Dykuma

Dykuma nubunda ir pramerkia saulėtas akis.

Pirmieji šviesos spinduliai nubėga dykumos nugara

ir užkliuvę už kopų menčių susimeta į blankius šešėlius.

Saulė ir vėjas dykumos veide palei akių įdubas suklostė smulkias raukšleles.

Dykuma tyli.

Dykuma laukia.

Niekas tiksliai nežino, kiek dykumai metų.

Dykuma yra troškulys ir atgaiva.

Ant kaklo lieka smėlėtų dykumos pirštų žymė.

Dykumos atmintyje įsispaudžia laiko neišpustomas pėdsakas.

Dykuma nesikeičia.

Dykuma nepamiršta.

Tik kasnakt virš galvos nesustabdomai keliauja pažįstami pavidalai,

kol kitą rytą dykuma vėl nubunda ir pramerkia saulėtas akis.

Dykuma yra vyras.