Vytautas Kaunas: Nužudyk mane, jeigu nori…

tekstas: Vilma Kilinskienė

Kūrėjo laisvė. Tapytojas Vytautas Kaunas tarp Lietuvos dailininkų išsiskiria ypatinga spalvos pajauta ir jos įvaldymu. Ekspresyvus jo potėpis kuria judėjimo ne tik erdve, bet ir laiku pojūtį. Šia emocijų kupina kūryba žavisi tiek paprasti meno mylėtojai, tiek ir autoritetingi jo žinovai ‒ menininkas kviečiamas dalyvauti šalies ir užsienio parodose, konkursuose, yra laimėjęs tarptautinių apdovanojimų. Vienas reikšmingiausių dalykų dailininkui ‒ kūrėjo laisvė. Po parodos „Nužudyk mane, jeigu nori“ uždarymo renginio Marijampolės Kultūros centre, 2020 metų lapkričio mėnesį  kalbintas V. Kaunas prisiminė, kad nuo pat vaikystės, nepaisant tuometinės santvarkos ribojimų, jį nuolat supo įkvepianti, kūrybinga, laisva aplinka.

PELĖDOS IR ŽUVYS RUDENĮ NORI SKRISTI Į PIETUS. 130×130. 2020. Akrilas, drobė.

Vytauto mama jaunystėje mokėsi Kauno dailės mokykloje, tad turėjo tą meninį pojūtį, kurį gal net nesąmoningai skiepijo atžalai tiesiog savo gyvenimo būdu, estetiškos aplinkos kūrimu. Tėvelis iš medžio drožė klumpes, šaukštus, žaislus… Nejučia ir pats Vytautas pradėjo draugystės su medžiu kelią ‒ iš pradžių tiesiog dingdavo su kalade už pečiaus visai dienai, o vėliau įstojo į medžio apdirbimo specialybę Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Mokantis čia sklandė pakili kūrybinės laisvės dvasia. V. Kaunas mokėsi vienoje grupėje su Rimvidu Jankausku Kampu. „Draugavom su Kampu. Visur kartu. Tie pasibuvimai, pasisėdėjimai… Muzikos klausydavome, parodas aptardavome… Į Ermitažą Leningrade važiavome…“ Ermitaže Vytautui didžiulį įspūdį paliko Vincento van Gogo tapyba: „Sužavėjo mano vaikystės pievų žalia jo paveiksle… Gal tada ir ta tapyba atsirado…“ „Paskui užaugom, išsiskirstėm… Nors ir tarėmės susitikti su kurso draugais, bet gyvenimas sudėliojo kitaip. Išvažiavau į Vilnių. Dirbau Jaunimo teatre. Darėm dekoracijas spektaliui „Pirosmani, Pirosmani“. Ten ateidavo ir Eimuntas Nekrošius, ir Adomas Jacovskis. Labai laisva, kūrybiška atmosfera vyravo. Toks įkvepiantis bendravimas buvo. Turėjau galimybę repeticijas stebėti. Tada viskam kažkaip daugiau laiko buvo, ‒ pasakoja menininkas, ‒ ir muzikos klausėm, ir knygas skaitėm, ir bendravom. Dabar to laiko vis mažiau.“

MELO NĖRA – TIK BALTA BEGALYBĖ. 150×150. 2017. Akrilas drobė.

