Žiemų rojuje nebūna
tekstas: Eugenijus Misiūnas
(tęsinys, pradžia Nr. 8)
Minėjau, kad vakar pabėgo sraigė. Pagrobt ar nužudyt niekas negalėjo. Jei būtų paukštukas, tai galėčiau įtarti pusiau sulaukėjusias kates, kurios čia nuolat šmirinėja. Na, o kam reikia vienos sraigės. Jei būtų daug, tai iš jų, sumaišius su ryžiais, galima paella išsivirti, o čia viena – kas ją vogs. Gal pasiklydo kur?
Išėjau ieškoti šūkaudamas: „Emi! Emi!“, nors ir nebuvau tikras, ar ji norės sugrįžti. Paklausti, ar kas nematė, nėra ką – karantinas. Sutikau tik vieną moteriškę raudona skrybėle, tai pamačiusi mane perėjo į kitą gatvės pusę… Grįžau pavargęs. Niekur jokio ženklo. Gerai dar, kad apelsinų ir granatų pasiskyniau ir iš šiltnamio agurkų parsinešiau. Šiandien ryte svarsčiau, gal atspausdinti nuotrauką ir, apačioje užrašius El caracol se ha ido (Dingo sraigė, atsilyginsiu) ir telefono numerį, pakabinti ant stulpų ar ant uždarytų Rojaus vartų. Bet kas skaitys – El Paraiso (restoranas, vienintelė kaimo žmonių susibūrimo vieta) uždarytas, gatvės tuščios. Tiek jau to: jei norės pati sugrįš, o aš turiu svarbesnių reikalų.
– Kokių jau reikalų tu turi? – išgirdau klausiant.
Lapkričio 15
– Kokių jau tu reikalų turi? – vėl išgirdau klausiant. Galvojau, gal pasigirdo, o gal sraigė sugrįžo, bet ne, tai ne ji – per messengerį kalbino Virginija Mis (toks jos dabar vardas facebooke). Na, kokie reikalai ir darbai mano gali būti, tarsi ji nežinotų. Pagrindinis – prižiūrėti, kad nenumirtų gėlės, ir paruošti ispanų kalbos pamokas. Šiandien jau 1283-ioji pamoka Duolinge ir iki šiol nesu praleidęs nė vienos dienos! Kitas, gabesnis kalboms, jau seniai laisviausiai kalbėtų ispaniškai, o aš vis dar krentu į neviltį, kai Bernardas, El Paraiso, vienintelio restorano Castillo de Baño kaime, savininkas, švepluodamas ir jungdamas tarpusavyje žodžius pradeda balbatuoti andalūzietiška vietine tarme, tuomet tik ausim pradedu karpyti ir prašau: „Despacio, por favor“. O šiaip kalbėti galiu, kai reikia ko paprašyti – susišneku, skaitau žinias, žiūriu filmus. Bet vis dar ruošiu ir ruošiu pamokas tol, kol kalbėsiu visiškai laisvai arba kol numirsiu.
El Paraiso restorano savininkas Bernardas Torres Correa
su emigrantėmis iš Lietuvos Jūrate ir Virginija pandemijos metu
El raton decidio empezar un blog sobre los gatos – tik ką perskaičiau Duolingo. Labai lengvas sakinys – lietuviškai būtų: Pelė nusprendė pradėti blogą apie kates. Jei pradėčiau blogą apie kates greičiausiai turėčiau pasisekimą – fb tai viena mėgstamiausių temų, tik tiek , kad mano santykiai su jomis, švelniai sakant, yra įtempti. O blogą kažkada turėjau, tik ne apie kates. Į jį buvau sudėjęs visus savo per dešimt metų parašytus straipsnius, tėtuko sukurtus šimtą eilėraščių, kuriuos turėjau svajonę kada nors išleisti atskira knygute, tūkstančius nuotraukų ir… viskas dingo. Kaip ta sraigė. Kompanija, kurios paslaugomis naudojausi, matyt, bankrutavo ar pakeitė veiklos pobūdį, užsidarė ir viskas, ką buvau parašęs, iškeliavo į dausas. Bet prie praradimų jau esu pripratęs ir guodžiuosi tuo, kad (kaip sakydavo mano treneris) kas mūsų neužmuša, padaro stipresnius. Praradimai – amžina, neišvengiama žmogaus lemtis. O čia tik kažkokie tekstai, tarsi pasaulyje mažai būtų prirašyta. Ne aš pirmas, ne aš paskutinis. Neseniai viena mano draugė facebooke, rašytoja, kažką paspaudus ištrynė ir pradangino savo geriausią parašytą eilėraštį.
