Fenomenologijos judėjimas ir naujoji filosofijos kryptis išsirutuliojo iš Edmundo Husserlio (1859–1938) skirtingu gyvenimo metu parašytų darbų ir skaitytų paskaitų, pirmiausiai – „Loginiai tyrinėjimai“ (Logische Untersuchungen, pirmasis leidimas 1900–1901), paskaitos – „Fenomenologijos idėja“ (Die Idee der Phänomenologie, 1907), straipsnis – „Filosofija kaip griežtasis mokslas“ (Philosophie als strenge Wissenschaft, 1910–1911), „Idėjos apie grynąją fenomenologiją ir fenomenologijos filosofiją“ (Ideen zu einer reinen Phänomenologie und phänomenologischen Philosophie, 1913), „Karteziškosios meditacijos“ (Meditations cartesiennes, 1931, dėl vokiško paskaitų rankraščio pasimetimo, dažniausiai naudojamas prancūziškas vertimas), „Vakarų mokslų krizė ir transcendentalinė fenomenologija“ (Die Krisis der europäischen Wissenschaften und die transzendentale Phänomenologie, 1936). Husserlis mokslą (Wissenschaft) apie fenomenus plėtojo polemizuodamas su kitomis tuo laiku paplitusiomis dviejomis filosofinėmis kryptimis – natūralizmu-psichologizmu bei istoricizmu.
Natūralizmas pirmiausiai remiasi prigimtinai žmonėms būdinga natūralia nuostata (die natürliche Einstellung), pasak kurios, patiriami fiziniai objektai naiviai pripažįstami kaip neproblemiškai esantys, parankūs bei tiesiogiai duoti pažinimui. Ši natūrali nuostata natūralizmo doktrinoje radikalizuojama į natūralistinę (die natüralistische Einstellung), remiantis kuria, jau natūraliai nuostatai būdingas „trečiojo asmens“ žvilgsnis visiškai išjungia asmeninę nuostatą (die personalistische Einstellung), abstrahuojant pažįstantįjį ego bei suabsoliutinant fizinių daiktų pasaulį. Šia nuostata, kuria grindžiamas mokslas, dalykai pripažįstami egzistuojantys tik fiziškai bei valdomi mechanistinių dėsnių. Tai reiškia, jog net ir psichiniai procesai bei logikos ir matematikos formulės taip pat yra fiziniai vediniai. Natūralistinė nuostata Husserlio vadinama klaida, kadangi ji pavojingai „natūralizuoja sąmonę“ (Naturalisierung des Bewusstseins), kuri yra visų žinių apie tikrovę sąlyga. Sąmonę čia vadinu intencionalių aktų srautu (Bewusstsein ist immer Bewusstsein von etwas), kuriame dalykai regimi pirmojo asmens žvilgsniu. Šis žvilgsnis skiriasi nuo trečiojo tuo, jog dalykai matomi ne kaip esantys savaime, bet pasirodantys patyrime kažkam ir kokiu nors būdu. Būtent šio objekto pasirodymo individualioje patirtyje ir nepaiso natūralistinė nuostata, į sąmonę skatinanti žvelgti kaip į savaime duotą objektą lygų su kitais. Tai Husserlio laikoma pavojumi, kadangi tuo ignoruojamas tvirtesnį pagrįstumą galintis suteikti pirmojo asmens patirtinis laukas. Natūralistinė nuostata taipogi atveria kelią psichologizmui, kuris skaičius ir logines formules laiko psichiniais vediniais, nors šie duoti a priori. Taip atsitinka, kadangi natūralistinėje nuostatoje neatsižvelgiama į skirtumą tarp esančio objekto ir to, kaip šis objektas reiškiasi konkrečioje sąmonėje. To leidžia išvengti transcendentalinis požiūris, kuriuo atkreipiamas dėmesys į pažįstančiojo intencijos aktus.
Istoricizmas remiasi prielaida, jog patyrėjo siekis pažinti konkrečiame dabarties momente esančius dalykus sąlygojamas istorinio konteksto. Šio gali būti silpnesnė ir griežtesnė versijos. Silpnesnė tvirtintų, jog pažinimas yra situatyvus tuo atžvilgiu, jog pažinėjas yra sąlygojamas jo gyvenimo istorinės ir kultūrinės situacijos ir dėl to jo mąstymas pasižymi joms būdingoms išankstinėmis nuostatomis. Pasak griežtesnės istoricizmo versijos, dėl šio istorinio ir kultūrinio situatyvumo pažinimas yra reliatyvus, tad kiekviename laikmetyje gyvenančių žmonių pažinimas yra savitas, turintis atskiras tiesas priklausomai nuo jų požiūrio. Istoricizmo įveika susijusi su eidetikos arba esmių redukcijos įveiklinimu, kai nuo daikto pasirodymo patirtyje vaizduotės būdu žengiama link jo esmės, kuri turi garantuoti objektyvų pamatą tiesai.
