Patirti Kitą

Tai yra požiūris į žmogų be tikėjimo. Kitu netikima, Kitas priimamas toks, koks jis pasirodo tiesioginėje patirtyje, t. y. kūniškai, todėl natūraliai ir suvokiamas kaip pajungtas įvairiausiems instinktams, kuriuos bet kokios neinstinktyviai atrodančios elgsenos tik maskuoja. Žmogus – tokia trapi būtybė, kuriai nuolatos reikia patvirtinimo iš Kito apie jos pačios būtį, jai reikia pripažinimo, ir tik per pripažinimą ji gali išlikti tuo, kuo yra ir į ką veržiasi. Kartais žmogaus tikslas apie jį pasako daugiau, nei jo sugebėjimai. Kitų žmonių tikėjimas žmogumi padeda jam tapti tuo, kuo tapti jis siekia, galų gale padeda jam išlikti žmogumi. Jeigu netikima, kad žmogus yra kažkas daugiau, nei vien cheminių procesų padarinys, tai skatins paties žmogaus tikėjimą, kad jis yra tik cheminių procesų padarinys, ir ilgainiui jis ir taps tik cheminių procesų padariniu.

Tikėjimas yra be galo pavojingas, nes galima tikėti, kad tavo kūnas nieko nereiškia, kad gali pasikeisti savo kūną. Kaip tik kūnas yra duotas objektyviai, jo neįmanoma pakeisti, o bet kokios jo modifikacijos, peržengiančios kosmetikos ribą, skatina įsitikinimą, kad kūnas nieko nereiškia, o ilgainiui – niekas nieko nereiškia. Tačiau tikėjimas kartu yra žmogiškumo pagrindas ir būtina tiek jo buvimo, tiek jo supratimo sąlyga. Johannas Volfgangas von Goethe yra sakęs, kad priimdami žmogų, koks jis yra, padarome jį blogesnį, o priimdami jį tokį, koks turi būti, padarome tuo, kuo jis gali tapti. Vėliau šią mintį savo maksima pasirinko Viktoras Franklis, sukūręs vadinamąją logoterapiją – prasmės terapiją, paremtą tikėjimu gyvenimo prasmingumu. Tokio tikėjimo nepaneigiama galia yra koncentracijos stovyklas ištvėrę žmonės, kurių tarpe nebuvo nė vieno, kuris neturėtų arba stiprios valios, arba stipraus įsitikinimo gyvenimo, o kartu ir tokio išbandymo, prasmingumu. Abiem atvejais atsiremiama į tikėjimą kaip tikrovę steigiančią galią, kaip galią, kuri steigia tavąjį žmogiškumą ir kartu tavo akyse užtikrina Kito žmogiškumą.

Kodėl mūsų laikais, užtikrinančiais kaip niekada patogų gyvenimą su visa pažangia sveikatos priežiūra, miršta tiek daug jaunų žmonių, nukankintų streso ir beprasmybės pojūčio, galų gale kodėl savižudybių mastai tik didėja? Viena iš priežasčių neabejotinai yra dingęs tikėjimas žmogumi. Marnos mūšyje vokiečiai ir prancūzai sugebėjo vienas kitą pasveikinti su Kalėdomis, apsikeisti dovanomis, pasibūti kartu, nepaisant to, kad sekančią dieną teko grįžti į apkasus ir vėl pulti į beprasmiškas žudynes. Tai rodo gilų tikėjimą Kito, netgi priešo, žmogiškumu. Tai stebuklingas tikėjimas, sukuriantis tokius stebuklus, kaip minėtame mūšyje, kurie šiandien būtų neįsivaizduojami.

Bet kokio tipo redukcionizmas, suvedantis visą žmogaus elgesį į vieną ar kelis faktorius, prieštarauja pats sau ir yra logiškai neįmanomas, nes jeigu žmonių matymas tokių, kokius nori matyti, prisideda prie to, kokie žmonės yra, ir jeigu juos sugebama matyti kaip veikiančius ne pagal kelis faktorius, o kaip ištisą prasmių tinklą, sutelktą autentiškoje sąmonėje, įkūnytoje konkrečiame materialiame kūne, tuomet akivaizdu, kad jeigu vienas žmogų mato kaip nepaklūstantį faktorių logikai, o kitas – kaip paklūstantį ir daugiau ar mažiau jos nulemtą, tai pastarasis klysta. Negali būti teisus tas, kuris viską aiškina keliais principais, jeigu yra bent vienas žmogus, kuris tiems principams nepaklūsta ir šlykštisi tais, kurie ant jų stato savo egzistenciją. Savaime suprantam, kad tie, kurie nori žmogų matyti kaip autentišką asmenybę, kaip niekieno nenusavinamą Kitą, irgi į žmogų žiūri taip, kaip nori jį matyti, ir todėl mato tai, ką nori matyti, tačiau šis požiūris išskirtinis tuo, kad jis teigia prasmių daugį ir nesuveda visko į keletą pamatinių instinktų, skirtingai nuo priešingo požiūrio, kuris kaip tik dėl galimybės žiūrėti ir gyventi kitaip pats iš savęs tampa klaidingu.