O kažkada pirma E. Hemingvėjaus žmona pražaidė dalį rašytojo rankraščių – paliko traukinyje ir kažkas pavogė. Tikriausiai dėl to jis ją ir paliko, nors sako, jog įsimylėjo kitą. O aš kaltinti nieko, išskyrus save patį, negaliu, tai ir gyvenu su ta pačia ir ta pačia. Tiksliau – gyvenau. Dabar ji ėmė ir paliko mane. Bet paliko tikriausiai todėl, kad labai mane myli. Paliko prižiūrėti namus ir išskrido į komandiruotę, į Dubliną. Tikiuosi, laikinai. Dabar bendraujam tik šiuo metu madingu nuotoliniu būdu ir šiandien turėjom vaizdo konferenciją. Aprodžiau vazonus su gėlėm, kaktusais, palmėmis, raportavau, ką padaręs, klausiau, kuriuos augalus reikėtų apkarpyti, persodinti, ką dažniau ar rečiau laistyti. Galiausiai, kai kamerą nukreipiau į šalia namo džiunglėmis virstantį daržiuką, pamačiau, kad ant bananmedžio lapo tupi mano sraigė ir pašaipiai žiūrėdama kraipo galvą. Štai kur ji užsikorė. Tuomet spiraliniais laiptais pakilau į terasą ir žarna iš viršaus palaisčiau augalus.
Laimos Druknerytės nuotr. www.virgenextra.lt
Kiekvienas stato sau laiptus ar tamposi kopėčias, kuriomis lips į rojų ar leisis į pragarą.
Mano laiptai į dangų sraigtiniai – escalera de caracol (beje, caracol reiškia sraigė) – ir jie prasideda čia, bet dar noriu sulaukti – jau laukiu – vasaros, kai nusibaigs visi tie koronavirusai, sėsim į mašinuką ir važiuosim per visą Europą į Lietuvą grybaut. Draugai turi prisipirkę ir prisistatę vilų prie ežerų ir vis kviečia aplankyti, sūnus baigia įsirengti loftą Vilniaus centre, tai bus kur apsistoti sostinėje, o išgražėjusioje gimtinėje, Marijampolėje, keturių kambarių bute gyvenantis brolis visada laukia ir visada būna man paruošęs kambarį. Į ateitį žvelgiu optimistiškai ir su viltimi, kad viskas galiausiai bus gerai, nes jei negerai, tai dar ne pabaiga.
Ir ne, čia ne išsiduksavęs alus veikia, o atšaldyta žalia arbata. Šiandien ryte nusprendžiau, jog nuo šiandien gana. Skelbiu pasninko ir blaivybės dieną. Gal savaitę, o gal mėnesį ar metus. Pagyvensim, pamatysim. We will see – kaip mėgsta sakyti Trumpas. Dėl to ir įdomu gyventi, kad nežinai, kaip bus rytoj.
Lapkričio 17 d.
Gavęs nurodymus šiandien į didesnius vazonus persodinau du augalus. Darbas užtruko beveik pusantros valandos. Pavargau, o lauke apsiniaukę, tad nusprendžiau – kaip aną dieną patarė sraigė Emi – take it easy, niekur iš namų neiti ir dieną praleisti ramiai. Bet kur tau čia nusiraminsi. Įsijungiau televizorių ir žiūrėdamas žinias prisiminiau, kaip močiutė melsdavosi – apsaugok mus viešpatie nuo karo, bado ir maro. Tikėjausi, kad man ir mūsų pokario kartai pavyks išsisukti nuo šitų Dievo rykščių. Juk esame pirmoji karta per visą Lietuvos istoriją, kuri nematė karo, o ir badauti niekam neteko, bet va, maras, tik kitu – koronės – pavadinimu ėmė ir sugrįžo. Blogiausia yra tai, kad visos šios nelaimės dažniausiai po vieną nevaikšto ir todėl baisu, kad tik durniai neišprovokuotų karo, nes tokių ir Lietuvoje netrūksta. O kur karas, ten ir badas. Vydamas tokias mintis skubiai perjungiu kanalą – o ten rodo kažkokį ispanišką serialą. Graži moteris žiūrėdama tiesiai man į akis pakelia vyno taurę ir sako: no tiene miedo, disfruta, kas reikštų: nebijok, džiaukis. Belieka, kad ji kreiptųsi į mane vardu, pagalvojau, bet pasikeičia kadras ir taurę jau kelia kažkoks pliktelėjęs vyras. Perjungiu Netflixą ir galiausiai randu kažką linksmesnio ir įdomesnio – tai, ko dar niekad nebuvau matęs: kaip vienas iš filmo herojų plaukų džiovintuvu bando barbekiu ugnį įpūsti. Reikės ir man kada nors pabandyti. O filmas vadinasi „What we wanted“.