Dabar aptarsiu Husserlio fenomeno ir fenomenologinės redukcijos sampratą. Žodis fenomenas (Phänomenon) kilęs iš graikiško žodžio φαινόμενον, kuris savo ruožtu kildinamas iš veiksmažodžio φαίνω, reiškiančio „rodytis, šviestis“, o pastarasis tiesiogiai susijęs su žodžiu φῶς („šviesa“, plg. sanskrito bhās) ir indoeuropietiška šaknimi bʰeh₂ („šviesti, blyksti, blėksti“). Tad pažodžiui fenomenas yra tai, kas „rodosi, šviečiasi“. Ankstyviausia žodžio φαινόμενον vartosena aptinkama antikiniuose tekstuose, Platono filosofijoje φαινόμενον reiškia kintančius juslinius objektus, priešpriešinamus idėjoms, o Aristotelio filosofijoje – stebimus gamtos reiškinius (ypač astronominius, meteorologinius), kurie turėtų būti apibendrinami teorijos. Skeptikai φαινόμενον supranta kaip subjektyvius vaizdinius-rodinius (φαντασία), priešpriešindami juos su išorėje esančiais daiktais (ἐκτός ὑποκείμενον), kurių pažinti neįmanoma. Moderniojoje filosofijoje empiristinės fenomeno teorijos išpažinėjai laiko fenomeną vieninteliu pažinimo šaltiniu, pasirodantį sąmonėje kaip idėjos, percepcija, jusliniai duomenys ir pan., kurie kažkokiu būdu atsitinka bei kyla iš tikrovės objektų, o kantiškos transcendentalinės krypties šalininkai – fenomeną laiko daikto pasirodymo būdu, atsirandančiu dėl žmogiškos proto specifikos, pvz., dėl laiko ir erdvės įžvalgos (Anschauung), kuri įformina iš daikto savaime per patyrimą ateinančius juslinius duomenis (Empfindungen). Husserliška pozicija bando suderinti abi minėtas moderno pažiūras, fenomeną laikydama pirminiu sąmonėje besireiškiančiu turiniu, duotimi, tvirtinant, kad tai yra vienintelis kelias pažinti daiktus savaime (zu den Sachen selbst). Kitaip sakant, fenomenai ir yra daiktai savaime, kurie tampa prieinami atlikus fenomenologinę redukciją.
Tad fenomenologinė redukcija (die phänomenologische Reduktion, „atitraukimas, suvedimas“) įvykdoma, kai žmogui būdinga natūrali nuostata naiviai priimanti daiktų egzistavimą – suspenduojama (ἐποχή), sulaikant (Enthaltung) sprendimą apie patiriamo objekto buvimą-nebuvimą bei suskliaudžiant (Einklammerung) išankstines nuostatas (Vorurteile) apie daiktą. Tai reiškia, jog dėmesys atitraukiamas (redukuojamas) į tai, kaip konkrečiu laiku-vietoje daiktas pasirodo jo stebėtojui. Dėmesio atitraukimas pasižymi tuo, jog išjungiamas bendras dalykų egzistavimo teigimas (Ausschaltung der Generalthesis der natürlichen Einstellung), būdingas natūraliam požiūriui, tuomet pakeičiama nuostata (Einstellungänderung), leidžianti pasirodyti fenomenui. Tad fenomenas Husserliui turi dvilypumą, viena vertus – tai yra tai, kas rodosi (das Erscheinende), kita vertus – pats pasirodymas (das Erscheinen selbst), besirodančio objekto pasireiškimo būdas.
