PLIAUKŠT!
Oho! Kas čia taip greitai pralėkė? Naikintuvas? Supermenas?
Ne.
Tai buvo dvidešimt tavo gyvenimo metų.
Prieš dvidešimt metų šis anekdotas man atrodė labai juokingas – „Karvė lipa į medį. Ją stebi varna. Po kiek laiko paukštis klausia: „Karve, ką dėl Dievo meilės tu darai?“ Karvė atsako: „Aš tiesiog noriu suvalgyti tuos obuoliukus.“ „Bet tu lipi į eglę!“ „Nieko tokio. Obuoliukus aš su savim turiu.“
Praeina dvidešimt metų ir mano reakcija į šį anekdotą yra tokia pat kaip ir daugelio skaitytojų. Reakcija pasikeitė ganėtinai greitai. Kaip ir keli kiti dalykai. Anksčiau mane dirgindavo būtinybė išvalyti savo kambarį. Dabar mane dirgina būtinybė išvalyti savo interneto naršyklės istoriją. Regis, taip neseniai mes vaikydavome ir gaudydavome vieni kitus, o dabar visi gaudo pokemonus. Pats pagavau keletą nuostabių pokemonų. Tik vėliau mano gydytojas pasakė, kad tai gaktiniai parazitai.
Prisimenu tą meilutę. Nuo dabar ją vadinsiu Pokemonų močia. Mes gulėjome lovoje ir aš paklausiau, koks jausmas, kai Tavyje yra penis. Ji pasakė: „Žinai, toks jausmas… kad Tavyje atsiranda tai, ko tau nuolat trūko.“
Regis, šis jausmas man pažįstamas. Jis mane persmelkia valgant šokoladą. Po to, kai šie žodžiai buvo ištarti, ji pasiūlė man išsikrušt. Jei būčiau šį patarimą gavęs anksčiau, man nebūtų reikėję pirkti tepalo pokemonų naikinimui.
Atsitiks dar dvidešimt metų. Kaip suplot delnais. Pliaukšt – tau keturiasdešimt. Pliaukšt – tau šešiasdešimt. Pliaukšt, pliaukšt, pliaukšt.
Ir galbūt per vidurį šios aplodismentų bangos mes vėl pradėsime vaikytis vieni kitus. Gal net pasigausime vieną kitą bendradvasį, ne tik pokemonus ar gaktinius parazitus. Gal gaudynių motyvai pasikeis. Galbūt mes tiesiog norėsime nupjaut vieni kitiems galvas…
Pliaukšt, pliaukš,t pliaukšt…
Ir galbūt tas anekdotas apie karvę ir tuos obuoliukus vėl sukels juoką. O gal jis pavirs į pamokančią istoriją – nešiokis savo paties laimę su savimi.
Kiekvienas pliaukšt, kiekvieni praeinantys metai skambės kaip tiksėjimas laikrodžio, kurį paveldėjai iš savo tėvo, o jis – iš savo tėvo ir taip toliau iki tos akimirkos, kai Kainas jį paveldėjo iš Adomo. Norėsi jį perleisti savo sūnui, kuris pasakys „Atsipisk, seni! Jau begales metų mes naudojamės visomis septyniomis dimensijomis, o tu vis dar užstrigęs savo prakeiktam laike!“
Pažvelgsi į laikrodį ir kiekvienas sutiksėjimas skambės kaip pliaukšt, suplotas laiko rankomis.
Pliaukšt, pliaukšt, pliaukšt…
Laikas stovi po egle. Laikas ploja. Plojimai skirti karvei sėdinčiai medyje.
Kartoji sau tą seną anekdotą vėl ir vėl. Kodėl jis buvo toks juokingas?
Veikiausiai dėl to, kad nesuvokei, jog tu esi ta silpnaprotė karvė.
O dabar, kai jau supranti,
Geras sprendimas būtų nešiotis tuos obuoliukus su savimi.
