Koks jausmas, Konstantinai? Koks jausmas?
Rūta nosinaite nubraukė nuo mano skruosto dar vieną ištryškusią ašarą. Nepasisekė… Nepasisekė… Nepasisekė… Ji rūpestingai nubraukė dar vieną nedorėlę ašarą. Mano palūpis virpėjo, kai spoksojau pro traukinio langą į slenkančius miškus. Vasara. Tokia šilta, gaivi, jaunyste dvelkianti vasara, o aš jaučiausi tokia sena, viską praradusi, viską sudaužiusi savo viduje. Minkšti debesėliai slinko skaidriai mėlynu dangumi, kuris dabar buvo toks ryškus. Viskas aplinkui, rodos, netvėrė savame kailyje: sprogo, skleidėsi, žydėjo, byrėjo, lėkė, skrido, o aš… Aš užstrigau kažkokių įvykių viduryje ir negalėjau judėti nei pirmyn, nei atgal.
– Nagi, nenusimink, galbūt į akademiją įstosi kitais metais, – Rūta palaikančiai suėmė mano pirštus.
Nesugebėjau praverti lūpų, įkvėpti ir atsakyti. Nesugebėjau pakrutinti nė menkiausio raumenėlio, nes nebeturėjau jėgų. Ne, mano jaunas kūnas nepavargo. Nuvargo mano siela. Ir dabar, kai jau žinojau, jog neįstojau į akademiją, praradau bet kokį norą kabintis į gyvenimą. Galėjau plūduriuoti kažkur paviršiuje, tarp tyvuliuojančių bangų. Žmogus pasmerktas plūduriuoti: plūduriuoja jo kūnas, plūduriuoja jo protas, plūduriuoja jo siela. Plūduriuojame visi kartu, tik vieni tai daro lietaus paliktoje baloje, kiti – ežere, tretieji – neaprėpiame vandenyne.
Traukinys sustojo. Namai. Grįžtu ne kaip karo lauko didvyris. Grįžtu kaip pralaimėtojas: žemai nunarinusi galvą, sutinusiu nuo ašarų veidu, pavargusiu kūnu ir siela. Rūta padrąsinančiai man patapšnojo per petį, o aš tik tuščiu žvilgsniu nužvelgiau vėl atsivėrusį mažo miestelio vaizdą. Namai. Kokia esmė grįžti žemai nuleidus galvą? Nejaugi negalėjau siekti kažko daugiau? Vėl ta maža skylė, vėl tie maži žmonės, gyvenantys mažame mieste. Viskas taip maža, o aš tarsi Alisa, kuri viskam per didelė.
– Šįvakar atvažiuos Moša, galiu su juo pakalbėti, gal priimtų tave į savo teatrą ir be aktorinio… – Rūta iš paskutiniųjų mėgino mane paguosti.
– Paguodos prizo man nereikia, – liūdnai nusišypsojau, persimesdama per petį savo seną kuprinę.
Moša buvo Rūtos vaikinas, kurio laukė beveik kiekvienas teatras. Jis statė didingus, modernius, šiuolaikiškus spektaklius ir rinko tik geriausius aktorius. Netikėjau, kad tokia charizmatiška asmenybė kaip Moša galėtų priimti tokią nevykėlę kaip aš. Neįstojau, pralaimėjau savo gyvenimo mūšį. Likau plūduriuoti. Uždariau savo sielą ir širdį. Viskas. Užrakinta. Surišta. Nužudyta.
Vakare vis dėlto nusprendėme visi drauge susitikti. Sėdėjome ant suolelio prie rūmų: vaikinai rūkė, o merginos spoksojo į gęstantį vakarą. Tik tada prisiminiau, kad šiąnakt – Joninės, ilgiausia metų naktis. Po to, kai sužinojau rezultatus, visai pamiršau, kad pasaulyje yra švenčių, dienų, naktų, vakarų ir rytų. Mano viduje nieko neliko – tik nesustojanti, besisukanti monotonija. Kažkur tolumoje išgirdau skambant savo vardą… Išnėriau iš minčių vandenynų ir vėl likau plūduriuoti.