Atlikus fenomenologinę redukciją, atsiskleidžia pasirodymas, tačiau be daikto, negalėtų būti ir pasirodymo, pasirodymas atskleidžia intencionalią sąmonės struktūrą. Šalia fenomenologinės redukcijos, Husserlis dar kalba apie transcendentalinę redukciją (die transzendentale Reduktion), kuri veikia išvien su fenomenologine redukcija, t. y. jeigu fenomenologinėje atogrąžoje pabrėžiamas pasirodantis objektas, transcendentalinėje redukcijoje pabrėžiama jo sąlyga – subjekto išskyrimas, kurio intencijose iškyla fenomenas. Redukcijos samprata Husserlio pirmą kartą įvesta „Idėjose“ (1913), pažymint jos skirtingus aspektus kai kada Husserlio vartojami ir kiti terminai, pvz., „filosofinė redukcija“, „epistemologinė redukcija“, „fenomenologinė-psichologinė redukcija“ ir kt. Be šių dar paminėtina eidetinė redukcija (die Eidetische Reduktion), kuri varijuojančios vaizduotės dėka, dėmesį sutelkia į pasirodančio objekto esminius požymius, pažinime išryškindama jo esmę.
Jacques Derrida (1930–2004) dekonstrukcijos (déconstruction) sampratą išvystė savo trijuose pagrindiniuose veikaluose, išleistuose 1967 m. : „Apie gramatologiją“ (De la grammatologie), „Balsas ir fenomenas“ (La Voix et le Phénomène) bei „Raštas ir skirtis“ (L’Écriture et la différence). Be šių veikalų taip pat reikšmingi daugelis vėliau išleistų Derrida esė arba dialogų su juo rinkinių, kaip pvz., „Filosofijos paraštės“ (Marges – de la philosophie, 1972), „Sklaida“ (La dissémination, 1972), „Pozicijos“ (Positions, 1972), „Psychė: kito atradimai“ (Psyché Inventions de l’autre, 1987 ) ir kt. Derrida’os dekonstrukcijos sampratai susiformuoti ir atsirasti su ja susijusiems terminams kaip logocentrizmas (logocentrisme), fonocentrizmas (phonocentrism), skirtis (différance), sklaida (dissémination) ir kt. turėjo reikšmingą įtaką eilė mąstytojų, iš kurių pirmiausiai išskirčiau Ferdinandą de Saussure‘ą (1857–1913), Edmundą Husserlį (1859–1938) bei Martyną Heideggerį (1889–1976). Tad pirmiausiai apibūdinsiu tuos momentus, kuriuose Derrida susiduria-disputuoja su šiais mąstytojais ir taip plėtoja savo filosofiją.
Ferdinandas de Saussure‘as laikomas naujo ženklo teorijos sukūrėju, paskatinusiu susiformuoti struktūralizmo judėjimą ir drauge padariusį įtaką Derrida. Saussure’ui kalbinis ženklas (le signe linguistique) yra dvejopas: sudarytas iš savo turinio – sąvokos (élément conceptuel), vadinamos signifikatu (signifié), ir jo materialios išraiškos (élément expressif, foninės ar grafinės), vadinamos signifikantu (signifiant). Svarbus Saussure’o pabrėžtas aspektas yra tas, jog signifikantų ir signifikatų poros nėra sukurtos, bet duotos arbitraliai (arbitraire) arba nemotyvuotai (immotivé), tai paaiškina, kodėl garsinis įvardinimas vienos sąvokos (pvz., jaučio) įvairiose kalbose skiriasi. Be to, kalbinio ženklo teorija nekalba apie fizinius referentus – daiktus, bet apima psichinę ženklo raišką suvokėjuje, nepabrėžiant komunikacinio aspekto tarp skirtingų suvokėjų ir nurodomų daiktų. Taip pat svarbus dalykas yra tas, kad žodžių vertė (valeur) bei iš to kylanti žodžių prasmė (sens) atsiranda ne iš signifikanto arba, bendriau, ženklo nuorodos į daiktą, bet iš atskirų žodžių (ženklų) santykių su kitais žodžiais. Vertė apibrėžiama ne per pozityvų žodžio turinį, bet per negatyvų santykį su kitais žodžiais. Pvz., lietuviško žodžio vertė „vyras“ įgaunama skaičiuojant jo santykį su žodžiu „moteris“, per bendresnį žodį „žmogus“, taip pat žodžius „lytis“, „šeima“ ir t. t.