Lapkričio 18 d.
So – what we wanted? Sunkus klausimas. Eičiau dulkes nusivalyt – iš kaži kur matosi po televizorium sluoksnis nugulęs, ar grindis išsiplauti – pilnos musių lavonų, kai kurios dar nuo vakar, kai su pletne pritvojau, guli ant šviesiai pilkų kambario plytelių. Bet ne. Dar suspėsiu. Vietoj to nuėjau į galinį kambarį, kuris šiaip jau vadinasi svečių, o kai svečių šiais metais nebėr, tai po truputį virsta sandėliu. Norėjau surasti kažkokią nuotrauką, bet kai užsikabinau, tai pamiršau, ir kokios ieškojau. Kai pradėjau traukti iš maišų, tai tik švyst ir dviejų valandų nėra. Pajutau, kad reikia baigt su tom nuotraukom, nes ne tik pabaigos, bet ir grindų per jas nematyti. Pernai parsisiunčiau mikroautobusiuku apie keturiasdešimt kilogramų, daugiausia savo fotografuotų nuotraukų – kai kurios į albumus suklijuotos, bet daugiausiai palaidos ir į celofaninius šiukšlių maišus sukrautos. Bet ir kam jų reikės – numirsiu, vaikai išmes – tegul šiukšlių maišuose guli, nereikės jiems krauti.
Iš kairės į dešinę stovi Verutė Misiūnaitė Bunkienė (1985 m. su vyru grįžo gyventi į Lietuvą, palaidoti Marijampolėje),
broliai Vladas ir Stasys su šeimomis.
Per tą laiką išlindo saulė, atgijo musės ir pradėjo skristi per atdaras balkono duris į kambarius. Nukoviau dar kelias, o viena nusileido ant laptopo. Kai nusitaikęs trinktelėjau, tai negalėjau patikėti, kas įvyko – biaurybė tupėjo ant klaviatūros delete klavišo. O tekstą tokį gražų buvau parašęs ir jau ruošiausi dalintis. Ir pikčiausia tai, kad ji dar spėjo nuskristi. Susinervinęs sušlaviau muses ir išpyliau į bendrą kapą šiukšlių dėžėje, tuomet sukarpiau pižamines kelnes – bus gerų skuduriukų dulkėm valyt, šiek tiek gaila, nes buvo smagios, švelnios prie kūno, good name – Paul Costelloe living, gryna medvilnė, bet nuo sėdėjimo ant sofos jau skylės buvo atsiradusios. Tada puoliau tvarkyti namus – siurbliuoti kilimus, plauti grindis, valyti dulkes nuo baldų. Kol susitvarkiau, dienos ir nebėr. Jau ir saulė arti laidos, tuoj už kalno pasikavos. Baigęs tvarkytis galvojau, kaip tos moterys ir suspėja: ir dirbt, ir vaikus prižiūrėt, ir namuose viską susitvarkyt, apsiskalbt ir valgyt padaryt – neįsivaizduoju. O jei dar tie vyrai – kiaulės – nepadeda, tik guli ant sofos prie televizoriaus…
Galiausiai perfotografavau dvi nuotraukas, kuriose buvo mano prosenelės – viena iš tėvo, kita iš motinos pusės ir pasidalinau facebooke. Jos gyveno dar Vingių Jono laikais…
Broliai ir seserys Misiūnai į JAV emigravo praeito amžiaus pradžioje.
