Vidurnaktis vidurvasarį

Vaikinas kitapus fontano, iš kurio išnirau, trenkė kumščiu į tyvuliuojantį vandenį. Jei jums patinka brunetai, jis būtų tapęs brunetu. Jei jums patinka blondinai, jis būtų tapęs blondinu. Jei jums patinka žaliaakiai, jis būtų tapęs žaliaakiu. Tai buvo Narcizas – tobuliausias iš tobuliausiųjų, visą amžių stebėjęs savo atvaizdą vandenyje. Dabar jo rudos garbanos žėrėjo net tamsoje, o žalios akys žaižaravo pykčiu. Narcizas įspūdingai užsimojo ir vožė man į veidą. Vėl įkritau į fontaną, tačiau šįkart sugebėjau išsikapanoti.

– Už ką?- surikau, suimdamas tinstantį skruostą.

– Tu sunaikinai jį!- suklykė Narcizas, pirštu besdamas į tyvuliuojantį vandenį.

Man reikėjo geros minutės suvokti, ką aš sunaikinau. Prisiminiau Narcizo mitą ir supratau, kad sudrumsčiau tobuląjį pusdievio atvaizdą, į kurį jis spoksojo metų metus. Jis būtų man dar kartą gerai vožtelėjęs, tačiau mergina tarsi vėduokle mostelėjo ranka. Narcizas nurimo, nuleido kumščius, sučiaupė lūpas ir pažvelgė į tobuląją merginą.

– Palik jį,- jos balsas priminė arfos skambesį.- Palik… Pasigailėk ir tau bus atleista.

– Lubina,- Narcizo tonas sušvelnėjo, akys prisipildė skausmo ir meilės mišinio. Jis pabandė sugriebti grakščią merginos ranką, tačiau ji išslydo tarsi mažas elegantiškas paukštelis.

– Mums nelemta mylėti,- Lubinos blakstienos suplasnojo tarsi drugelio sparnai, uždengdami drėgnas mėlynas akis.- Nei tau, nei man, nei tam svetimšaliui. Eik, Narcize, pamilk savo atvaizdą. Tą, kurio niekada nepasieksi.

Narcizas nenoriai paleido Lubiną žvilgsniu, apsisuko ant kulno ir vėl suklupo prie fontano. Stebėjau, kaip jis pažvelgia į savo atvaizdą vandenyje ir liūdnai atsidūsta. Dabar mano ir Lubinos akys susitiko.

– Eik,- mergina grakščiai mostelėjo galva.- Eik, kur tavo vieta.

– Keista… Apie tave neskaičiau nei vienoje knygoje.

– Ką?- drugelio sparnus primenančios blakstienos pakilo, atidengdamos gražiąsias akis. Lubinos veidas buvo toks trapus, jog nuo vieno prisilietimo galėjo subyrėti.

– Narcizas,- mostelėjau ranka į klūpantį pusdievį, tuščiai spoksantį į savo atvaizdą.- Garsus mitologinis veikėjas…. O apie tave man neteko nieko girdėti.

– Galbūt aš neverta dėmesio,- Lubinos veide įsirėmino rami šypsena.

Ji grakščiai klestelėjo ant fontano krašto ir vėl pradėjo rinkti plūduriuojančias lelijas. Į Lubinos grožį galėjau spoksoti valandų valandas. Galbūt tai ir dariau, nes iš liguisto sapno pabudau tik tada, kai pakilo jonvabaliai. Tik tada sugebėjau apsižvalgyti. Sėdėjome pačiame miško tankumyne, apsupti galingų šimtamečių medžių. Kažkur tolumoje girdėjosi nesustabdomos upės čiurlenimas. Kojas glėbesčiavo minkšta žolė, pasipuošusi įvairiaspalvių gėlių vainikais. Danguje šoko žvaigždės, skelbdamos nakties pradžią. Pro nosį praskrido dar vienas švytintis jonvabalis.

– O kokia tavo istorija?- paklausiau, padėdamas ranką  Lubinai ant peties.

