Šventumo ir angeliškos būties atvertys: apžvelgiant Albinos Žiupsnytės parodą „Vilties motina“

2020 metų pabaigoje, Vilkijoje, Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje veikė dailininkės, tapytojos (taip pat ir šilko technika), grafikės, rašytojos (Mažos Giraitės slapyvardžiu), karpinių kūrėjos, iliustratorės Albinos Žiupsnytės (g. 1958 m.) paveikslų paroda simboliniu pavadinimu „Vilties motina“.

Beje, tai ne pirma dailininkės paroda, surengta Juškų muziejuje – 2017 metais čia buvo pristatyta A. Žiupsnytės paroda „Purienų akimis“.

Džiugu, kad Vilkijos Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus Facebook‘o paskyroje su paroda galima susipažinti ir jos neaplankius – publikuojami visi Albinos Žiupsnytės parodoje eksponuojami darbai su poetiškomis kūrėjos kiekvieno darbo – paveikslo – refleksijomis.

Nors A. Žiupsnytės kūryba profesionali, deja, ji nesulaukė deramo menotyrininkų ir literatūros tyrinėtojų dėmesio bei įvertinimo.

Apie kūrybą, įkvėpimo šaltinius ir pakalbinome Mažąją Giraitę:

Kas labiausiai Jus įkvepia kurti?

Kurti įkvepia gamtos grožis ir Dievo atspindys tame grožyje.

 Vieni mylimiausių  Jūsų kūrybos motyvų – angelai ir paukščiai. Man regis, jie tarsi vienas kitą papildo. Juk tai – dangaus, sakraliosios sferos, reprezentantai, kartu ir tarpininkai tarp žmonių ir Dievo pasaulių. Jūs ir angelus, ir paukščius vaizduojate gamtos, augalų, gėlių apsuptyje. Kaip gimsta šie motyvai?

Dievas man gieda paukščiais, žydi, keliauja kaip debesys, tykiai sninga ir vėjais gaudžia. Gamta skamba kaip nesibaigianti didinga psalmė Dievui. Manau, tokia garbinimo gelmė slypi baltiškoje sieloje ir čia nėra jokio prieštaravimo. Manau, kad mes patinkame Dievui būtent tokie, kvepiantys rugiais, aplipę žiedadulkėm… Tad mano angelai vaikšto apsitaisę gėlių drabužiais, o Dievo Motina kaip raudonų dobilėlių laukas… Parodos būna labai lankomos, nes žmonės atranda artimumą savo giliausiajai Tiesai. Tai mane džiugina. Jaučiuosi lyg priminčiau paukščiams jų giesmių natas ar kad jie geba skristi… Juk Dievas yra kiekvieno mūsų sparnai…

Juozo Valiušaičio reprodukcijos

Jūsų kūrybinėje mintyje dera ir juvelyriški piešiniai, ir itin subtilus poetinis žodis. Kas lemia šią unikalią sintezę?

O mes esame žmonės paukščiai… tik tokie užsimiršę… Pasaulį suvokiant kaip simbolių kalbą atsiveria galinga prasmių versmė, todėl kartais kyla noras palydėti parodą tekstais, nors ši idėja ne mano. Tai daryti pakvietė nuostabieji Gyvojo Juškų Muziejaus šeimininkai Vida ir Arūnas Sniečkai. Internetinis papildymas tekstais tapo tarsi laiškai iš jų Šviesos krašto, į kurį aplinkybės užtvėrė kelią…

 Esate išleidusi knygas  „Popieriaus karpymo menas“ (1994), pasakas „Dievdirbio širdis“ (1992), pasakas ir fantastines istorijas „Dainuojantys rugiai“ (1999), knygą „Baltasis Žvirgždės slėnis“ (2000), pasaką „Drugių karalystė“ (2018).  Daugiausia tarp jų – pasakų knygos. Ar vaikų auditorija Jums artimiausia? Kokie artimiausi Jūsų parodų ir kūrybos planai? Galbūt šiuo metu rengiate ir naują knygą?

Apie planus nekalbėsiu, svajonių turiu, jos padeda gyventi. Savyje aptinku knygą vaikams, kurią galėčiau parašyti, bet nežinau, ar jos reikia šiame laike, šioje visuomenėje, šiems vaikams…

Parodoje Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje buvo eksponuojama apie 40 Albinos Žiupsnytės darbų, atliktų akvarelės ant kartono, taip pat temperos technikomis.