Mokytojai. Šiandien pats dailės pedagogo duoną meno mokykloje kremtantis V. Kaunas  pastebi, kad šiuolaikiniams mokiniams labiau trūksta motyvacijos, nei jo kartos žmonėms. Dailininkas su didžiuliu dėkingumu prisimena kūrybinę kibirkštį jame įžiebusius ir meno paslaptis atskleidusius savo mokytojus: „Mokiausi pas tokį piešėją Grinskį. Kampas irgi sakė, kad jis labai gerai piešia. Jis ne nuo linijos pradėdavo, o liepdavo formą padaryti iš karto. Taip niekas kitas nedarydavo.“ Ketverius mokslo metus vakariniame J. Vienožinskio mokyklos skyriuje taip pat lydi šilti prisiminimai: „Ten tuo metu buvo ir Arvydas Šaltenis, ir Petras Repšys, ir Povilas Ričardas Vaitiekūnas. A. Šaltenis mane ir įkalbėjo stoti į vakarinę tapybą. Jis dėl to kaltas, ‒ juokiasi Vytautas. ‒ Labai gerų mokytojų ten buvo. Vincentas Norkus ‒ tapybos klasikas, grafikas Albertas Gurskas ‒ kaligrafijos meistras. Jie suteikė ne tik praktinių įgūdžių, bet ir paklojo pamatus bendram meno suvokimui, kompozicijos pajautimui. Labai daug davė. Aišku, iš pradžių, baigęs S. Žuko technikume medžio apdirbimą, bandžiau stoti į skulptūrą, bet komisijoje, kaip tyčia, pataikiau į nagus Vincentui Gečui, kuris paklausė, kur aš dirbu, ir išgirdęs, jog privačiai pas Juozą Kalinauską, su kuriuo V. Gečo santykiai buvo įtempti, pareiškė, jog „bezdielninkų“ jiems nereikią. Taip ir atsiradau ne skulptūroje, o tapyboje.“

VIDUDIENIS. 60×70. 2018. Aliejus,drobė.

Mėnulis. Sužinojęs apie Šakių rajone, Tubelių kaime, netoli buvosios tėviškės parduodamą sklypą, tuo metu sostinėje su šeima gyvenęs V. Kaunas pajuto trauką grįžti į kaimą. Įsigytoje sodyboje viskas buvo apgriuvę. Reikėjo įdėti daug darbo, kad būtų galima čia gyventi, nes pastatų beveik nebuvo. Bet patraukė labai graži vieta, gamta, medžiai ir gimtinės ilgesys. Vienas iš gyvenimo gamtoje privalumų ‒ mėnulis. „Mieste jo beveik nematai, o kaime pilnatis labai ryški. Mėnulis didžiulis, įspūdingas ir jis taip ypatingai viską apšviečia, ‒ apie dažną V. Kauno paveikslų „gyventoją“ pasakoja jo žmona, ‒ taip jis ir į vyro paveikslus „įsikraustė“, tapo savotiška jo vizitine kortele.“

Vytautas Kaunas namuose. 2013.

Pauzės. Sunkiausias laikotarpis kūrybai ‒ po Naujųjų. „Kažkaip šalta tada būna ir nelabai ką sukuriu, ‒ pasakoja Vytautas, ‒ bet tuomet kita veikla užsiimu: namą statau, prūdą kasu… Kaime visada yra ką veikti.“ Menininkas sako negalįs kurti ir būdamas blogos nuotaikos ar ant kažko supykęs: „Tada verčiau eiti malkų kapoti, o kūrybai reikia ypatingo susitelkimo ir dvasinės būsenos. Ir galva turi būti blaivi, ir pats pailsėjęs, ir nusiteikimas atitinkamas.“ Naktinė tapyba irgi jau liko praeity, studijų metuose. „Gal įkvėpimas ir dabar dar naktį pažadintų, bet gyvenant kaime tam reikalingas pernelyg sudėtingas pasiruošimas: keltis, kurti pečių… O kol tai atliktum, žiūrėk, jau ir po įkvėpimo!“‒ juokiasi tapytojas.

 

Menininko genas. Abu V. Kauno vaikai pasirinko menininko kelią. Sūnus muzikuoja, o dukra Adelė Liepa Kaunaitė ‒ tapytoja, kaip ir tėvas. Bet, anot Vytauto, sąmoningai jis to nesiekęs. Taip savaime susiklostę. O ir pats V. Kaunas sako nesijaučiąs ta „lakštingala, kuri negali nečiulbėti“: „Matyčiau save ir kitur, ne tik tapyboje. Galėčiau eiti namų statyti ar koks dailidė būčiau… Tik be gamtos, be kaimo savęs nebeįsivaizduoju, nes jau pripratau čia… Negalėčiau miesto šurmuly gyventi.“