Ji pamišo. Mergina suklykė nesavu balsu, trenkė man į krūtinę, nukrito ant žemės ir visa tirtėdama susigūžė. Lengva suknelė atidengė petį, kurį paliečiau. Išvydau ką tik susidariusią šlykščią, pulsuojančią žaizdą.

– Ne… Neliesk manęs,- pravirko Lubina.- Kiekvienas prisilietimas sukelia agoniją.

– Kodėl?- nustebau.

Andrius Miežis. PRISILIETIMAS SRAUTE. 2017. 130×50. Akrilas, drobė.

– Esu nimfos ir žmogaus dukra,- ji šiaip ne taip grįžo į vietą ant fontano krašto ir liūdnai pažvelgė į savo atvaizdą.- Gimiau audros ir vėjo sumaištyje… Galbūt tai ir nulėmė sumaištį mano viduje. Žmonės kartojo, kokia aš graži ir gera, bet aš negalėjau klausytis. Nekenčiau savęs, kaltinau, kad esu menka, pernelyg liekna, kartais grubi, kartais nevėkšla. Nepriėmiau nė vieno komplimento, tik svaidžiausi bjaurastimi apie save. Galiausiai dievai mane nubaudė, tardami: „Jei nesugebi mylėti savęs, niekas to nesugebės padaryti“, ir nuo tada kiekvienas prisilietimas degina tarsi ugnis.

Jos švelniai rausvu skruostu riedėjo ašara, o tuščias žvilgsnis susmego į klūpantį Narcizą. Šis neatitraukė akių nuo savo atvaizdo. Pritūpiau, norėdamas surinkti išbarstytas lelijas.

– Ir aš pamilau tą, kuris manęs niekada nemylės,- Lubina nusibraukė ašarą.- Susitaikiau su tuo… Kol nesugebėsiu pati nugalėti savo vidinių demonų, niekas manęs nemylės.

Surinkęs gėles, atsargiai padėjau jas ant liesų merginos kelių, kurie persišvietė per lengvą suknutę. Lubina nusišypsojo man. Mergina keletą minučių grakščiai darbavosi, supindama gėlių vainiką. Galiausiai ji atsistojo ir nedrąsiai žengė Narcizo pusėn. Šis nė nepasuko akių. Lubina padėjo ranką ant nuogo jo peties; mačiau kaip nuo skausmo virpa ir rausta jos pirštai. Kita ranka ji panardino vainiką į tas tobulas garbanas. Lubinos skruostais jau ritosi karčios skausmo ašaros, bet rankos ji neatitraukė. Mergina iš paskutinių jėgų pasilenkė ir lūpomis pakštelėjo pusdievio kaktą. Ant skruosto liko bjauri pulsuojanti žaizda.

Lubina suklupo, virpėdama iš skausmo. Norėjau padėti jai atsistoti, bet bijojau net artintis prie tos trapios būtybės. Nuo drugelių sparnus primenančių blakstienų kapnojo sūrus lašeliai.

Meilė – tai kančia. Kančia – žmogiškoji lemtis. Kiekvienas esame sutvertas mylėti ir kentėti. Mylėk, nepažįstamasis,- Lubina atsuko dideles mėlynas akis.- Mylėk save, nes tik mylėdamas save, galėsi mylėti ir kitą.

Ji pakilo ir ištiesusi rankas įstūmė mane į fontaną. Šįkart aš negalėjau išnirti, tik kažkur viršuje mačiau likusį tobulą Lubinos atvaizdą. Aš vis grimzdau… Grimzdau… Grimzdau…

Pabudau ligoninėje. Nežinia, kokiu būdu gydytojai sugebėjo mane atgaivinti ir dabar visi kartojo, kaip turiu mylėti gyvenimą. Žmonės išsinešdino ir baltoje palatoje likau vienas. Mano žvilgsnis užkliuvo už nuostabios lelijų puokštės, pamerktos ant naktinio stalelio. Šalia buvo paliktas raštelis, ant kurio vinguriavo nuostabiai išrašyti žodžiai:

„mylėk

Lubina“

Andrius Miežis. SODAS. 2016. 120×80. Akrilas, drobė.