Įstabu, kad dailininkė beveik prie kiekvieno paveikslo pateikia savo refleksijas, trumpus poetiškus esė. Štaip kaip A. Žiupsnytė pristato paveikslą „Išlaisvintoja su žemuogėmis“: „Vaikystė kaip žemuogės, vėjas ir vasara… Angelas, saugantis visą gyvenimą. Kai mums sunku, Jis dvelkteli žemuogių kvapu bei samanėlėmis ir kažką mes atsimename… Gal Tėvynę, kuri visada kažkur yra. Į ten ieškome kelio sugrįžti, mes Dievo vaikai paklydėliai, o Jis atsiunčia mums dobilų lauką, raudoną, kvepiantį medumi su viltimi, kad atsiminsime… Advento atminties, kvepiančios Dievo vasara!“*

Albinos Žiupsnytės paveikslai išsiskiria ypatingu dekoratyvumu, formų juvelyriškumu, grafiškumu, precizišku dėmesiu detalei, būties sakralumo, šventumo pajauta. Ypatingas dėmesys skiriamas erdvės modeliuotei, keliaerdvėms kompozicijoms. Žvelgiant į A. Žiupsnytės paveikslus susidaro įspūdis, kad juose perteikiamas erdvės beribiškumas (pvz., paveikslas „Tie namai“, kuriame išilgai karūnos pavidalo vartų, esančių paveikslo centre, ant šakelės iš abiejų pusių sutūpę šventieji paukščiai; šventieji pirmiausia dėl to, kad virš jų galvų pavaizduotos aureolės).

Erdvių beribiškumą paryškina ir į dangų kylančių medinių bokštų motyvas.

Dažniausi motyvai šios parodos paveiksluose – gamtos objektai, taip pat angelai ir paukščiai. Pasak kūrėjos „dideles idėjas aš matau ir labai mažuose dalykuose: žiede, paukštyje, debesyje.“*

Angelai vaizduojami šiuose paveiksluose: „Angelas dobilėlių rūbu“, „Angelai broliai“, „Angelė su dūdele“, „Gėlių sargyba“ ir kt. Angelai vaizduojami apsupti įstabių augalų girliandų, vėrinių, gėlių. Beje, ši puošimosi gėlių girliandomis tradicija nėra tik krikščioniška, pavyzdžiui, hinduistai, krišnaitai per šventes taip pat puošiasi įvairiaspalvių, nors dažniausiai geltonų gėlių vėriniais, vainikais.

Autorė taip reflektuoja paveikslą „Angelas dobilėlių rūbu“: „… smilgelė tas gyvenimas manasis, smilgelė tik vėjuonos pakrašty… Vos girdimai kaip vėjas groja sėkleles, kaip barsto tarsi sielas-auką neša… Pasaulio Angelas – raudonas laukas dobilų – pakilęs didis kaip malda ir džiaugsmas, kaip Tu ir aš… Ir ilgesys Tėvynės tos, kur nenumiršta niekas.“* Akivaizdu, kad dailininkė ir paveiksluose nori perteikti būties grožio ir trapumo pajautą. O apie paveikslą „Angelai broliai“ atsiliepia štai taip: „Neišskiriamieji… Laimė turėti kažką tos pačios širdies, to paties kvėpavimo, to paties žvilgsnio… Laimė būti kartu visada net šalia nebūnant… Laimė niekada nenusivilti ir likti ištikimybėje, kad ir kas nutiktų… Rojaus dobilai apvelka Artimuosius. Jų meilės šviesa niekada nepriblėsta …“*

Šioje A. Žiupsnytės parodoje visi perteikiami objektai, personažai, ar tai būtų angelai, ar paukščiai, ar net gėlės, regis, džiaugiasi būtimi, jos pilnatve, pvz., autorės paveikslo „Besidžiaugianti gėlėmis“ refleksija: „… kai sunku, prisiminkime laimės akimirkas, juk jeigu supintume jas kartu, pamatytume džiaugsmo vainiką, neįtikėtinai ilgą, ir suprastume, kad mūsų gyvenimas visuomet žydi… net varge, net vienatvėje, net beprasmybėje… Ir būtis nepasibaigia, o vis skleidžiasi baltose Angelo rankose.“*

Angelas vaizduojamas ir paveiksle „Grojantis smuikeliu“: „…Tėvynė mano rudenuos, susupus širdį margais lapais – iš gilumos, iš gilumos pačios giliausios gieda smuikas – iš nužydėjusių gėlių kaip debesis tas senas grožis išminties – lapelių auksas, purpuras ir mira… Tėvynė mano debesuos nusklendžia grojančiais lapeliais ir Angelas laukais ateina rudeninis su smuiku iš obels širdies …“*

Kitas – paukščio – motyvas itin gausai pasitelkiamas apskritai visoje dailininkės kūryboje. Juk paukščiai, panašiai kaip ir angelai, yra tarpininkai tarp žemės ir dangaus, tarp žmonių pasaulio ir Dievo.