Kūryba ir Moteris. Abstrakcijose menininkas atsisako paviršutiniškumo, vaizdo instrumentalizavimo, pakeisdamas juos tuštumos ir formos sugretinimu, perpynimu, minties beribiškumu ekspresyviame spalvų šokyje. Kartais į kūrinį įvedamas ir literatūrinis dėmuo ‒ eilėraščių, epų fragmentai („Skrydis“, „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą“). Kai kurie tapytojo kūriniai kelia prieštaringas emocijas: lyg elektra nukrečiantį egzistencijos netvarumo pojūtį čia pat keičia energijos ir ryžto gyventi nuotaika, kuriama ekspresyviai svaidomų ryškiapalvių potėpių („Ponios kambarys“, „Pergolė“, „Tiltelis“, „Veranda“), kviečiančių pilna krūtine įkvėpti gyvenimo, laisvės, spalvų. Viskas čia alsuoja drauge ir pražūtimi, ir išsipildymu. Judesį įprasminantys dažų nubėgimai, aplinkos dūlėjimo ženklai V. Kauno paveiksluose kuria pasaulio neapibrėžtumo, laikinumo, savotiško beprasmiškumo pojūtį, bet šiose  „dūžtančiose formose“ menininkas visgi iš pačių gelmių išplėšia kibirkštį „mačerniškojo“ pasaulio grožio ir prasmės, įtaigiausiai turbūt atsiskleidžiančių jo peizažuose. Visgi pastaruoju metu menininko teptukas dažniau perteikia vidinius kūrėjo regėjimus, o ne išorinį pasaulį. V. Kauno paveiksluose atsiveria jautri tapytojo siela ir gilus vidinis pasaulis. Tikrovėje dažnai nutylimi išgyvenimai išsilieja spalvų upėmis drobėse, jautresniam stebėtojui bylodami amžiną būties paslaptį ‒ grožis ir švelnumas nugali viską.

NUŽUDYK MANE JEIGU NORI. 120×150. 2019. Aliejus, drobė.

Moteris nugali viską. Ji V. Kauno tapyboje ‒ žmogiškojo prado sergėtoja. Tobulą balansą tarp kūniškumo ir dvasios polėkio išlaikantys V. Kauno tapyti aktai alsuoja ramybe, subtilumu, moterišku žavesiu ir švelnumu. V. Kauno moterys ‒ nei saldžios koketės, nei vulgarios pasileidėlės. Šiuose aktuose itin subtiliai perteikta visa moteriškumo esmė ir moters santykis su pasauliu, gamta, vyru, visata. „Tapant moterį man rūpi ne vien pati figūra ir jos grožis ar erotika, bet gal net dar labiau santykis su aplinka, su mėnuliu, su saule, su pačia būtimi. Visa ta harmonija… Nemėgstu, kai seksualumas būna agresyvus, kai moterys vaizduojamos bjaurios, ar vulgarios, kaip dažnai šiuolaikiniuose aktuose tenka pamatyti. Man moterys yra gražios,“‒ sako menininkas. V. Kauno aktai kviečia mąstyti ir grožėtis, patirti gyvenimo ir atsivėrimo buvimui malonumą, užpildyti bendrystės trūkumo jausmą, kuris kartais taip ryškiai ir skaudžiai gyvena šalia. Gamtos akivaizdoje, mėnulio šviesoje, dangaus fone moterys vaizduojamos tarsi apnuoginusios ne tiek savo kūną, kiek veikiau pačią sielą, nusimetusios laikiną kiautą, dengiantį amžinybės paslaptį, kurią atradus nebebaisi kūniška mirtis ar bet kokia pabaiga. Svarbus tik tas absoliučios pilnatvės mirksnis, harmonija su savimi ir pasauliu, akimirkoje išgyventa amžinybė, o po jos jau nors ir „nužudyk mane, jeigu nori“, nes mirtis prieš šią pilnatvę nebereiškia nieko…

PILNATIS. 100×100. 2019. Aliejus, drobė.