios bendruomeninės mokyklos), tarpkultūrinė etikos programa galėtų būti patvirtinta ministerijos lygmeniu, kad ją galėtų taikyti valstybinės mokyklos. „Geros mokyklos koncepcijos“ dokumente taip pat pripažįstama, kad yra kokybinis skirtumas tarp XX ir XXI amžiuose ugdytinų kompetencijų, pastarajam priskiriant didesnį dinamiškumą ir atsižvelgimą į informacines technologijas, globaliąją ekonomiką, susisiekimą, todėl esamą lokalumo ir globalumo dilemą reikėtų bandyti derinti matant Lietuvos mokyklas kaip atviras pasauliui

Montessori metodo užsiėmimai.

Nežinomas fotografas, XX a. I p. Iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių.

3. Vaikams per anksti mokytis etinio pliuralizmo, o tarpkultūrinė vertybių sintezė yra per plati. Kaip rašo Šarūnė Nagrockaitė, „globalizacija susijusi ir su priešybių dialektika, kultūriniu pliuralizmu, kuris taip pat sustiprina įvairovės fenomeną kaip homogenizacijos procesų opoziciją“. Jeigu kitos metinės programos kaip krikščioniškoji etika ar šeimos etika gali etinio pliuralizmo vengti, nes atitinka vientisą pasaulėžiūrinį modelį, tai tarpkultūrinė etika (jau matyti ir iš priešdėlio „tarp“) kalba apie skirtingas kultūras turinčias, skirtingą religiją, skirtingas pažiūras į fundamentalius klausimus, suponuoja ieškojimą tarpkultūrinio tilto tarp skirtingų istorinių patirčių turinčių pasaulio vietų, kuriose skirtingos kalbos ir rašto sistemos, religijos, istorija, geografinė padėtis, klimatas, ekonominis išsivystymo lygis, ir iš to išplaukia skirtingas požiūris į fundamentalius žmonijos pasaulėžiūrinius bei etinius klausimus. Visgi darau prielaidą, kad visuminės moralinės konstantos egzistuoja, pavyzdžiui, auksinė taisyklė, o jų ieškoti ir gilintis į skirtumus ir panašumus, tuos skirtumus suprantant ir matant juos ne etnocentriškai, o suprantant vidinę logiką, esančią tos kultūros civilizacinėje patirtyje, duos stimulą ne tik pasaulio bendrystei, bet ir leis lietuviui keliauti po pasaulį ne kaip bastūnui, o išsilavinusiam sekuliariam žmogui. Tuo pat metu tai naudinga samprotaujant apie tokius moralės filosofijos idealus kaip Immanuelio Kanto amžinoji taika, kuri, anot jo, yra istorijos tikslas ir gamtos plane numatytas rezultatas, drauge galimas jau šiandien kaip moralinis individų apsisprendimas ir siekiamybė. Tiesą sakant, I. Kantas šia savo kontempliacija eina dar toliau nei tarpkultūrinės etikos programa (kuri yra paremta priešybių dialektika), o suponuoja prielaidas gobalios etikos programai, kurią būtų galima parengti 10-12 klasėms, kuri kartu numatytų didesnį svorį teikti XXI a. sekuliarumui, ekonomikai, žmogui-vartotojui (homus economicus), žmogui keliautojui ir žmogui esančiam paveiktam technologijų. Dėl šių priežasčių globalioji etika neabejotinai yra mažiau etiška (tai yra etika kaip kasdiena, kasdienio gyvenimo etika). Tačiau šiuose rėmuose galima vaisingai kalbėti apie svarbius XXI a. etinius diskursus: ekologinę etiką, laimės ekonomiką, tvariuosius verslo modelius, socialinę atsakomybę ir daugelį kitų. Visgi globali etika jau suponuoja, kad esama bendra terpė, bendras pasaulis pasiruošęs bendrystei (etikai, amžinajai taikai) ir bendradarbiavimui (ekonomikai, iš dalies, ir politikai), t. y. nuo vakar pereiti prie šiandien su galimybe pasamprotauti ir apie rytojų.
4. Kaip atsižvelgti į teorijos ir praktikos netolygumą? Juk vien – parašyti gražią programą, o visai kita – kaip mokytojai ją taikytų praktikoje, turėdami tam reikalingas priemones. Ir šie dalykai dažnai prasilenkia vienas su kitu. Lorenzas Stenhausas mato atotrūkį tarp teorijos ir praktikos kaip esminę bet kurios nacionalinės metinės programos kūrimo problemą. Ją galiausiai turės išspręsti ne teoretikai, o mokytojai-praktikai, kurie gali būti atitolę nuo tarpkultūriškumo, mažai keliavę, dalyvavę tarptautiniuose projektuose, vangiai kalbantys užsienio kalbomis ir vangiai naršantys tarptautinį turinį internete. O jeigu bus paminti ar netiksliai atkartoti pagrindai, praktinės pasekmės bus neigiamos, kadangi tai susiję su kitų kultūrų ir kitų tautybių pažinimu. Pavyzdžiui, užuot griovus stereotipus, juos būtų įmanoma ir susikurti. Yra daug tai iliustruojančių pavyzdžių, tarkim, verslininkų iš skirtingų kultūrų susitikimas, kai bandoma susibendrauti ir užmegzti glaudų ryšį. Tą galima padaryti, tik jei suprantamos skirtingos tradicijos ir etiketo taisyklių vidinės priežastys.