Atidžiau pažvelkime į šioje parodoje eksponuojamą Žiupsnytės paveikslą „Paukštelių ganytojas“. Štai kaip kūrėja aprašo pastarąjį paveikslą: „Mūsų laikas yra atminties namai. Juose gyvena laimės mirksniai ir skausmo amžinybės, išėjusių alsavimas, kvepėjimas gėlių, miškiniai augalai ir pavasario paukščiai, tylios svajonės ir troškimai… Mes esame saugotojai tos laikinybės, nes turime vilties išsaugoti Amžinatvei… Mūsų tyliųjų namų pastogėje lyg Angelo plaukuose šviečia kelrodės žvaigždės… Ir laikas tampa Paguoda.“*

Žiupsnytės paveiksluose, regis, susipina ir baltiškosios, prigimtinės, ir krikščioniškosios pasaulėjautų ženklai, motyvai, simboliai. Dailininkė teigia: „Esame žemdirbių karta. Mūsų tėvai, bent jau seneliai, buvo tokie. Mes tai atsinešėme. Esame „pagonys“ iki kaulų smegenų. Mes priėmėme krikščionybę ir likome „pagonys“ gerąja prasme. Šita „pagonybė“ praturtina mūsų krikščionybę. Ji buvo tokia nuostabi, kad nesunaikino šio mūsų natūralaus santykio su gamta. Pavyzdžiui, pirmieji misionieriai net nežinojo, ką galvoti apie mūsų kryžius su augalų motyvais. Jie iš pradžių net norėjo uždrausti juos daryti, nes Europoje nėra analogų. Tai yra mūsų gamtos pasaulėjauta. Sugyvenimas su gamta yra mumyse.“**

Kitoje parodos paveikslų dalyje – monochromine smėlio spalvos palete ir grafiškomis formomis primenančios šiaudinius sodus ar net karpinius refleksijos krikščioniškos – artimo meilės – tema, pvz., „Meilė – sielos namai“, „Meilė kuria namus“, „Meilė džiaugiasi tiesa“ ir kt. Kai kurios šių paveikslų kompozicijos netgi primena ir lietuvių tautinio meno artefaktus, konkrečiai prieverpstes, verbas, taip pat karpinius.

Parodos fragmentas

Kaip teigia paveikslų autorė, aptardama paveikslą „Svajonių pilis“: „Kaip pilys žiedų tylus mūsų Tikėjimas… Susapnuotas, suskaitytas iš raštų, taip ir išsiilgtas, kad praauga visas svajones, mus pačius, įkvėpimą ir polėkį, visų vilčių baltus debesis…“

Galima dar užsiminti apie parodos pavadinimo paveikslą „Vilties motina“, kuriame esti aliuzijų į Švč. Mergelę Mariją, Dievo motiną. Mergelė Marija-Motina, laikanti kūdikėlį, įkomponuota laukų viduryje, apsisiautusi raudonų dobilėlių apsiaustu.

Straipsnį norisi pabaigti pačios kūrėjos žodžiais, reflektuojančiais paveikslą „Tie namai“:

„Tie namai… rugiagėlių vėjuos tyli

taip tyli, taip nutilus Tėvynė

sparnai danguje, vilties

pakrašty…

tik budi šventieji

kaip mylimos mėlynos

Viešpaties kregždės

parimę …“

Tad peržvelgus A. Žiupsnytės parodą, taip pat žinant visą jos kūrybos kontekstą, galima teigti, kad jos parodoje, kaip ir visoje kūryboje, atsiveria gyvenimo, sakralumo, būties grožio, meilės kiekvienai kūrinijos daliai atskleistis – to, ko tikrai trūksta šiandienei bedvasei kultūrai ir visuomenei.

*Iš Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus Facebook’o puslapio, prieiga per internetą: https://www.facebook.com/AntanoirJonoJuskumuziejus/

**Prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/2015-11-06-albina-ziupsnyte-menas-zmogaus-sieloje-iesko-dievo-pradmenu/

Juozo Valiušaičio reprodukcijos