AŠ PATI

AŠ PATI. I DALIS.

APIE TAI KAS MANO IR APIE ĮGALUMĄ

Kai savo vaikiškam amžiuje

Vis po truputį pratinaus

Naudotis šiuo taip gyvybingu

Bet dar kiek nepaklustančiu kūnu,

Mama kai sodindavo valgyti,

Ir bandydavo mane pamaitinti,

Tvirtai sukąsdavau savo

Pirmuosius pieninius perlus

Bei užtikrintai mamai sušukdavau:

„aš PATI!!!!“

Su kokiais keturiais šauktukais.

Ir augdama dar gana ilgą laiką

Ėjau išdidžiai su šiuo šūkiu –

„AŠ PATI“.

Nes aš žinojau – GALIU!

Nes aš žinojau – IŠMOKSIU!

Nes jaučiau savo galią ir jėgą

Bei visą gaivią potenciją,

Pulsuojančią mano gyslomis,

Nešiojančią mano žinojimą:

„Aš ESU, aš GALIU, aš GYVENSIU!“

AŠ PATI. II DALIS.

APIE TAI KAS NE MANO IR APIE AUKIŠKUMĄ

Bet, būna – ateina momentas,

Kai lašas po lašo

Ir prasti pavyzdžiai

Nuodingom srovelėm įsismelkia,

Atrodo – lig kaulų pratašo,

Atrodo – tampa savais,

Ir net tyliai sau apsigyvena,

Krauju su deguonim srovena,

Bet siurbia ir nuodija.

Štai tada „Aš pati“ įgauna

Nepatenkintą mamos mano balsą

Ir visai kitą prasmę:

Apie nemylėjimą.

„Ir gerai, tada aš pati“– galvoju,

Kai nesulaukiu,

Kad kažkas kažką padarytų

Vietoj manęs, man ar kartu su manim,

„Aš pati!“ – galvoju, apsigaubdama

Įskaudintos nabagės nertiniais.

„Ir gerai, aš pati!” – demonstruoju

saviems Mylimiausiems

Atseit – man jūsų nereikia,

Atseit – aš pati sau apsieisiu.

Ir matau savo mamą

Taip pat-patiškai sukąstais dantimis…

Iš nemeilės:

Darančią-darančią-darančią,

Kaltinančią ir priekaištaujančią

Ir skaudančią-skaudančia-skaudančią.

Ir, dievai, tai ne mano!

Tai ne mano Žinojimas…

Apie nejėgą, negalią, nedžiaugsmą,

Tai ne mano tikėjimas,

Kad meilė ateina per darbą,

Per sukąstus dantis.

Ir iš vis, kad, turbūt, neateina.

Bent jau ne toms, kurios Pačios!

Nes juk jos, taip – juk jos tik Patogios…

Kam jas mylėti?

Užtenka naudot.

Ir nuodai šie nualina kūną,

Atneša sąstingį.

Nes kai lauki –

Reikia sustingti.

Kai leidi sau apsimesti priklausoma

Nuo kito malonės.

Ir tada kiek jėgų,

Kiek gyvybės išeina

Įrodyti priešingai…

Kartais viskas sugriūna

Dėl šitokio svetimo santykio

Su mano tobulu šūkiu

„Aš pati!“

AŠ PATI. III DALIS

APIE ATMINTIES SUGRĮŽIMĄ IR VALYMĄSI

Bet aš būčiau ne Aš,

Jei manęs neištiktų stebuklai.

Daugelis mano stebuklų

Turi Žmogui sukurtus vardus.

Skambius deivių, karalių vardus:

Diana, Viktorija, Arturas,

Laima, Jokūbas, Elžbieta,

Jadvyga, Stasys ir Donata.

O kiek gi dar jų neišvardintų!

Ir ateina Stebuklų diena,

Dar viena, dar diena, kai sugrįžta

ATMINTISatmintisAtmintis!

Apie mane, apie Pačią!

Apie tai, ką iš tikro iš tikro

Reiškė mano pačios „AŠ PATI!“

Ir sukyla išvalančiom ašarom,

Ir  sukyla beprotišku juoku,

Ir sukyla gniaužiančiu,

Bet lengvėjančiu

Gerklės spaudimu:

„Aš pati – aš GALIU, aš NORIU, aš MOKU!

Aš pati ko nemoku – išmoksiu!

Aš pati – mano rankos ir kojos,

Aš kaip noriu, taip šoku ir šoksiu,

Aš ką noriu – pati aš – darysiu!

Mano kūnas stiprus, nors užnuodytas,

Kaip ir mano nubundantis protas.

Aš PATI!

Aš ESU!

Ir aš MYLIU!

Aš pati sau, pati maloninga

Kiek aš visko turiu

Kiek viskuo aš gyva ir galinga!“

Nuotraukos Donatos Dee