– Tai nepasisekė? – pakėlė į mane akis Moša. – Na, gal kitais metais… O dabar gali pasiieškoti ir kokio mėgėjų teatro. Mačiau tave, galbūt ir esi gabi. Visai nebloga aktorė.
Galbūt ir esi gabi. Visai nebloga aktorė. Galbūt ir esi gabi. Visai nebloga aktorė. Galbūt ir esi gabi. Visai nebloga aktorė. Galbūt ir esi gabi. Visai nebloga aktorė. Galbūt ir esi gabi. Visai nebloga aktorė.
– Dėkoju, – maloniai nusišypsojau.
Daugiau netarusi nė žodžio pakilau. Greitu žingsniu patraukiau keturių tvenkinių link, kur nakties metu neturėjau sutikti jokių žmonių, kurie tik ir primins, kokia nevykėlė esu. Suspaudusi kumščius ir garsiai alsuodama beveik bėgau, stengdamasi negirdėti savo pačios minčių.
– Kur tu? Nenorėjau tavęs įžeisti… – dar išgirdau balsą sau už nugaros.
Nubėgusi akmeniniais takeliais ir medžių alėjomis suklupau prie didžiausio Veidrodinio tvenkinio. Suklupusi pažvelgiau į tyvuliuojantį vandenį, bet savo atvaizdo ten neišvydau, nes visai sutemo. Dabar panirau į visišką tylą ir girdėjau tik savo pačios alsavimą. Virpančiais pirštais nusibraukiau ant veido užkritusius plaukus ir įsitaisiau ant kranto, rankomis apglėbdama kelius. Mano akys vis merkėsi… Merkėsi… Ir merkėsi… Atrodo, ant tvenkinio paviršiaus susidarė menki rūko debesėliai, kurie kamuoliukų pavidalu lakstė iš vienos pusės į kitą.
Keistas garsas pasiekė mano ausis ir pažadino iš negilaus sapno. Ne, tai nebuvo girtų vandalų riksmai ar vienišos porelės šnabždesiai. Kažkur labai toli tyliai tyliai skambėjo jautrūs fleitos garsai. Pakėlusi galvą ir nieko nesuprasdama, apsižvalgiau. Pro tirštą rūką pamačiau ant ežero paviršiaus išnirstantį juodą valtelės siluetą su žmogaus figūra. Vaizdas tarsi nutapytas tamsių pastelių trupinėliais. Valtelė suposi ant neramaus, įtempto vandens paviršiaus ir lėtai judėjo į priekį. Fleitininkas, sėdintis joje, net neirklavo – rodos, judėjo stumiamas savo muzikos garsų. Pagal tą švelnią, kažkur labai pažįstamą melodiją šokčiojo net meldų galvelės. Visa virpanti iš savo sielos vidaus lėtai atsistojau ir prisimerkusi pažvelgiau į tą dar niekur nematytą vaizdą. O žmogus valtyje vis ryškėjo, nirdamas iš klampaus rūko.
Tai buvo aukštas, jaunas vyras su juodų garbanų aureole aplink dailų, ryškių bruožų veidą. Jis vilkėjo seną, jau visai suvargusį kostiumą ir ilgais pirštais spaudė fleitą tarsi savo paties kūdikį. Vyro įspūdinguose plaukuose net nakties tamsoje švytėjo ryškių, rausvų bijūnų vainikas. Jis atitraukė fleitą nuo lūpų ir tiesiog sėdėjo užmerkęs akis. Jaunuolio veide sutilpo viso pasaulio ramybė, švelnumas ir jautrumas. Valtelė atsitrenkė į akmeninį krantą ir vyras buvo priverstas atsimerkti. Mūsų abiejų nustebę žvilgsniai susitiko.
