Uroboro ir salamandros simboliai – atgimimo ir patvarumo galia

tekstas: Gabrielius E. Klimenka

Filosofinis akmuo (lot. lapis philosophorum) dar vadinamas Išminties akmeniu arba Magisterijumi, buvo didžiausia alchemikų siekiamybė. Tačiau jis turėjo ne tik to meto pasaulėvoka paremtą metafizinę, bet ir gilią simbolinę prasmę.

XIV a. Petrus Bonus teigė, jog šis akmuo yra Kristaus alegorija, o štai pseudotomistai XIII a. veikale Aurea Hora (liet. Aukso valanda) skelbė, jog filosofinio akmens paslaptys yra didingesnės ir viršesnės už visus krikščionybės slėpinius. Alcheminiuose traktatuose  Filosofinis akmuo buvo žymimas kaip Uroboras (gr. ouroborosryjantis savo uodegą) – senovės Graikijos ir Egipto  mitinė gyvatė, kuri laiko apsivijusi Žemę. Uroboras nasrais yra įsikibęs sau į uodegą – taip sudarydamas uždarą ratą, kuris savo ruožtu simbolizavo begalybę ir tobulumą, nes manyta, jog tobulesnio dalyko už apskritimą nėra. Scholastai net svarstė  ar tik žmogaus siela po mirties nebus apskritimo formos, juk ji taip pat tobula. Taigi Uroboras alchemijoje simbolizavo amžiną atsinaujinimą ir atgimimą. Šis Filosofinio akmens simbolis matomai pasirinktas neatsitiktinai – juk viena iš Magisterijaus paskirčių ir yra amžinojo gyvenimo bei jaunystės eliksyro išgavimas, idant per pažinybę pasiektum tobulumą. Uroboras dažnai buvo vaizduotas kartu su Filosofiniu kiaušiniu, vienu pagrindinių elementų norint išgauti Filosofinį akmenį.

Alchemikams Magisterijus simbolizavo tobulą androginišką padarą, hermafroditą, primenantį Platono aprašytą žmogų, keturiomis rankomis ir kojomis  bei dvejomis galvomis, buvusį tokiu iki jo padalijimo. Šis padaras gaunamas alcheminėje santuokoje sujungus filosofinę sierą (karalių) ir filosofinį gyvsidabrį (karalienę). Taip pat filosofinio akmens simboliu buvo ir liūtas ryjantis Saulę. Alchemikams Išminties akmuo  simbolizavo galutinį visų siekių tikslą, nes jo dėka viskas, kas egzistuoja, galėtų tapti kažkuo tauresniu.

Vakarų ezoteriniuose menuose, grindžiamuose keturiomis stichijomis (oru, vandeniu, žeme ir ugnimi) egzistuoja mitiniai padarai, kurie vienur laikomi stichijų gyventojais, kitur – valdovais.Vienas iš tokių padarų, priskiriamų ugnies stichijai, yra salamandra. Tikima, jog šis padaras, paprastai primenantis driežą, geba gyventi ugnyje ir laikomas šios stichijos dvasia. Salamandra čia suvokiama kaip pirminis elementas, ugnies dvasia ar net pati ugnies substancija.

Nepaisant to, jog salamandra gyvena ugnyje, jos kūnas yra be galo šaltas. Būtent tai ir leidžia jai išlikti ugnies stichijoje, nes šis jos kūno šaltis iškart gesina bet kokią ugnį, kuri ją bando paliesti. Taip pat salamandra dažnai suvokiama kaip raudonojo filosofinio akmens įsikūnijimas.

Viduramžių mene salamandros atvaizdas buvo naudotas kaip teisiojo simbolis. Šis teisusis buvo suvokiamas kaip tikėjimo saugotojas šiame nuodėmingame pasaulyje. Salamandra būdavo vaizduojama ir herbuose, taigi tas, kuris išdrįsdavo pavaizduoti ją savo herbe, iš esmės atvirai deklaruodavo, jog jis gins tikėjimą ir nebijos jokių dėl to kylančių pavojų.

Salamandros galias bandyta pažaboti. Tai buvo daroma specialiais veidrodžių mechanizmais koncentruojant saulės šviesą specialiame stikliniame inde. Tikėta, jog tokiu būdu žmogus gali pažaboti ne tik salamandros galias, bet ir pačią ugnies stichiją.

Jau nuo Plinijaus Vyresniojo laikų salamandra laikyta realiai egzistuojančia būtybe. Salamandra, kaip ugnies stichijos dvasia, dažnai minima alchemikų bei okultizmo traktatuose. Taip pat ją mini ir šventasis Augustinas  savo veikale “Dievo miestas”. Jis salamandrą pateikia  kaip pavyzdį to, kad materialūs kūnai gali egzistuoti ugnyje nesudegdami. O štai Leonadras da Vinči manė, kad salamandra ne tik gyvena ugnyje, bet ja ir maitinasi. Salamandrą taip pat yra plačiai aprašęs ir Paracelsas traktate “Trisdešimties maginių figūrų paaiškinimas”.