Tradicinė krikščionybė – ko gero, sąmoningumo destrukcijos veiksnys…

tekstas: Andrius Konickis

/ ištrauka iš žurnalo NAUJOJI ROMUVA, 2013, Nr.4 /

<…> traktuokime krikščionybę kaip visuomeninį reiškinį, kaip tam tikrą šalia mūsų esančiųjų gyvenimo būdą. Statistikos duomenimis, daugiau nei 80 % Lietuvos gyventojų priskiria save vienai iš krikščioniškųjų konfesijų. Vadinasi, didžiuma Lietuvos žmonių gyvena krikščioniškąjį gyvenimą: lanko Šventąsias Mišias bažnyčioje – nors kartą per savaitę, švenčia krikščioniškąsias šventes – bent jau Kalėdas ir Velykas, dalyvauja krikščioniškose apeigose – dažniausiai gimimo, mirties ir sutuoktuvių proga, tikriausiai skaito Šventąjį Raštą ir, be abejo, laikosi krikščioniškosios moralės normų. Iš tikrųjų – turiningas, įvairiaspalvis, daug įdomių įspūdžių sukeliantis gyvenimas…

Pažvelkime tad iš arčiau į kai kurias šio gyvenimo apraiškas ir pamėginkime suvokti, koks vaidmuo jame tenka sąmoningumui, kitaip tariant – kokią įtaką sąmoningumas daro krikščioniškajam gyvenimui arba krikščioniškasis gyvenimas – žmogaus sąmoningumui.<…>

Viena gražiausių krikščioniškųjų tradicijų – gyventi laikantis krikščioniškųjų moralės taisyklių ir normų, kitaip tariant, pagal dešimt Dievo įsakymų. Tačiau juo dažniau ir kategoriškiau krikščionys deklaruoja gyveną pagal Dekalogą, juo labiau imu abejoti jų nuoširdumu ir, aišku, sąmoningumu. Drįsčiau net manyti, kad daugelis krikščionių nesugebėtų nė paprasčiausiai išvardyti visų šių lakoniškai surašytų taisyklių. Buvau kartą sugalvojęs tam tikrą eksperimentą, bet vargu ar kada nors ryšiuosi jį realizuoti, tad kviesčiau atlikti kažką panašaus, kaip dabar įprasta sakyti, virtualiai. Įsivaizduokime, kad sekmadienio rytą įsitaisome prie Vilniaus katedros ir, pasitikdami kiekvieną ateinantį į Šventąsias Mišias (arba išlydėdami po liturgijos), prašome prisiminti dešimt Dievo įsakymų. Kokių rezultatų galima būtų tikėtis? Tikriausiai dauguma („būkime dosnūs“, kaip sakė panašia proga G. de Maupassant’as, ir manykime, kad visi) kaipmat išrėžtų: „nevok“, nežudyk“ ir „neik pas mergas“ (ar ką nors panašaus). O paskui prasidėtų problemos… Galbūt pusė šventovės lankytojų, kiek ilgiau pasikasę pakaušį, prisimintų ką nors apie vieną Dievą ar pagarbą tėvui ir motinai. Trečdaliui gal pavyktų iškrapštyti iš atminties draudimą kalbėti netiesą ar paliepimą švęsti sekmadienį (čia – pagal vadinamojo Mažojo katekizmo formuluotes). Labai abejoju, ar kas nors įstengtų teisingai išdėstyti visą sąrašą, o jeigu su kai kuriais ir pavyktų vienaip ar kitaip suskaičiuoti iki dešimt, kiltų tikriausiai keblumų dėl įsakymų numeracijos (na, toks menkas šventųjų žinių trūkumas būtų, be abejo, egzaminuojamajam geraširdiškai atleistas).

Fragmentas iš TV filmų ciklo DEKALOGAS (rež. Krzysztof Kieślowski). Pirmas filmas.