Nuotraukoje: su šeimomis 1960-aisiais. Lietuvoje liko vienintelis brolis, Eugenijaus Misiūno senelis Antanas.
(Istorijos ratas apsisuko – atkovojus nepriklausomybę naujos kartos priverstos palikti Lietuvą)
Lapkričio 19 d.
Dar vienas eksperimentas – bandau valgyti kas antrą dieną, bent šią savaitę. Kaip bus kitą, kol kas negaliu pasakyti. Šiandien kaip tik tokia, trečia jau šią savaitę, badavimo (nors nevadinčiau to badavimu, greičiau – laisva nuo maisto vartojimo diena). Priežastys – vėl pradėjo augti pilvas, o naktimis net atsibundu nuo raižančių skrandžio skausmų, bet svarbiausia, jog galėsiu sutaupyti galybę laiko, kurį skirdavau maisto ruošimui, valgymui ir tualetui. Šiaip tai nebūtų sunku iškęsti, bet kai įsijungiu netflixą, tai bet kuriame filme veikėjai be sustojimo geria, uosto kokainą, rūko žolę (tabaką žymiai rečiau) ir ėda, ėda, tiesiogine žodžio prasme, be sustojimo – restoranuose, baruose, namuose, darbe, gatvėje, mašinoje. Tad man reikia šiek tiek valios pastangų nesusigundyti ir neatsinešti ko nors iš šaldytuvo, nes juk koks filmų ar rungtynių žiūrėjimas, jei nešlamšti ko nors šalia ant kelių pasidėjęs? O ir facebooke kas trečias postas apie maisto gaminimą ir nuotraukos su cepelinais, dešromis ir tortais. Kitą trečdalį užpildo politika ir katės. Jei įdėčiau kokią karikatūrą ir parašyčiau, kad nekenčiu politikų, tai susilaukčiau nemažai laikų, bet jei pasakyčiau, kad nekenčiu kačių, žinau, užrūstinčiau pusę facebooko benduomenės ir ne vienas tikriausiai išmestų iš draugų. Ir išties, gal „nekenčiu“ būtų per stipriai pasakyta – reikėtų parinkti kokį lengvesnį žodį, tegul bus – nemyliu kačių. Nes nekęsti galima tik žmonių, nors ir tai sakoma, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro šerdami sulaukėjusias benames kates. Bet ar katės išties nežino ką daro, gal jos jaučia ir taip keršija už kažką (už nemeilę) myždamos į vazonus? Gal vertėtų susidraugauti su jomis ar kitu būdu išspręsti problemą? O kol kas nusprendžiau prasieiti iki jūros, prisirinkti plokščių akmenukų ir uždengti jais vazonuose žemę, kad katėms būtų nepatogu myžti ir nenumarintų augalų. Džiaugiuosi, kad taip sugalvojau, nes jūra buvo nuostabi, vanduo gaivinantis, bet dar labai šiltas, tad nesusilaikiau neišsimaudęs. Po to prisirinkau akmenukų ir grįžau svaigdamas nuo jūros, nuo deguonies ir nuo gyvenimo pilnatvės. O gal galva pradėjo svaigti ir suktis todėl, kad nieko šiandien nevalgęs…
Lietuviškai andalūziškas receptas: mėsos kukuliukai (albóndigas) migdolų padaže.
Laimos Druknerytės nuotr.
Lapkričio 20 d.
– Pats nežinai ko nori, – pasakiau sau pusiau piktai ir atšoviau: – Aišku nežinau. Arba galiu sakyti, kad noriu daug ko, tik neišsirenku, ko labiausiai norėčiau.
– Tai vardink, ko nori, padėsiu išsirinkti, – pabandė pagelbėti Sraigė.
Dabar noriu kavos, geriausiai lovoje. Bet nėr kas padaro ir nėr kas atneša. Teko keltis. Taip pasišnekėjęs su savimi ir Sraige, jau gerdamas kavą pradėjau maigyti distancinį pultelį ir netyčia vietoje youtube, kur paprastai žiūriu žinias, paspaudžiau Netflixo klavišą.