Netikėjimas žmogumi tiesiogiai nulemia ir netikėjimą meile, netikėjimą santykiuose pasireiškiančių smulkmenų reikšmingumu. Įsitikinimas meilės nemetafiziškumu, nulemtu grynos biologijos, yra nesuderinamas su baziniais biologijos faktais. Vladimiras Solovjovas pateikė skirtingų gyvūnų rūšių dauginimosi būdų analizę, rodančią, kad kuo gyvūnas vislesnis, tuo jis šaltesnis savo poros atžvilgiu, labiau linkęs į neištikimybę ar net apskritai neturi lyties ir dauginasi proliferacijos bei kitokiais būdais, ir, atvirkščiai, kuo gyvūnas labiau linkęs į intymius santykius, dauginasi lytiškai, prisiriša prie porininko, linkęs į ištikimybę, tuo mažiau ir rečiau dauginasi. Solovjovas prieina išvados, kad „lyčių meilė ir giminės pratęsimas yra atvirkščiai proporcingi vienas kitam: kuo stipresnė viena, tuo silpnesnis kitas“. Kadangi žmogus neišvengiamai atsiduria tame poliuje, kuris nurodo į labiausiai mylinčius ir mažiausiai besidauginančius padarus, tampa visiškai akivaizdu, kad dauginimosi instinktas nėra nei meilės pagrindas, nei jos esmė. Meilė – tai visų pirma galimybė patirti Kito svetimybę ir tiek pačiam į ją įeiti, tiek ją priimti į save. Kito negalima nusavinti, tačiau jis visuomet per meilę atsiveria kaip kažkas, kas paneigia savo paties svetimybę. Tačiau pats toks atsivėrimas įmanomas tik tuo atveju, jeigu tikima, kad yra ką atverti, jeigu tikima Kito žmogaus savitumu, jeigu tikima juo kaip unikalių įvairiausių prasmių koncentratu, niekaip nesuvedamu į jokius pamatinius ar pastoginius instinktus.

Kadangi meilėje gimsta nauja gyvybė, tai kartu atskleidžia ir dar vieną svarbų tikėjimo žmogumi matmenį: tik tikėdamas Kitu, gali sukurti naują gyvybę (aišku, įmanoma ir „užstatyti“ ar „pasidaryti“ vaiką be jokios meilės – nuo to nukenčia visi, o labiausiai pats vaikas, kuris arba apskritai sunaikinamas, arba susiduria su tam tikra dalinės nemeilės atmosfera augdamas), tokiu būdu įsteigdamas naują savaimingą Kitą kaip tiek fizinę, tiek metafizinę būtybę. Tikėjimas gali steigti ne tik žmogiškumą, bet ir žmogų. Tuo tarpu netikėjimas, žmogų sutraukiantis į instinktų automatoną, motinos įsčiose bręstantį kūdikį – į nežmogišką gniutulą, su kuriuo gali pasielgti kaip nori, o žmogiškumą – į maskuotę, kuria uždengiama tai, kas suvokiama kaip nežmogiška apskritai.

Kokiu žmogumi tikime, tokius žmones aplink save ir kuriame, tokiais žmonėms galiausiai tampame patys. Todėl netikėjimas žmogumi, galintis kilti tiek iš civilizacinių pasiekimų kuriamo beprasmybės ir nereikšmingumo pojūčio, tiek net iš filosofinio skepticizmo yra pavojingas visų pirma tiems, kurie jo laikosi. Šis netikėjimas yra ne tiesa, o tik jos projekcija, patogi savo neįpareigojančia ir viską nuasmeninančia „logika“, tačiau brutali savo beprasmybe. Tai prasta filosofija, naikinanti žmogų ir žmogiškumą, kurie suteikia tuos pagrindus, kurių atžvilgiu ir teįmanomas tas skepticizmas, kuris tokią filosofiją maitina. Todėl nuo šiol kiekvienam, netikinčiam žmogumi, pranokstančiu jų suprantamą „žmogų“, būtina iškelti pamatinį uždavinį: patirti Kitą. Nenoras tą padaryti liudija tik žmonių silpnumą. Iš tiesų yra žmonių, kurie patys save padaro civilizuotais gyvuliais, ir mes savo netikėjimu jais prie to prisidedame. Vienintelis būdas tą įveikti – absoliutus tikėjimas Kitu. Patikėję Kitu, galbūt vieną gražią dieną ir patys kitiems tapsime jų pačių esmę apsibrėžti padedančiu Kitu.

Andrius Makarevičius-Makare. IŠEINANTI-ATEINANTI. 2016. 80×100. Aliejus, drobė.