Gyvenimas be juodraščio

Viktorija Daujotytė – gyvas dvasinio sutelktumo, mąslios rimties bei nuosekliam darbui nuteikiančio ramaus susikaupimo įsikūnijimas. Man teko daugybę kartų matyti ir girdėti ją kalbančią – skaitančią universitetinių kursų paskaitas, konferencijų pranešimus, sakančią įkvepiančias kalbas. Lėtai, bet tvirtai tariamas Profesorės žodis – lyg iš karto akmenyje iškaltas lapidarinis įrašas, kurio jau niekada nereikės taisyti ar tikslinti, nes juo – lyg herakleitiška ištara – reiškiama taupi mintis jos pačios svarumo yra įcentriškai sutelkta ir suspausta iki švytėjimo. Kiekvieną kartą, klausydamasis Viktorijos Daujotytės kalbėjimo, tampi tikros žodžio misterijos liudytoju ir dalyviu: regi ir girdi, kaip ramiai, oriai, be galo prakilniai tariami žodžiai, banguodami lyg lėtai sruvenančios upės vandenys, pamažu virsta ilgu tekstu – bet jo klausantis niekada neprailgsta, nes kupinas rimties kalbėtojos balsas, keliantis pasitikėjimą viskuo, kas yra aplinkui – ir net visu pasauliu, regis, sustabdo pačią laiko tėkmę. Iš karto gimęs kaip tobulas sakytinio žodžio švarraštis, Profesorės kalbėjimas tampa lengvai persodinamas į baltą švaraus popieriaus lapo dirvą ir toliau gyvuoja kaip užrašytas tekstas.

Taip viena po kitos gimsta jos knygos, lengvai ir užtikrintai poetiškais žodžiais liejamos lyg akvarelės, bet akvareliškas frazių skaidrumas netrukus atveria svarius ir kietus brandžių minčių branduolius – tai, kas žodyje ir mintyje yra substanciška. Jei nematytum akvareliškai nulieto Viktorijos Daujotytės teksto, tikrai pamanytum, kad tokį svarų mąstymą ir kalbėjimą įmanoma perteikti tik visiškai skirtinga rašymo ar sakymo technika, kurią galbūt galėtume pavadinti aliejine tapyba žodžiais.

Kartą Viktoriją Daujotytę man teko matyti rašančią – be abejo, ne kompiuteriu, o taip, kaip įprasta rašyti tūkstančius metų, nuo pat šumerų raštininkų laikų – ranka, vedžiojančia rašiklį, ir Profesorės rašymas buvo toks pat lėtas ir kartu toks pat užtikrintas, kaip ir jos kalbėjimas. Galėtum net pamanyti, kad taip lėtai rašant neįmanoma per visą gyvenimą parašyti nė vienos knygos – tikrai būtum tuo tikras, jei visa lentyna Viktorijos Daujotytės veikalų, parašytų nesiblaškančios minties kreipiama neskubančia ranka, neliudytų priešingai, iškalbingai bylodama apie pergalingą ramaus susikaupimo ir nuoseklaus bebaimio darbo jėgą. Kiekvienas pagal savo išgales galėtume pasimokyti iš Profesorės prakilnios rimties, aristokratiško orumo ir susikaupimo, vejančio šalin bet kokį nepasitikėjimą savimi, išsiblaškymą ir dvasios tingumą.

Visi, kurie pajėgiame rašyti, bet vis dėlto dėl nepasitikėjimo savimi, tingumo ar iš baimės nerašome arba rašome pernelyg mažai, esame sugėdinami to milžiniško svariais žodžiais Viktorijos Daujotytės parašytų veikalų masyvo, kuris įrodo, koks galingas – ir pergalingas – gali būti su ryškiu talentu sujungtas minties ir kūrybinės vaizduotės darbas. Ne tik Profesorės parašyti tekstai, bet ir pati egzistencinė jos – dvasios aristokratės – laikysena, liudijanti atsakomybę už jai patikėtą dvasinę teritoriją, pajėgia mus įkvėpti tiems darbams, kuriuos privalome atlikti. Tie, kurie esame įsitikinę, kad turime šiokį tokį talentą, Profesorės ir jos nuveiktų darbų esame mokomi, kaip neužkasti ir neišbarstyti savojo talento, kaip neišduoti kiekviename iš mūsų gyvenančio kūrybos daimono. Puikiai atmenu prieš kokius dešimt metų Viktorijos Daujotytės man ištartus žodžius: „Nagli, būtinai padarykite savo darbus!“

Regimanto Tamošaičio nuotr.

