I

Juodo, dėmėmis ištepto džemperio kišenėje guli saujos dydžio vilnos kamuoliukas.

Susukau jį iš paskutinių akimirkų drauge.

Tu pažvelgei ir greičiausiai pagalvojai: kam jis man? Juk tu liksi.

Sugrįžtant drugeliais, nutupiant laumžirgiais, pražystant gėlių žiedais… Tai kartojau prieš tau užmiegant. Prašydama angelų, kad savo dangiška šviesa jie nutiestų kelią į žemę, ateidami pasitikti tavęs.

Po akimirkos šalimais nutūpė žvirbliukas, tarsi jo apsireiškimas būtų paskutinis trūkstamas šviesos lašas, užpildantis kelią iš rojaus ir sakantis: mes jau čia.

Laikas.

Bet dar stovi indas, prikrautas maisto, ir dubuo, pilnas vandens, dar laukia keliai ir vietos, kurias kasdien mindėm pėdom, kaip tik mums abiems suprantamą kalbą, kuriai nereikėjo žodžių, tik daugiau ir dar daugiau žingsnių, kurie patys savaime pasakojo mus.

Dabar liko tuščia.

Vien mintimis regimas siluetas, žvelgiantis ir laukiantis, kada varteliai prasivers, pykstantis, jei jie likdavę užrakinti pernelyg ilgai.

Pusė mano gyvenimo prabėgo drauge su tavimi, kita pusė liks be tavęs.

Skauda.

Iki siela išsitempia taip stipriai, jog suplyšta, atsiverdama skylėmis.

Tekėdama ašaromis. Regėdama nebūtimi.

Pabučiavau tave taip, lyg tai būtų ant laiško pilamas vaškas, saugantis visa, kas jame užrašyta mūsų širdžių.

Praplėšim jį, kai dar susitiksim ten, kur gimsta drugeliai, kur sklando laumžirgiai, kur niekuomet nevysta gėlių žiedai.

Mes dar sugrįšim.

Pėdomis žengti kartu.

Ilona Daujotaitė-Janulienė. 2022. 110×180. Diptikas PER VISĄ GYVENIMĄ. Akrilas, drobė.

II

Praėjo diena.

Rankomis suėmiau be rankenos likusį kibirą ir pernešiau per sodą taip, kaip dar vakar pailsusį nuo žemės kėliau tave.

Tik šis kibiras buvo sunkesnis.

Nunešiau jį prie žemių krūva virtusio guolio ir delnais semdama vandenį laisčiau grumstus tam, kad jie pražystų gėlėmis. Juk mes žadėjom: gėlių žiedais…

Ištiesiau ranką tavęs link, bet ji atsimušė į žemę, lyg belstų į rojaus duris. Kaip tu? Kur tu? Ar baisu?

Aš čia, kad ir kur būtum. Sujungta su tavimi gija, kuri niekuomet nenutrūksta, tik užsibaigia mazgu.

Gal kiekvienas šiame gyvenime turime po siūlą, kurį pinam mazgais pasisveikindami ir atsisveikindami ir, kai šių mazgų esti tiek, jog nebegalime surišti dar vieno, – mes nutrūkstame.

Gija tęsiasi, bet nebe čia. Nebe taip.

Šalimais, prie mano žemėn padėto delno, įsispaudė pėdutės. Jos buvo draugo, kurį palikai minti žemės takus, kada savo žingsniais jis bėgiojo gyvenimą, o tavieji gulėjo ramiai, sapnuodami.

Atrodo, jog kibiras liko dar sunkesnis, nei buvo prieš tai, kada jį nešiau tavęs link.

Jis liko tuščias. Kaip ir viskas, ką palikai.

Tai svoris, kuris potvyniu užlieja akis, kai matai, kiek daug liko visko, ko daugiau nebereikia, kai supranti, kaip keičiasi tavo rytas, diena ir visa būtis, kai jos vientisumas staiga nutrūksta ir nebelieka harmonijos, nebelieka saugumo, žinojimo, kur padėti tiek visus likusius daiktus, tiek ir patį save…

Ilona Daujotaitė-Janulienė. 2022. 110×180. Diptikas PER VISĄ GYVENIMĄ. Akrilas, drobė.

Akimirkomis, kai esi priverstas sustoti, pagalvoji: kaip stipriai mes persipynę, apsiraizgę ir įaugę vienas į kitą. Kiek mūsų esti mumyse, jei mus nuolat kuria ir perkuria kiti? Bet galbūt mes ir esame ne daugiau nei šis kismas ir nesame, kai save nuo jo stabdome – užsidarydami ir galvodami, jog būdami tik patys sau ir su savimi – mes augame… Bet mus augina kiti.