Jau buvau sau prisižadėjęs baigti su tais serialais, pabandyti bent kurį laiką jų vengti, nes juk, jeigu žiūrėdamas prastą filmą prarandi pusantros dvi valandas, tai serialai iš gyvenimo pagrobia ištisas dienas, paras, o kartais ir savaites. Vis tik smalsumas nugalėjo, leidau sau dirstelti – o gal ką nors naujo bus išmetę, o paskui tik šiaip, kad pažiūrėčiau pradžią, paspaudžiau ant dar nematyto serialo pavadinimu „Maniac“. Ir štai jau antra serija. O už lango mėlynuoja giedras dangus, šviečia saulė, jau po vidurdienio. Ir vis neapsisprendžiu, ką daryti. Sustabdau „Maniaką“. Ir einu į virtuvę tik miglotai nujausdamas, ką joje veiksiu. Pasidarau žalios arbatos su medum ir citrina, susiplaunu paliktus kriauklėje indus, pasėdžiu balkone prieš saulutę ir vėl klest ant sofos. Po penkto arbatos puoduko, išgirdęs, kad viršuje kažkas dunktelėjo, vėl sustabdau „Maniaką“. Tyliai iš balkono sraigtiniais laiptais užlipu ant stogo. Už kelių metrų ant kalno šlaito kažkas sujuda – žinau kas. Kalnų ožiai – tikriausiai motina su vaiku. Pašoka ir sustingsta. Aš taip pat sustingstu ir nejudu iš vietos. Stovim taip kokias penkias minutes nejudėdami. Cabra pasisukusi šonu – jei turėčiau lanką ir būčiau medžiotojas-brakonierius, būtų puikus laimikis. Bet nesu. Niekad neturėjau šautuvo rankose.
Laimos Druknerytės nuotr.
Galiausiai mažiukas atsigula, motina vis dar stovi, bet po poros minučių gulasi ir ji. Aš be garso nutipenu, pasislepiu už pavėsinės ir tyliai nusileidžiu žemyn. Ekrane šviečia sustabdytas filmas. Penkta „Maniako“ serija vadinasi „Exactly Like You“. Bus apie mane – pagalvoju.
Ir net nežinau, džiaugtis dėl to ar liūdėti. O laikas lekia taip greitai.
Lapkričio 21 d. (tęsinys)
Amžinos temos. Apie emigraciją, apie išvarymą iš namų ir apie sugrįžimą. Tokios istorijos pasakojamos dar nuo biblinių laikų. Mano tėvulio, taip vadinom senelį, visi broliai ir seserys praeito amžiaus pradžioje emigravo į Ameriką. Lietuvoje liko tik mano senelis Antanas. Dabar istorija vėl kartojasi ir tai patiria beveik kiekviena lietuvių šeima. (ir į fb įkėliau nuotraukų: dėdės ir tetos su šeimomis Amerikoje 1930-aisiais)
Lapkričio 22 d.
Kaip dabar madinga – šiek tiek pozityvo.
Kaip praėjo diena? Triūsiau darželyje, laisčiau augalus. Oras nekoks, tai sėdėjau namie. Buvo atėję ožiai, kartu žiūrėjom teniso mačą. Thiem’as laimėjo prieš Djokovic 2:1. Ką veiksiu toliau, nežinau. Ir ne tik kad nežinau, bet ir žinoti nenoriu.
– Daugiau vyno negerk, o tai daugiau neateisiu, – nuotoliniu būdu pagrasino sraigė Emi.
Užtikrinau, kad šiuo metu man viskas gerai, o kas bus rytoj – pamatysim.
Paskui šokau pagal ABBA muziką. „Take a chance on me“ – buvo paskutinė daina. Diena dar nesibaigė ir ketinu pabaigti serialą keistu, intriguojančiu pavadinimu „Maniac“. Bet net jei viskas pasibaigtų dabar ir šičia, tai nebūtų labai blogai.
Lapkričio 22 d. (tęsinys)
Aš neturiu verslininko gyslelės.
Todėl dirbu pats ir be laisvadienių. Šiandien laukia tokie suplanuoti darbai:
Ištroškinti svogūnus;
Paruošti vaisių salotų;
Išvirti pomidorų sriubos;
Užraugti agurkų;
Pagaminti kanapių sviestą.