Visas lietuviškosios humanitarikos laukas nužymėtas Viktorijos Daujotytės pastatytais dvasinių verčių riboženkliais. Profesorė – neginčijama šio lauko valdovė ir viešpatė – lėtu ir tvirtu aristokratės žingsniu nuolat apeina šias lietuviškos dvasios valdas iki tolimiausiųjų ribų, įžvelgdama šioje dvasios teritorijoje naujas talento ir sielos gyvybės apraiškas, įvertindama tai, kas iš tiesų vertinga, ir paskatindama augti gležnus kūrybinio talento daigus. Sunku suskaičiuoti, kiek poetų, prozininkų, lietuvių literatūros tyrėjų bei kritikų, kalbininkų, filosofų, istorikų ir daugybės kitų humanitarikos sričių atstovų yra Viktorijos Daujotytės mokiniai, su pagarba ir didžiausiu dėkingumu prisimenantys savo Mokytoją. Profesorės globojami ir kūrybiškai skatinami, jie išaugo kaip brandžios asmenybės, kuriomis didžiuojasi visa Lietuva.

Vienas labiausiai įkvepiančių ir nelygstamą moralinį autoritetą garantuojančių bruožų yra Viktorijos Daujotytės gebėjimas motiniškai švelniai – vien dėl neformalaus autoriteto, be jokios pretenzijos į autoritarinį dominavimą – steigti bei saugoti mūsų kultūros hierarchiją atrandant ir išlaikant tai, kas nacionalinėje kultūroje vertingiausia. Kažin kokiu beveik mistiniu būdu Profesorė moka ne tik paskatinti kūrybai tuos, kurie turi talentą, bet ir švelniai, neįžeisdama asmens, atkalbėti nuo bergždžių kūrybinių ambicijų talento stokojančiuosius.

Visą lietuviškosios humanitarikos lauką regėdama kaip vieningą, nesuskaidytą į siaurus paskirų disciplinų rėžius, Viktorija Daujotytė savuoju neprilygstamu autoritetu formuoja mūsų, humanitarų, taip pat platesnės akademinės bendruomenės ir visos visuomenės supratimą, kad humanistika nėra tik siaurų mokslinių disciplinų visetas ir kad ji apskritai yra šis tas gerokai daugiau nei šiaip mokslas. Itin ryškūs Profesorės nuopelnai formuojant platesnę ir konceptualesnę lituanistikos – visos mūsų humanitarikos šerdies – sampratą.

Skyrium verta priminti labai vaisingą Viktorijos Daujotytės siekį literatūros mokslą sieti su filosofija, atrasti šių disciplinų jungtis bei takoskyras. Profesorę visiškai pagrįstai galėtume įvardyti kaip literatūros filosofijos pradininkę Lietuvoje. Du didžiuosius savo Mokytojus – Viktoriją Daujotytę ir Arvydą Šliogerį – laikau dviem titaniškomis nacionalinės kultūros figūromis, kurių pastangos brėžti jungtis tarp literatūros ir filosofijos buvo vainikuotos įstabiais rezultatais: Arvydas Šliogeris suartino filosofiją ir literatūrą, žengdamas iš filosofijos pusės literatūros lauko kryptimi, o Viktorija Daujotytė – žengdama iš literatūros pusės filosofijos lauko kryptimi. Profesorė – literatūros fenomenologijos ir literatūros hermeneutikos pradininkė Lietuvoje, daugelio kitų savitų literatūros tyrimo prieigų nužymėtoja.

Bet svarbiausia tai, kad Viktorija Daujotytė – ne tik literatūros tyrinėtoja, bet ir jos kūrėja – lietuviškosios humanitarikos lauke iškyla kaip giliausios mūsų kultūros esmės Regėtoja. Jos kalbos ir tekstai visada atsiskleidžia kaip pranašiškų įžvalgų ir nuojautų, atveriančių mūsų kultūrinės savasties tvarumo pamatą, šaltinis, pakerintis bei įkvepiantis lengvai užrašytų ir lengvai tariamų žodžių svarumu.

Apmąstymai. Valentinas Ajauskas