Mes augame drauge ir, kai kažko netenkame, tai lyg nuo medžio kamieno nupjauta šaka, kuri teka sakais, verkia, esti nuoga, iki kol užsitraukia. Galiausiai, juk visi medžiai yra formuojami kito, kaskart genint jų šakas rankomis ar leidžiant jas laužyti vėjui…

Koks skausmingas momentas – prarasti tai, kuo buvai, tampant tuo, kas dar nesi, bet turi būti. Momentas, kada mintimis arba lūpomis sau tari: kaip norėčiau atsukti laiką atgal, kad visa būtų, kaip buvo.

O gal viskas visuomet ir yra taip pat? Keičiasi tik vietos, pavidalai ir vardai? Gal mes nuolat kartojame viską tol, kol išmokstame nesikartoti ir elgtis kitaip, būti kitaip, galvoti kitaip?

Bet, kol tu sapnuoji… kaip nubusti gyvenimui be tavęs? Kaip neatsisukti gatvėje, kai kažkas kitas bėga šalimais, kviečiamas tavuoju vardu? O gal tai ir esi tu? Kita forma, kita spalva realybėje, kurios neatpažįsta akys, bet jaučia esant širdis…

Ar nuo to lengviau? Galvojant, jog vis dar esi?

Ne.

Širdis skyla lyg kibiro kraštas, kaip tąkart, kai neturėdamas jėgų stojaisi, bet neatlaikęs savosios būties – susvyravai.

Kiekvieną tuštumą reikia užpildyti, kitaip ji išsikeros ir perpildys tave savimi.

Manoji pažiro sėklomis, kurių gausa virto raidėmis, o šios – žodžiais:

Nepamiršk manęs, kad ir kur esi.

*Skiriu savo mylimam draugui Marsui*

Marija Rubavičiūtė. VIDURNAKTIS (asambliažas). Iš ciklo SIENŲ DIENORAŠČIAI). 50×70.

GIJA

Atrodo, jog visą gyvenimą bandau sugauti kito žmogaus sielą. Užrašyti jo esmę. Išsakyti jo būtį. Rasti tą esminę giją, tą šaknį, nuo kurios jis tapo savimi.

Kartais tai tampa taip beprotiška, taip sunku, jog ši gija laikanti ir vedanti nuo kito link manęs ir nuo manęs atgal į kitą – nutrūksta. Lieka dvi atkarpos to, kas buvo vientisa. Jų nebegalima sujungti, nes tai bus netikra. Negalima įdėti į žemę ir viltis, kad siūlas taps šaknimi ir prigijęs gyvens ta sielos dalimi, kuri nuo tavęs tąkart pabėgo.

Bet mes sodiname.

Laukiame.

Viliamės, kad gija, kuri nebeturi jokios gyvasties – atgis. Kad visi išėję sugrįš. Todėl saugojame šias nuotrupas mintyse, rankose, širdyse, užrašų knygelėse, stalčiuose, savyje. Kad šiam vardui sugrįžus, galėtume pakelti praeities giją ir ją prilipinti dabartyje. Tarsi ji dar būtų tinkama.

Bet ji nebetinka, nes gija to, kuris ją sukūrė, kuri turi šaknis ir būtį savyje – nuolatos ir nepaliaujamai keičiasi, mainosi ir niekuomet negali būti ta pati, nes buvimas tuo, kas buvai – grįžimas atgal, o mes čia esame tam, kad drąsiai žengtume pirmyn.

Akimirkomis kaip ši supranti, jog visas laukimas ir vylimasis tebuvo stabdymas savęs žengti tolyn, stabdymas savęs sau būti savimi: atkuriant, perkuriant, sukuriant save vis kitokį ir būtent tokį, koks esi pats iš savęs, visa savo būtimi. Tai laisvės momentas, leidžiantis pamatyti, kur baigiasi šaknys ir prasideda siūlai, arba atvirkščiai, kur baigiasi siūlai ir prasideda šaknys, esti gyvybė.

Nelaikyk kito gijos kaip virvės, stabdančios save kelyje. Leisk jai gulėti taip, kaip nutrūko. Nekelk. Neslėpk. Nelauk ir nesinešk jos drauge. Leisk jai būti nešamai vėjo. Leisk jai būti plaunamai lietaus. Leisk jai būti be tavęs.

Vakar tavęs gija tapo per aštri. Šiandien ji nutrūko. Dabar tavo ir mano sielos esti šaknimis, o šaknys esti mūsų pradžia eiti, nutrūkusiais siūlais suadant prakiurusius batus, sutvirtinant batraiščius, kad žingsniai augtų šakomis, reginčiomis ir siekiančiomis dangų.

Laisvė.