– Labas vakaras, – vyras maloniai nusišypsojo, o jo veide sutilpo visas džiaugsmas, ramumas ir nuoširdumas, kiek tik galėjo jo būti pasaulyje.
– La… Labas, – sumikčiojau apimta nuostabos.
– Kodėl jūs viena tokią ypatingą naktį? – jo akyse sužibo keista liepsnelė. – Juk šiąnakt – Joninės!
– Aš… Aš nežinau, – stovėjau, nervingai tampydama savo megztinį už kraštų tarsi atsakinėdama prie lentos.
– Nagi, lipkit į valtį, – vyras atsistojo ir ištiesė grakščią ranką su ilgais, lieknais pirštais. – Nebijokit, aš jūsų neskriausiu.
Nebeturėjau, ko prarasti, todėl įsikabinau į šaltus pirštus ir pastačiau koją. Atsargiai įlipau ir klestelėjau priešais vyrą. Jis maloniai nusišypsojo ir, atrodo, kad valtis pajudėjo į priekį vien nuo jo veido išraiškos. Kurį laiką plaukėme tylėdami.
– Aš labai nemandagus, – ramią tylą pertraukė vyras. – Mano vardas Konstantinas.
– Beata, – niūriai nusišypsojau.
Paspaudėme rankomis. Nuo jo dvelkė tokia žodžiais neapsakoma šiluma, bet delnai buvo šalti kaip lavono. Kai mirė senelė, mama liepė pabučiuoti jos rankas ir jos buvo tokios šaltos… Kaip Konstantino su ilgais grakščiais pirštais. Vyras krestelėjo savo įspūdingą galvą ir iš juodų garbanų iškrito vienas bijūno žiedas.
– Ak, atleiskite, koks vėjavaikiškumas, – vyras nuoširdžiai pradėjo juoktis. – Mano Sofija nupynė tai Joninėms ir aš visai apie jį pamiršau.
Jis grakščiai persisvėrė per valtį ir prisilietė prie tyvuliuojančio vandens paviršiaus. Žiedelis išsprūdo iš Konstantino pirštų. Stebėjau, kaip nuostabus, rausvas bijūnas leidžiasi tvenkiniu, sunkiai įveikdamas bangas. Vyro akys taip pat stebėjo tolstančią gėlę.
– Ten esate jūs, – vyras bakstelėjo rodomuoju pirštu į tolstantį bijūną ir nusišypsojo. – Jūs tiesiog plūduriuojate. Ir jūsų gražiose akyse sutelpa viso pasaulio liūdesys.
– O ką man daryti? – isteriškai nusikvatojau. – Viskas sugriuvo. Viską iš manęs iššlavė, suluošino, sugriovė, sudaužė, o dabar nori, kad aš… Aš vėl plaukčiau pasroviui! Aš negaliu šitaip!
– Kodėl jūs tokia pikta? Nusiraminkite, viskas gerai, – Konstantinas gūžtelėjo pečiais, o jo veido išraiška vis dar buvo tokia širdžiai miela. – Nebūkite tokia pikta. Kodėl į jūsų akis turi tilpti viso pasaulio liūdesys? Kodėl jose negali spindėti viso pasaulio grožis? Nepardaviau dar nė vieno savo paveikslo, nebeturiu net pastelių, kurios gyvybiškai svarbios. Greitu metu turėsiu palikti šias nuostabias vietoves ir išvykti į ūžiantį, urzgiantį, judantį miestą. Bet tai nereiškia, kad savo akyse turiu sutalpinti viso pasaulio liūdesį. Galbūt aš gyvensiu tik kokius trisdešimt penkerius metus, bet mylėsiu ir kursiu. Nejaugi tik dėl vienos, kitos nuomonės, pikto žvilgsnio turiu mesti tai, dėl ko gyvenu?
Išsižiojau, bet neradau žodžių, ką turėčiau pasakyti. Pasukau galvą nuo to nuoširdaus veido ir akimis susiradau prie akmeninio kranto plūduriuojantį liūdną bijūno žiedelį. Žiedlapiai prarado formą, suklego ir tas nuostabus žiedas tapo panašus į nemalonią, gličią masę.
