pirštų galiukais liečiu sutemas
garuojančias iš vidaus
atodūsis lyg gnomas nusuktu sprandu
jo dilgus oras su vos įžiūrimom
oranžinėm dulkėm
įsiremia į akies vyzdį ir duria
sukosėju ir išvystu kecalkoatlą
toltekų siųstą paukštį ne paukštį
išminties žuviai perėti
kol kas jos formos mirga
mane skrodusioj rentgeno spinduliuotėj
jų nebesugausiu nebent dar bus ligos lūžiai
sukosėju prisimenu kaip aptemo protas
ne iškart o pamažėl įsibėgėdamas
saikingom dozėm didinant siaubą
priešais atsivėrusią bejėgystę
ir ne savaitei ne mėnesiui ilgam
štai ką reiškia būt per greitam aistrai
gyvenimui būt nepasiruošusiam perdegimui
lig šiolei šlitinėju sunkiai dūsaudamas
prakaituoju palikdamas šliūžę
lig šiolei manęs baidos kopėčios
