Virsmas

tekstas: Ieva Kazlauskaitė

Dar vakar glėby laikei juk dievybę,

Bet neįstengei tikėt, kad tai ji.

Sakei, jog tikrai nepasiliks amžinybei,

Bet būtent taip ji nusprendė pati.

Manei, ji graži, nes kiek išprotėjus,

Pasimetus, o gal pakeliui,

O ji keitė spalvas ir kalbėjo su vėju

Ir kartojo: „Išeit negaliu“.

Antrą naktį sutikęs pažint negalėjai –

Spalvą kitą įgavus oda.

Būtum galbūt taip nejučia ir praėjęs,

Ji pati tąnakt buvo akla.

Bet pečiams prasilenkiant pajuto tave –

Šamaną – nusivalius dažus

Ir tarė: „Pamišėli, nors ir suklydai,

Tu vis dar į save panašus“.

Tu nužvelgei neregę lydintį brolį:

„Štai tau, sese, naujas vedlys.

Jam lemta regėt ir dievybę, ir žmogų,

Šis pasiliks, nesuklys“.

Gajus Eidiejus