Ir visa tai darau todėl, kad esu suvalkietis ir nenoriu nieko išmesti. Prieš porą savaičių ketinau turguje pirkti kelis svogūnus, bet pardavėjas pasiūlė visą maišą už tris eurus. Paėmiau, o dabar žiūriu, kad jau pradeda laiškai lįsti, tai kelis pamerkiau į stiklines ir pastačiau balkone, kelis pasilikau, o didžiąją dalį ištroškinau. Pripjausčiau tiek, kad netilpo į vieną keptuvę.
Vaisių irgi kalnas, ir kai kurie mandarinai jau pūva, tai kai supjaustau ir pasidarau salotas, suvalgau ir nereikia išmesti.
Pomidorų ir agurkų parsinešu iš šiltnamių, kasdien dovanai duoda draugai ir kaimynai.
O kanapių pats užsiauginau, o ir kiek vienam reikia, tai pagaminsiu kanapių sviesto – bus į kepsnius, į tortus ar į sriubą…
Tradicinis ispanų virtuvės patiekalas migas.
Laimos Druknerytės nuotr.
Lapkričio 23 d.
Vakar prieš užmigdamas buvau pasižadėjęs, kad nuo šiandien pabandysiu spinduliuoti optimizmu, kad kiekvienas ištartas ar parašytas žodis bus parenkamas taip, kad pasitarnautų šiam tikslui.
Jau gerokai po vidurdienio, o kol kas spinduliuoja tik saulė.
Lapkričio 24 d.
Bibliją skaičiau, Koraną taip pat – buvo pirma knyga, kurią perskaičiau nuskridęs į Ameriką pora savaičių po rugsėjo 11-osios, o Markso „Kapitalo“ taip ir neprisirengiau. Nereikėjo. Užteko komunistų partijos „Manifesto“ ir per egzaminą pasakyti, kad šmėkla klaidžioja po Europą… Mokslinį komunizmą institute dėstė docentas Sigitas Rudzevičius, vėliau berods nuteistas už kyšių ėmimą iš studentų, nors paties jo žodžiais – byla buvo sufabrikuota ir uždarė jį kaip disidentą. Nežinia, kaip buvo iš tiesų, bet man jo paskaitos patiko, buvo įdomios ir įskaitas gaudavau nesunkiai, o kadangi dauguma studenčių buvo merginos, tai turėjau prieš jas privalumą, nes moteris ir filosofija, dėstytojo žodžiais, du nesuderinami dalykai: nukenčia abi – ir filosofija, ir moteris – pastaroji labiau. Bet manau, kad tuomet dėstytojas buvo neteisus, nes kai dabar paskaitau NV (Nidos Vasiliauskaitės, red. pastaba) straipsnius, man atrodo, kad bent LT jai neprilygsta nei vienas vyras filosofas ir diskusijose ji į dulkes sutrintų bet kurį kolegą, jau nekalbant apie Seimo narius.
O prisiminiau Marksą, nes jau ruošiuosi naujametiniam karnavalui, nors dabar ir taip visi kaip karnavalo baliuje su kaukėmis vaikšto. Sakau, jeigu princas Haris galėjo sau leisti apsirengti nacių uniformą, tai kas neleis man suvaidinti Marksą? Nors barzda kol kas kažkur per vidurį tarp Žižeko ir Hemingvėjaus ir iki Markso dar toli, o net sraigė Emi jau sako, kad darausi panašus į bomžą ir ragina skustis, bet iki Kalėdų lieka mėnuo, tad turėčiau ištempti. Užsiauginti ilgus plaukus ir didelę barzdą niekad per gyvenimą taip ir nepavyko. Mokykloje auklėtoja po vasaros atostogų su liniuote plaukų ilgį matuodavo, o po Kalantos susideginimo visai pasiuto, matyt, gavo įsakymą iš viršaus nukirpti visus hipius ir bitlus. Vėliau, sportuojant, per imtynių treniruotes reikėjo tiltus statyti, o ilgi plaukai slysta ant kilimo, varžybų metu trukdo ir priešininkai būtų nupešę. Baigus sportininko karjerą taip pat nepavykdavo – tai profesinis statusas neleido, tai gyvenimo draugę barzda braižė, bet dabar, pirmą kartą gyvenime, turiu progą įvykdyti tai, ką sumaniau. O po Naujų metų, jei norėsiu, vėl galėsiu įsikitinti , kaip siūlė vienas filosofas. Nusiskusiu barzdą ir vėl kitas – vėl jaunas.