Gerokai prastesni rezultatai išryškėtų bendraujant ne su nuolatiniais sekmadieninių mišių lankytojais, o su tais, kurie apie savo krikščioniškumą (katalikiškumą) prisimena tik per Kalėdas ir Velykas ar – dar sykį – per gyventojų surašymą. Natūraliai ir neišvengiamai kyla klausimas: kaip galima gyventi pagal dešimt Dievo įsakymų žinant jų tik tris ar penkis? Ką manytume apie vairuotoją, kuris tikina, kad laikosi kelių eismo taisyklių, o, pasirodo, žino jų tik trečdalį? Ogi eismo taisyklių yra kur kas daugiau nei Dievo įsakymų – matyt, ir vairuotojų atmintis yra kur kas tobulesnė nei krikščionių (kitaip tariant, vairuotojai sąmoningesni už krikščionis). Net jeigu pripažintume, kad nė vienas vairuotojas nemoka atmintinai visos kelių eismo taisyklių knygos, turėtume konstatuoti, kad dauguma gerai išmano pagrindines, kasdien reikalingas, o turėdami visada po ranka šią knygą, kokias nors specifiškesnes turi galimybę reikalui esant pasitikslinti. Galėtume dabar atitinkamai paklausti (savęs tikriausiai, nebūtinai visų krikščionių): kurie gi Dievo įsakymai yra „pagrindiniai“, „kasdieniai“, o kurie – „specifiniai“, ne kasdien reikalingi, dėl kurių būtų galima retkarčiais žvilgtelėti į žinyną? Vienintelis įmanomas atsakymas į šį klausimą, matyt, būtų toks: tik vienas – trečias pagal Katekizmą – „švęsk sekmadienį“ tampa aktualus vos kartą per savaitę. O jeigu iš tikrųjų krikščionis norėtų pasitikslinti vieno ar kito įsakymo formuluotę, ar pavyktų jam operatyviai rasti reikalingą vietą 1500–2000 puslapių Šventojo Rašto tome? Manau, daugeliui čia kiltų tiesiog fatališkų problemų.

Bet gal krikščionis turi Katekizmą ir ten lengviau rastų savo keblumo sprendimą? Galbūt; tačiau čia susiduriame su kita esmine krikščionių sąmoningumo problema. Mat net ir oficialiame visuotiniame Katalikų Bažnyčios katekizme, kuris buvo sudarytas 1992 metais ir patvirtintas Jono Pauliaus II, aptinkame tam tikrų Šventojo Rašto interpretacijų. Nors iš esmės atkartotas Išėjimo knygos tekstas, pirmas ir antras įsakymai kažkodėl sutraukti į vieną, o dešimtas – tartum pusiausvyrai atkurti be jokio reikalo suskaidytas į du atskirus. Mažoji versija, kartais vadinama Katalikų tikėjimo atmintine, pateikia tiesiog dešimt trumpučių eilučių, kurių formuluotės dar labiau nutolsta nuo Šventojo Rašto teksto: vietoj originale dažniausiai vartojamos būsimojo laiko formos („neturėsi“, „nedirbsi“) atsiranda – matyt, labiau atitinkantis įsakymo esmę – veiksmažodžių imperatyvas („neturėk“, „netark“, „švęsk“, gerbk“), šventasis žydų Šabas automatiškai paverčiamas krikščionišku sekmadieniu, aktuali senovės žydams santuokinės neištikimybės forma – artimo žmonos geismas (apie moterų aistrą artimo vyrui nėra nė kalbos) – šiuolaikiškai susimetrinama ir liepiama negeisti svetimo vyro ar svetimos moters (dera pastebėti, kad kartu „artimas“ kažkodėl tampa „svetimu“), dingsta visi artimo vergai ir vergės, jaučiai ir asilai – viskas redukuojama tiesiog į „svetimą turtą“… Vos prisiminus, kaip krikščionys gerbia, net, sakytume, garbina Šventąjį Raštą ¹ („Viešpaties Žodį“, kaip nuolat akcentuojama bažnyčioje per mišias perskaičius Biblijos ištrauką), tikrai nejauku matyti, kaip šis žodis yra savavališkai darkomas ir iškraipomas. Dar liūdniau darosi suvokiant, kad šitaip elgiamasi su autentišku Dievo žodžiu – juk čia ne apaštalų laiškai ar pranašų pasakojimai apie miglotą ateitį (nors tie irgi, aišku, Šventosios Dvasios įkvėpti), juk Dievas pats ištarė visus šiuos žodžius (Iš 20, 1) ir netgi surašė ant akmeninių plokščių (Iš 24, 12). Ieškodamas paaiškinimo tokiam Bažnyčios Tėvų sumanymui, – adaptuoti, perpasakoti, supaprastinti bent kiek sudėtingesnį tekstą, pateikti žinią taip, kad ji būtų kuo lengviau ir greičiau priimta ir nekeltų „nereikalingų“ (galbūt patiems jos skleidėjams nepatogių) klausimų, – labiausiai būčiau linkęs manyti, kad ganytojai savo aveles traktuoja tiesiogine prasme: kaip kvailą, nieko neišmanančią bandą, kurią reikia tik įtikinti ir valdyti, o ne ugdyti jos sąmoningumą. <…>