Derrida veikale „Apie gramatologiją“ pripažįsta pagrindines Saussure’o daromas perskyras, tokias kaip: kalbos ženkliškumą, du ženklo komponentus – signifikantą ir signifikatą, jų tarpusavio santykio arbitralumą, jų prasmės įgavimą dėka skirtumo ir kt., tačiau Derrida kritikuoja vieną dar nepaminėtą pagrindinį šios sistemos trūkumų, pasirodantį 6-ajame skyriuje „Kurse apie bendrąją lingvistiką“ (Cours de linguistique générale, 1916), būtent – šnekamosios kalbos pranašumą rašto atžvilgiu, o kartu ir signifikato iškėlimą signifikanto atžvilgiu. Tai išplaukia iš to, jog tvirtinama, kad garsinė išraiška – šneka reprezentuoja vidinę prasmę – signifikatą, o raštas yra priemonė reprezentuoti tik šneką. Tokiu būdu šneka įgyja hierarchinį pranašumą rašto atžvilgiu, jį nužemindama. Pasak Derrida’os, šį Saussure’o požiūrį atliepia beveik visa Vakarų tradicija, pradedant nuo Platono (dialoge „Faidras“) ir Aristotelio, vėliau ryškiai pasirodantį Rousseau filosofijoje bei iki pat įtakingo Derrida’os amžininko, struktūralizmo plėtotojo antropologijoje – C. L. Strauss’o.
Šį šnekamosios kalbos privilegijavimą rašto atžvilgiu Derrida įvardina savo sukurtais terminais – fonocentrizmu (phonocentrism) ir truputį bendriau – logocentrizmu (logocentrisme). Fonocentrizmas, laikydamas garsą pirmine, gyva ir natūralia raiškos forma, o raštą dirbtiniu, negyvu, užmarštį nešančiu raiškos būdu, iškelia ir substancializuoja garsą, kuris toliau nesunkiai tapatinamas su metafiziniais esaties dariniais, tokiais kaip dvasia, siela, sąmoningumas, Dievas, pvz., Evangelijos pagal Joną žodžiais: „Pradžioje buvo žodis, žodis buvo pas Dievą ir Dievas buvo žodis“. Visa tai išreiškia jau logocentrizmą, pasak kurio, Vakarų tradicijai būdingas noras atrasti ir logiškai apsibrėžti pradus-principus, neišvengiamai priveda prie kažko suabsoliutinimo, kuriam neteisingai pajungiami likę dalykai (pvz., raštas nužeminamas šnekai). Logocentrizmas savo ruožtu steigia esaties metafiziką (la métaphysique de la présence), kuria būtis aiškinama kaip įvairūs esaties pavidalai (eidos, arche, telos, energeia, ousia, aletheia, trascendentalumas, sąmonė, Dievas, subjektas etc.), pasižymintys tapatumu, savipakankamumu, nekintamumu ir pan. Šie esaties metafizikos pavidalai Derrida’os dar vadinami transcendentaliniais signifikatais, kurie išsiskiria iš kitų ženklų taip, tarsi jie peržengtų likusius ženklus nedalyvaudami jų sistemoje, nors pastarųjų ženklų prasmė būtų sąlygojama transcendentalinių.
Grįžtant prie Derrida’os kritikos Saussure’ui, Derrida netvirtina, jog raštas yra kaip nors pirmesnis už šneką, tačiau nori parodyti, kad abu adekvačiai negali paaiškinti prasmės raiškos, kuriamos abiejų. Čia Derrida įveda naują terminą – skirtį (différance). Skirties termino sukūrimu taip pat „žaidžiama“ norint parodyti garso nepirmavimą prieš raštą, kadangi différance ištariamas lygiai taip pat kaip ir užrašytas žodis différence (skirtumas), nors jų prasmė skirtinga. Différance savyje pažymi ne tik skirtumą tarp ženklų, bet ir prasmės konstitucijos atidėjimą-nukėlimą dėka to skirtumo, tai reiškia, jog signifikato prasmė niekada nėra iki galo suprantama, kadangi bet koks signifikatas iškart funkcionuoja kaip kito signifikato signifikantas. T. y. jei norime suprasti, kas yra „jautis“, galvojame apie jį tam tikrais žodžiais, bet norint suprasti tuos žodžius, vėl reikia kitų žodžių ir t. t., tad žodžio „jautis“ prasmė visuomet nusikelia į vis kitus žodžius – naujus signifikantus, kurių visa prasmė niekada iki galo neužčiuopiama, nevaldoma.