Eugenijus Misiūnas
Lapkričio 24 d. (tęsinys)
Kasdien įvyksta tiek nutikimų, kad, rodos, visko papasakoti neįmanoma. Šiandien iš pat ryto važiavau į La Mamolą. Tai artimiausias kaimukas, kuriame yra paštas ir dirba pusę valandos per dieną – nuo 10 iki 10.30. Išsiunčiau kalėdinius sveikinimus ir siuntinius, nes per tą prakeiktą pandemiją jie keliauja po kelias savaites. Grįždamas sustojau Castillo de Baños centre. Rojaus vartai vėl plačiai atverti. El Paraiso restoranas vėl dirba, bet tik iki šešių. Granadoje, sako, viskas uždaryta, bet pas mus, pakrantėje, ramu, tai restoranams čia leido prekiauti. Rytinė kava, tapa ir vyno taurė kainavo 1,20 euro. Vynu, spėju, buvau pavaišintas restorano sąskaita. Tapos, šį kartą pescado frito, buvo šviežios ir skanios. Užkandžius prie alaus ar vyno Andalūzijos kaimuose ir miestukuose vis dar duoda nemokamai. Šiaip tai restoranuose iš maisto man labai retai kas tinka. Esu gana išrankus, o ir svetimų moterų maistą vertinu labai rezervuotai. Turiu keletą, kuriomis pasitikiu, bet dažniausiai svečiuose, jei būna koks suneštinis balius, stengiuosi valgyti tai, ką pats atsinešu, ar valgau tai, ką pažįstu – sūrį, dešreles ir pan. Bet va vakar parsinešiau iš Nomedos jos raugtų kopūstų, valgau ir verkti norisi – tokie skanūs. Galėčiau atsiųsti kopūstų nuotrauką, bet nei pauostysi, nei paragausi, laukiu, kada internetu bus galima pasiųsti kvapus ir kitame pasaulio kampe pajusti aromatą ir skonį. Kaip sakoma, nepabandęs – nesužinosi. Tikriausiai tas tinka ir seksui. Beje, ant cukraus pakelio buvo parašyta: „Ten cuidado con los miedos, les encanta robar sueños“ (Saugokitės baimių, jos mėgsta vogti sapnus.) Visiems šviesių saulėtų sapnų, tokių, kokie pas mus Costa Tropical tampa realybe.
El Paraiso restoranas žiemą leidžiantis saulei
Lapkričio 25 d.
Apsiniaukę, nuo jūros pučia stiprokas vėjas, žvarbu. Jei saulė nešviečia, sušildys alus. Kažkur mačiau, o gal pats sugalvojau reklaminį šūkį. Jeigu dar apie alų, tai prisimenu, kai Lenkijoje žiemą turguose pardavinėdavom prześcieradłas (liet. paklodės), šnapsą, dešras ir palengvicas, tai sušalęs turguje esančiame kioskelyje galėdavai išgerti karšto alaus.
O dar anksčiau, kokiais 1975–76 m., alaus prie pietų visada galėdavai nusipirkti Vilniuje Pedagoginio instituto bendrabučio valgykloje. Prisimenu tokį vaizdelį – toks Kudirka, jau šeštus metus studijuojantis ir vis nepabaigiantis, berods istorikas, per laisvą paskaitą sėdi valgykloje, o ant stalo kokie aštuoni buteliai žigulinio… Vėliau, po poros metų, alų studentų valgykloje uždraudė. Reikėdavo eiti iki artimiausios bačkos ir alaus trilitriniuose slonikuose parsinešdavome į bendrabučio kambarius.