Fragmentas iš TV filmų ciklo DEKALOGAS (rež. Krzysztof Kieślowski). Pirmas filmas.

Vienas gražiausių pavyzdžių, leidžiančių atkreipti dėmesį į krikščioniškosios Šventojo Rašto recepcijos sąmoningumą, yra eucharistija, tiksliau – eucharistijos įsteigimas Jėzui paskutinįkart vakarieniaujant su artimiausiais mokiniais ² . Visi krikščionys (daugmaž) žino, kad Jėzus padalijo mokiniams duoną ir vyną, paaiškino, kad tai yra jo kūnas ir kraujas, ir pagaliau prisakė daryti tai jo atminimui. Iš kur tai žinoma? Tikriausiai iš evangelijų, Jėzaus biografijų, kuriose aprašytas ir šis reikšmingas jo gyvenimo epizodas. Paskaitykime. Matas: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas.“ Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje.“ Pagiedoję jie išėjo į Alyvų kalną.“ (Mt 26, 26–30) Kaip ir nieko neprisakyta daryti atminimui. Gal Morkus? Čia viskas beveik žodis žodin, tik truputį trumpiau, ir vėl, po vyno taurės pagiedoję, „jie išėjo į Alyvų kalną“. (Mk 14, 22–26) O štai trečias sinoptikas Lukas, nors ir pasakoja, atrodytų, tą pačią istoriją, leidžia sau, kaip ir dera tikram literatui, pasimėgauti savo kūrybiniais gabumais. Jėzus čia pirmiausia prisipažįsta mokiniams „trokšte troškęs“ valgyti su jais šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. „Paėmęs taurę, jis padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė.“ Ir, paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“

Patricija Jurkšaitytė. LEONARDO DA VINCI. PASKUTINĖ VAKARIENĖ.
2014.178×88. Aliejus, drobė.  Priklauso Lewben Art Foundation Collection.