Bandydamas toliau parodyti Saussure’o pozicijos nepagrįstumą, privilegijuojant šneką, Derrida įveda archirašto terminą (archi-écriture). Archiraštas nėra raštas fizine prasme, bet tai, kas yra dar iki šnekos ir rašto, nenumatant jų hierarchinės priešpriešos, tam tikras dalykų žymėjimas-fiksacija (pvz., mazgai ant virvių, fiksuoti papročiai ir kt., tikriniai vardai, nurodantys pareigas), kurią turi net ir gentys, nenaudojančios rašto fizine prasme. Iki šiolei pateiktas Saussure’o pozicijos nagrinėjamas ir yra Derrida’os dekonstrukcijos (déconstruction) pavyzdys. Terminas dekonstrukcija atsirado prancūzų kalboje XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai verčiant Heideggerio veikalą „Būties klausimu“ (Zur Seinsfrage) buvo išverstas terminas Abbau. Derrida perima šį terminą pirmą kartą panaudodamas veikale „Apie gramatologiją“. Viename savo esė „Laiškas draugui japonui“ Derrida taipogi kildina terminą iš Heideggerio Destruktion ir Abbau (Destruktion terminas iš „Būties ir laiko“), kurie Heideggerio suprantami kaip „demontavimas“ – siekis apmąstyti Vakarų metafizikos istoriją, pabandant praskleisti atskirus jos sluoksnius, artinantis prie pirminių Dasein struktūrų.
Dekonstrukcija Derrida’os prasme nėra nei dalyko analizė, nei kritika, tačiau įvykis, išlaisvinantis ženkluose skirtį, parodančią kiekvieno reiškinio ribas, tačiau nevedantis į jokią naują esaties darinį. Tad dekonstrukcija pirmiausiai reiškiasi kaip prieštaravimo identifikavimas tam tikrame tekste, mąstymo sistemoje, išskiriant jame priešpriešas. Tai gali būti vienos sąvokos prieštaringumo atskleidimas, nurodant joje slypintį prasmės neatitikimą arba dažniausiai iškart dviejų prieštaringų sąvokų nurodymas, kur viena iš jų dažniausiai privilegijuojama kitos sąskaita. Kitas etapas – parodyti, kad šios sąvokos (šneka ir raštas, natūralumas ir auklėjimas/kultūra, nuoroda ir išraiška) tarpusavyje susijusios ir negalinčios būti hierarchizuojamos, tai išreiškiama Derrida’os sukurtais naujais terminais ir pasakymais tokiais kaip skirtis (différance), sklaida (dissémination), pėdsakas (trace), pharmakonas (pharmakon), papildas (supplement), „nėra nieko už teksto“ (il n’y a pas de hors-texte) ir kt., kuriais bandoma išvengti esaties metafizikos terminų, kurie neribotą prasmės daugį (polysémie) bando suvaržyti įsteigdami transcendentalinius signifikatus, turinčius absoliučią prasmę.
Pažiūrėkime, kaip dekonstrukcija pasirodo Husserlio atveju, kuriai skirtas veikalas „Balsas ir fenomenas“. Derrida kaltina Husserlį savo sistemą remiant esaties metafizika, turint omenyje analizuojamą „Loginių tyrinėjimų“ pirmajame skyriuje padarytą perskyrą tarp nuorodų (Anzeigen, index) ir išraiškų (Ausdrück, expression), kuri, Derrida manymu, lemia visos fenomenologijos tolesnį vystymąsi. Husserliui iš abiejų fenomenologiškai reikšmingos tik išraiškos, kadangi nuorodos yra tik signifikantas neturintis signifikato, o išraiška savyje turi signifikatą, pasirodantį sąmonėje, t. y. signifikatas visuomet yra ankstesnis už signifikantą. Ši skirtis aiškiausiai pasireiškia vidiniame monologe, kuriame, pasak Husserlio, žodžiai nenurodo į mentalinius aktus kaip dialoge, kadangi čia žodžiai (balsas) ir mentaliniai aktai sutampa, jų nereikia indikuoti, kadangi jie betarpiškai dabar (im selben Augenblick) esami subjektui. Derrida siekia parodyti, kad vidinis balsas funkcionuoja taip pat kaip ir nuorodos, visuomet nurodančios į kitą, kurio jau nėra arba dar nėra, tvirtinama, kad tai jau implikuojama Husserlio temporalinės sąmonės aiškinime, kuriame praeitis pasirodo kaip retencija, o ateitis kaip protencija. Šiuo atžvilgiu Derrida tvirtina, kad nėra aiškaus skirtumo tarp sudabartinimo-atminties (Gegenwärtigung) ir retencijos, parodant, kad tariamas dabarties aktas visuomet nurodo į kitą, tuomet sąmonė sau yra tik reprezentuojama, bet ne prezentuojama.
Daugiausiai naudota literatūra