Todėl tikėtina, kad neužteks vien tik vienos šalies piliečiams parengti tokią programą, tad siekiant  tobulumo, reikėtų bent jau ekspertais pakviesti ir kitų šalių edukologus (tuos, apie kurių kultūras, regionus ir šalis kalbama) kaip konsultantus, o jei yra galimybė, pakviesti bent nuotoliniu būdu kai kurias pamokas apie kitas kultūras pravesti tos kultūros mokytojus.

Rekomendacijos, kaip tą programą paruošti

Ekspertai ir analitikai turėtų išstudijuoti visų JTO šalių ugdymo programas: istorijos, geografijos, religijos ir etikos. Taip pat rasti tarpkultūrinės etikos mokyklines programas, kurios jau yra.

Švietimo vadybininkai turėtų užmegzti ryšį su tų šalių švietimo politikos kūrėjais per Lietuvoje esančias ambasadas arba tiesiogiai. Išteklių trūkumo sumetimais kitų ministerijų atstovai ir ekspertai turi susinchronizuoti šiuos kontaktus su kitų sektorių naudomis: ekonomikos, mokslo ir inovacijų, žemės ūkio, sporto.

Programų kūrėjai turi susiburti į darbo grupę ir modeliuoti galimą tarpkultūrinės etikos ugdymo programą pagal galimybes. Jei ištekliai leidžia, būtų gerai turėti kelias skirtingas darbo grupes, kurios pasirašytų konfidencialumo sutartį arba tiesiog įsipareigotų nebendrauti tarpusavyje, kol programa būtų kuriama.

Kuriant programą atsižvelgti į esamų programų temų pasiūlymus skirtingų dalykų pamokos planuose: globalizacijos, religijų, etiketo ir papročių, švenčių ir tradicijų, toleranciją ir solidarumą, lygias teises, tautinį identitetą, skurdą ir socialinę atskirtį, migraciją, išsilavinimo svarbą.

Kurti programą įtraukiant JTO šalių programas. Susidariusį per didelį temų kiekį – turėtų būti bent 5, o gal ir 10 kartų daugiau temų, nei gali tilpti į mokslo metų programą – testuoti skirtingose mokyklose.

Sukurti monitoringo sistemą ir formulę, pagal kurią vertinama, kas pasiteisina, kas ne, kad iš informacijos pertekliaus susiformuotų vientisa metinė programa.

Nacionalinė švietimo agentūra turi įvertinti darbą ir pritaikyti pagal tai, kas atitinka nacionalinius interesus.

Gerosiomis praktikomis reikėtų pasidalinti su tarptautine švietimo bendruomene ir surengti daug mokslinių konferencijų šia tema visame pasaulyje.

Bendromis pastangomis sukurti intranetą, platformą ar portalą, kuriame būtų patalpinta ir sustruktūruota visa medžiaga bei išversta į kitas kalbas. Išleisti vadovėlį ir pratybų sąsiuvinį pagal tai.

Kiekvienai mokyklai reikia sudaryti galimybes tokios programos modifikavimui atsižvelgiant į mokyklos ugdymo filosofiją ir mokyklos metodinės komisijos kompetenciją.

Atsižvelgti į tėvų reakciją.

Programą dėstyti tiek nuotoliniu būdu, tiek standartiškai.

Pakviesti užsienio ekspertus ne tik programos kūrimo projektui ir jos įvertinimui, bet ir kai kurių pamokų vedimui.

Parinkti tinkamą santykį tarp savos ir kitų kultūrų pažinimo, savai skiriant bent 30% turinio.

P.S. Primename, kad autorius kviečia diskusijai!

Tarptautinio Montessori kongreso Kopenhagoje (Danija) organizatorė,

lektorė dr. Marija Montessori su kongreso dalyviais. Kopenhaga, 1937.

Fotografija: grupinė, nespalvota. 65,5×15. Fotokopija – Evaldo Butkevičiaus, Kaunas, 1989 m.