Dar vakar glėby laikei juk dievybę,
Bet neįstengei tikėt, kad tai ji.
Sakei, jog tikrai nepasiliks amžinybei,
Bet būtent taip ji nusprendė pati.
Manei, ji graži, nes kiek išprotėjus,
Pasimetus, o gal pakeliui,
O ji keitė spalvas ir kalbėjo su vėju
Ir kartojo: „Išeit negaliu“.
Antrą naktį sutikęs pažint negalėjai –
Spalvą kitą įgavus oda.
Būtum galbūt taip nejučia ir praėjęs,
Ji pati tąnakt buvo akla.
Bet pečiams prasilenkiant pajuto tave –
Šamaną – nusivalius dažus
Ir tarė: „Pamišėli, nors ir suklydai,
Tu vis dar į save panašus“.
Tu nužvelgei neregę lydintį brolį:
„Štai tau, sese, naujas vedlys.
Jam lemta regėt ir dievybę, ir žmogų,
Šis pasiliks, nesuklys“.