O pirmą kartą alaus paragavau būdamas kokių keturiolikos metų. Per blatą buvau gavęs darbą: pareigos – gyvulių palydovas. Tai buvo mano pirma komandiruotė. Vežėme traukiniu, keturiuose vagonuose, po dvylika keturiolika Lietuvos juodmargių telyčių. Kiekviename vagone vienas palydovas. Gal po savaitės pagaliau pasiekėme paskirties stotį Ukrainoje, kažkur tai už Ternopolio, kaime. Telyčias reikėjo traukinių stotyje iš vagonų pervesti į sunkvežimius ir nuvežti į kolūkio fermas. Kol laukėm atvykstančių atstovų ir sunkvežimių, ištroškau. Buvo karšta vasaros diena, o nei limonado, nei vandens nebuvo likę. Galutinė stotis, traukinys jau nejudės, tai palydovų brigadininkė Andzė pasiūlė nueiti į stotį ir nusipirkti ko nors atsigerti. Gazuotas vanduo tuo metu kainuodavo vieną kapeiką, o su sirupu – tris. Kai nuėjau, prie stoties moteriškė prekiavo tik iš bačkos pilstoma gira. Kai paprašiau odin pivo, pardavėja nieko neklausus įpylė pusės litro bokalą. Siurbtelėjęs iškart supratau, kad tai ne gira. O siaube! Tuomet dar rusiškai nelabai gerai kalbėjau ir, dievaži, tikrai maniau, kad pivo, tai ir yra gira. Bet negi išpilsi, gi karšta, o alus šaltas, gaivinantis, tai ir išmaukiau visą bokalą. Kai grįžau prie vagonų, taip graudu pasidarė dėl to, kad reikės atsisveikinti su telyčiomis, tiek man jų pagailo, kad vos nepradėjau kukčioti. Brigadininkė Andzė man liepė gulti patvory ant žolės, o telyčias pervedė be manęs.
Kadras iš filmo „Kaukazo belaisvė arba Nauji Šuriko nuotykiai“ (1967 m. „Mosfilmo“ kino studija)
O Prahoje devyniasdešimtaisiais, kai dalyvavau Rytų Europos anarchistų suvažiavime, tai pramoniniame rajone, skvote, kuriame miegojome, kelių aukštų pastato pusrūsyje, buvo baras, kuris atsidarydavo šeštą ryto, kad darbininkai, grįždami po naktinės pamainos, galėtų atsigerti alaus ir suvalgyti kiaušinienės. Jei pramigdavai, alaus negaudavai – baras dirbo tik iki vienuoliktos ryto. Moralas būtų toks – reikia kuo anksčiau mokytis kalbų ir anksčiau keltis.
Lapkričio 26 d.
Laptopą laikyčiau šalia savęs, lovoje, bet bijau, kad naktį užmigęs jo nenugulčiau ar netyčia neišspirčiau. Miegojau gal tris minutes. O atrodė mažiausiai kelias valandas. Laikrodis rodė be dešimt tris.
Sapnavau, kad vaikščiojau per lietų ir rūkiau cigaretę, laikydamas ją paslėpęs saujoje, kad nesušlaptų. Jau nepamenu, kada esu rūkęs, o vaikštinėjęs lietui lyjant dar seniau, bet dėl to keista nebuvo. Palaipsniui lietus liovėsi, dangus išsigiedrijo ir gatvėje įsiliejau į viena kryptimi judantį žmonių srautą. Pliaže prie jūros turėjo prasidėti roko koncertas. Žmonės ėjo tvarkingai, kaip prie balsadėžių, daugiausiai pėsti, bet buvo ir su ratukinėmis pačiūžomis, ir su riedlentėmis, net vienas kitas su dviračiu. Mašinų nesimatė, nes koncertas buvo ekologinis, kad ir ką tai galėtų reikšti. Kai priartėjau prie vartų, pamačiau ant pievukės trypinėjančią savo babukę, pasipuošusią išeigine mėlyna suknele su baltais žirniukais. Atėjusi dvi valandos prieš koncertą, kad išvengtų spūsčių, ir jau vos ant kojų pastovi. Ko norėt – šimto virš metų. Dairiausi ieškodamas, kur ją pasodinti. Maloni juodbruva moteris pasiūlė sulankstomą kėdutę. Padėkojau ir paklausiau jos vardo. „Aš Emi,“ – atsakė ji. Pasakiau savo. Pasikeitėme telefono numeriais. „Aš žinau, kas tu toks“, – spėjo pridurti ji. Užgrojo apšildančioji grupė.
Laptopą padėjau ant šalia lovos pristumtos taburetės ir užmerkiau akis tikėdamasis išgirsti koncerto tęsinį.
(bus daugiau)