– Užsimerkite, – staiga tarė vyras.
Atsisukau. Jis sėdėjo užmerkęs akis, ant veido krito tos juodos tarsi varno sparnas garbanos, blaškomos vėjo. Konstantinas bandė kažką išgirsti. Nejaukiai apsižvalgiau ir įtempiau ausis, tačiau mano pastangos buvo bevaisės.
– Ko jūs bijote, gerbiamoji? – Konstantinas maloniai nusijuokė, tačiau neatsimerkė.
Ir aš prisiverčiau užmerkti akis. Nagais įsikabinau į valties kraštus ir pro šnerves įkvėpiau drėgno nakties oro.
– Ar girdi? – iš kažkur toli atsklido Konstantino balsas.
– Ne, – sušnabždėjau.
– Tuomet iškelk vieną ranką. Nagi, nebijok.
Nedrąsiai atleidau pirštus ir lėtai pakėliau savo kairiąją ranką. Krūptelėjau nuo švelnaus vėjo, kuris tarsi žmogus prisilietė prie mano šiurpstančios odos. Tarp pirštų pajutau slystantį orą, kuris prilygo slystančiam šilkui. Krūptelėjau. Garsas. Vienas garsas. Kitas. Atsimerkiau.
Vėjo klibinamos nendrės siūbavo ir skleidė švelnią smuikų melodiją. Medžių viršūnės linktelėdavo kartu su trimitų bei kitų pučiamųjų instrumentų garsais. Kelios gegutės tamsoje prasklęsdamos sukeldavo arfos klibinamų stygų melodiją. Iš aukštos žolės kyšantys žiedai: lubinai, kiaulpienės, saulutės atstojo kitus styginius instrumentus. Pro krūmus bėgantis laukinis šuo griaudėdavo tarsi būgnai, o ant šakos tupintis strazdas sucypdavo tarsi trikampis. Visa tai susiliejo į kažkur labai girdėtą ir pažįstamą melodiją. Čiurlionio „Miškas“ – staiga man toptelėjo.
– Ar nenuostabu? – vyras nusijuokė ir savo žvilgsniu pabandė aprėpti visą mus supantį pasaulį. –Štai kur aš gyvenu. Visiškoje harmonijoje, aukščiausioje nirvanoje. Visas pasaulis – tai muzika ir vaizdiniai, atskiri dėlionės gabalėliai, kuriuos sudedu perrišęs mistinį ir realų pasaulį. Kodėl jūsų akys tokios liūdnos? Įsiklausykite… Uždarykite širdį liūdesiui ir atverkite akis bei ausis. Kaip manote, ar sugebėsiu visa tai, ką matau, padovanoti pasauliui? Ar suspėsiu?
– Suspėsite… Suspėsite, – net nepajutau kaip akyse susikaupė ašaros, žinant Konstantino gyvenimo pabaigą. – Suspėsite su kaupu. Ir tokių talentų daugiau nebebus.
– Sofija manęs jau laukia, – vyras pamojo tolumoje stovinčiam juodam siluetui. – Parplukdysiu jus atgal.
Jis paleido mane ant to paties akmeninio kranto, padėjo išlipti ir nuplaukė. Iki pat šiol prisimenu tą į rūką tolstantį siluetą, nuoširdžiai man mojantį ilga ranka. Juodų garbanų aureolė su nuostabiais, rausvais bijūnų žiedais.
Kitais metais grįžau į akademiją. Per stojamuosius aš nieko nedariau. Liepiau komisijai iškelti rankas ir pajusti tai. Tarp pirštų sklendžiantį orą, kuris prigludo tarsi šilkas. Pajusti ant odos vėją, kuris priverčia šokinėti šiurpuliukus. Išgirsti kažkur tolumoje smuikais skambančius meldus.
Koks jausmas, Konstantinai? Jo jausmas buvo tikras.