Paskui – kažkodėl „lygiai taip po vakarienės“ – Jėzus vėl paėmė taurę ir tik dabar paaiškino, kad tai „Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“; pranešė apie netrukus įvyksiančią išdavystę; įspėjo Petrą, kad jis naktį tris kartus išsiginsiąs mokytojo; liepė mokiniams paimti piniginę ir krepšį, nusipirkti kalaviją, o paaiškėjus, kad du kalavijai jau yra, išėjo ir „savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną“ (Lk 22, 15–39). Taigi radome, ko ieškojome – paliepimą dalytis vynu ir duona mokytojo atminimui, bet atverskime ir ketvirtąją, Jono evangeliją. O čia – tiesiog jėzusmarija! Jauniausias mokinys, „kurį Jėzus mylėjo“, ne tik nemini jokio prisakymo ką nors daryti mokytojo atminimui, bet apskritai apie duoną ir vyną nieko nepasakoja. Tokia situacija, be abejo, turėtų sukelti tam tikrų rūpesčių įdėmiam Šventojo Rašto skaitytojui: iš tikrųjų, kodėl artimiausi Jėzaus mokiniai taip apmaudžiai neranda „bendros kalbos“, juo labiau vienu svarbiausių bažnytinės doktrinos klausimu. Sąmoningai žvelgdami į problemą, galėtume pasvarstyti kiek detaliau. Tik du iš keturių evangelistų buvo tarp dvylikos artimiausių Jėzaus mokinių ir dalyvavo toje iškilmingoje vakarienėje – Matas ir Jonas. Nei vienas, nei kitas nemini mokytojo prisakymo dalytis vynu ir duona, o Jonas net neprisimena kokių nors kalbų apie vyną ir duoną. Morkus nebuvo tą vakarą su Jėzumi; tačiau vėliau, atsivertęs, pasak krikščioniškosios tradicijos, po Jėzaus žengimo į dangų, tapo apaštalo Petro palydovu ir sekretoriumi (Petras net švelniai vadino jį sūnumi – 1Pt 5, 13); manoma, kad ir savo evangeliją surašė iš Petro pasakojimų – ir vis dėlto apie prisakymą dalytis vynu ir duona neužsimena. Keista… Jau paprasčiausias skaitytojo smalsumas neleidžia nusiraminti, o norinčiojo priartėti prie esmės sąmoningumas tiesiog verčia kelti klausimą, kodėl taip atsitiko, ir, ieškant atsakymo, formuluoti kokias nors, kad ir labai hipotetines, prielaidas. Tarkime, reikšmingi žodžiai per vakarienę vis dėlto buvo ištarti; bet štai Matas, – buvęs muitininkas, ypatingų dvasinių polėkių neturintis žmogus, – išgėręs vyno taurę, tiesiog išėjo iš kambario (parūkyti) ir negirdėjo svarbaus mokytojo paliepimo; senas beraštis Petras irgi ne itin įsigilino į mokytojo kalbas, kažko nenugirdo ar nesuvokė arba tiesiog pamiršo paskui apie tai papasakoti Morkui; Jonas, mylimiausias Jėzaus mokinys, kuris per vakarienę „buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės“ (Jn 13, 23), pagautas ekstazės užsisvajojo ir prisnūdo, tad nematė visų manipuliacijų su duona ir vynu ir jokių komentarų, aišku, negirdėjo. Todėl ir nerandame trijose iš keturių evangelijų informacijos apie eucharistijos įsteigimą.

Racionaliai, žmogiškai mąstant, tai visai įmanoma, tačiau turint galvoje momento svarbą, juo labiau Šventosios Dvasios įkvėpimą, paskui rašant evangelijas – absoliučiai neįtikėtina. Bet iš kur apie tai žino ketvirtasis evangelistas? Lukas vakarienėje nedalyvavo, tačiau Jėzaus žodžius pateikia kabutėse, lyg ir prisiimdamas atsakomybę už jų autentiškumą. Po Jėzaus mirties jis tapo apaštalo Pauliaus padėjėju, daug bendravo su juo ir lydėjo misijų kelionėse, bet juk ir Paulius nebuvo tą vakarą su Jėzumi ir pirmąsyk pamatė Dievo Sūnų tik toje garsioje vizijoje pakeliui į Damaską. Krikščioniškoji tradicija praneša, kad, rašydamas evangeliją, Lukas „naudojosi mokinių, paskui Jėzų sekusių moterų bei kitų asmenų, kuriuos jis tarsi smalsus žurnalistas ir kaip aistringas istorikas išklausinėjo, pasakojimais“³. Vienaip ar kitaip, turime informaciją iš vadinamųjų antrų, o gal ir trečių rankų (lūpų), tuomet, kai pirmosios yra tuščios (užčiauptos)… Dar sykį Naujajame Testamente Jėzaus prisakymas dalytis duona ir vynu užfiksuotas Pirmajame laiške korintiečiams (1 Kor 11, 23–25) – bet tai vėlgi Paulius, kuris su Jėzumi nebendravo.

