valytojos
tekstas: Dainius Gintalas
demonstratyviai
mūsų akivaizdoj
sukdamos magiškus ratus
raitydamos aštuoniukes
ant stalų ant langų stiklo
su stipriai rankose
sugniaužtomis šluostėmis
jos nebyliai teigia
kad valo ne tik paliekamus
nešvarumus dėmes
bet ir mūsų nuodėmes
apiplauna mus per atstumą
lyg apsaugininkės
užtikrintai spaudinėdamos
purkštuvų gaidukus
ir aitraus skysčio šratukais
galabindamos visas bacilas
suprask jos vaiko
ir nedoras mūsų mintis
o burbant nepasitenkinimo
užkalbėjimus
jų surauktos nosys
mums kelia šypseną
taigi varo iš mūsų pikta
nors ne kartą matėm
jos tiesiog it šmėklos įslenka
į tualetų kabinas
ir blizgindamos vargšus
apšnerkštus klozetus
šnypščia šiems apie superstą
tiesiog sušiktą
dvikojų padarų kultūrą
norėtų šaukti klykti
atmatos išmatos jūs
bet neleidžia jų slaptas kodeksas
su pažįstamais jos tik pasisveikina
na persimeta vienu kitu žodeliu
– dėl konspiracijos –
bet pletkinasi tik tarpusavy
stabtelėjusios kur nors tarp
bibliotekos ar valgyklos stalų
– iš principo viešoje vietoje –
toks nerašytas jų susitarimas
atviras raganų šabas
nors visi žinom
jos pasiekia visas pakampes
atrakina visus kabinetus
aptinka meilužių paliktas
aistrų ir dramų žymes
tiria uostinėja kvapus
dedasi juos į slaptus archyvus
perskaito į šiukšliadėžes išmestus
meilės laiškelius
net jei šie būna suplėšyti
bet svarbiausia – jų šepečiai
jie tik atrodo kaip paprasti įrankiai
o verta pastebėti
kaip jos atidžiai juos apžiūrinėja
kaip pagarbiai liečiasi prie koto
kartais ten kažką parakinėdamos
ne šiaip sau
tas kotas – baisinė antena
su visa jautriausia įranga
puikiausiai gaudančia
mūsų pasąmonės vaifajų
jeigu tik užuodžia ką nors įdomaus
spragt slaptą mygtuką
ir viską ką reikia nuskaito
o kai parpėdina namo
įkiša usb rakčiuką į kompiuterį
čiaumoja naktipiečius
spokso į ekraną
ir kikena
mes esam joms
nesibaigiantys komiški serialai