Įsismaginę taip (sąmoningai) samprotaudami, pratęskime dar truputį šiuos, manyčiau, įdomius ir prasmingus svarstymus (kuriems, beje, nereikia nei specialių mokslinių žinių, nei kokių nors naujų tyrimų: pakaktų Naujojo Testamento teksto ir – dažnai pridedamos arba nesunkiai šiais laikais randamos internete – atskirų jo knygų parašymo chronologijos4). Drįsčiau įtarti, kad Jėzus per vakarienę nieko apie vėliau nepaprastai paplitusį ir įsitvirtinusį duonos ir vyno padalijimo ritualą nekalbėjo. Tad nieko nuostabaus, kad „dviejų su puse“tiesioginių įvykio liudytojų (Mato, Jono ir paskui Morkui apie tai papasakojusio Petro) atmintyje jokių prisiminimų neišliko. Labai gali būti, kad tokią idėją kiek vėliau subrandino Paulius – pirmasis krikščionybės teoretikas, iš esmės Bažnyčios įkūrėjas (mielai pripažintume, kad pati eucharistijos – arba komunijos – idėja yra itin graži ir prasminga, simboliškai vienijanti krikščionių bendruomenę kur kas labiau nei kiti ritualai ar sakramentai). Tikslių duomenų, kada ir kaip jam kilo tokia idėja, mes, aišku, neturime, bet itin iškalbingas yra tas jo laiško korintiečiams fragmentas: „Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną…“ (1 Kor 11, 23) Su Viešpačiu Jėzumi Paulius galėjo bendrauti, moderniais terminais tariant, tik virtualiai – tad ar nebuvo čia kas nors panašaus į įvykį kelyje į Damaską? Galbūt vėl pamatęs kokius nors reikšmingus ženklus danguje, Paulius užfiksavo tai savo laiške korintiečiams. Laiškas parašytas antroje šešto dešimtmečio pusėje: Lukas evangeliją parašė mažiausiai dešimt metų vėliau, galbūt net po Pauliaus mirties (64 m.). Su Pauliaus idėjomis Lukas galėjo susipažinti paprasčiausiai nuolat su juo bendraudamas, o gal net buvo skaitęs ir šį patrono laišką. Tiesioginę Pauliaus įtaką Lukui išduoda ir tai, kad trečiosios evangelijos tekstas panašesnis į Pauliaus laišką nei į dviejų kitų evangelistų pasakojimus apie vyno ir duonos dalijimą; ypač iškalbinga yra frazė: „Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje…“ (1 Kor 11, 25) Mato ir Morkaus evangelijos irgi buvo parašytos kiek vėliau nei Pauliaus laiškas, tad galima manyti, kad graži idėja buvo jau paplitusi ankstyvųjų krikščionių bendruomenėje ir padėjo šiems dviem evangelistams „prisiminti“ bent šį bei tą apie vyno ir duonos padalijimą per paskutinę apaštalų vakarienę. <…>

Apaštalas Paulius

1 Štai, pavyzdžiui, kas sakoma Visuotinio Vatikano II Susirinkimo Dogminėje konstitucijoje apie Dievo apreiškimą Dei Verbum: „Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu. Remdamasi apaštalų tikėjimu, Motina Bažnyčia laiko šventomis ir kanoninėmis ištisas Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygas su visomis jų dalimis, kadangi jos surašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu (plg. Jn 20, 31; 2 Tim 3, 16; 2 Pr 1, 19–21; 3, 15–16), o jų autorius yra Dievas, ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai. Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis, kad, Dievui veikiant juose ir per juos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo. Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui.“

(Žr.: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/dei-verbum.html)

2 2001 metais buvau pateikęs šį pavyzdį, svarstydamas informacijos būklę šiuolaikinėje vadinamojoje informacinėje visuomenėje (žr.: A. Konickis. Informacija ar dezinformacija? // Pirmiausia nubusti… – Naujoji Romuva, Vilnius, 2006, p. 114). Vien nuorodos į aną publikaciją šįsyk, manyčiau, nepakaktų – prasminga būtų dabartiniame kontekste atkurti visą samprotavimą ir net šiek tiek jį praplėsti.

3 Piero Lazzarin. Šventųjų knyga. – Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius, 2011, p. 381.

4 Čia būtų galima pastebėti, kad Šventojo Rašto chronologijos detalės galėtų (gal net turėtų) sudominti ne vien specialistus ar tyrinėtojus, bet ir „paprastus“ krikščionis. Apie itin prastą kai kurių (pabrėžiu: kai kurių, ne visų ir tikriausiai ne daugelio) krikščionių orientaciją šiuose reikaluose bylotų vienas asmeninės patirties epizodas. Kartą tam tikras, sakyčiau, paauglystės bičiulis pranešė man girdėjęs, kad mokslininkai atrado iki šiol nežinomą autentišką ir „labai seną“ Biblijos fragmentą. Pasiteiravęs, kokio gi senumo tas fragmentas, išgirdau: „Na, tiksliai neprisimenu, gal kokio septyniolikto amžiaus…“