„Lilimų knyga“

Ištrauka iš naujojo mitinių mąstymų romano

IV.

Iš Mato užrašų: „Kai mokykloje išgirdome, esą karalius Mindaugas buvo gyvatė vienuolių užantyje ir už tai jį papjovė „pusbroliai“ Daumantas ir Treniota, atlėkėme pas senelį Antaną, slibinų išminčių. Ir jis mums paaiškino: „Nereikia Žilvinui būti karaliumi, čia ne slibino reikalas. Slibinai yra aitvarai! Jie užauga kelnėse, o šoka danguje, kai karaliai sėdi soste. Tupėti – ne slibino darbas. Atminkite, kuo didesnė valdžia, tuo blogiau slibinui, glušas darosi. Nebemoka šokti. O glušą ir broliai pjauna. Ar atsiminsite? Gražiai šokti galima, aitvarais lakioti reikia, o valdžios imti – ne. Palaikei valdžią rankose ir mesk į krosnį! Slibinas turi šokti baletą, su damomis, danguje. O jei jau nutūpė vienoje vietoje, galas jam. Valdžia – aitvarui nuodai. Jei tik jos gauni ir ilgam, o dar ir jei daug – sustingdo slibiną į obeliską. Matėte, miesteliuose stato juos, kaip stulpus. Stovi, bet nebešoka. Atrodo, buvo slibinai, galingi, sukosi aplink debesis, o dabar stovi bejėgiai, pakrutėt negali, gluši tapo. Karaliai, mano vaikučiai, yra stulpai, o ką kelnėse nešioji – leisk šokti.“

Ilgai galvojau apie tai. Iš tiesų, šokti slibinui darbas nelengvas. Mokykloje pabandžiau šokdinti merginas. Visi bernai iš manęs tyčiojosi, o ir skaudėjo kojas baisiausiai, atrodė, plyš pusiau. Apie kelnes ir užmiršau. Mūsų istorikas vis aiškino, žiūrėk, kokie mūsų kunigaikščiai, ir kokie jiems obeliskai… Galvojau, ką reiškia neduoti mano kelnėse pasislėpusiam slibinui valdžios? O kodėl jie nešokdino aitvarų?

  Virtimo obelisku pavojų supratau tik jau būdamas Ispanijos kare, anarchistų internacionalistų brigadoje. Mums vadovavo obeliskų gerbėjai – komunistai. Jiems reikėjo valdžios, o jų slibinai nei šokti, nei dainuoti nemokėjo. Žiūrėjau į juos ir galvojau, kad mes nelaimėsime. Buvo mūsų tarpe ir daug merginų. Galvojau, ar joms rūpi slibinai, ar moko juos baleto? Po kelių mūšių supratau, kad taip, jų slibinai dar galingesni ir jos tikrai nebus stulpai.

Antanas Adomaitis. Diptikas ŠEIMYNINIAI INKLIUZAI. 2020. 5×22. Aliejus, medis.

***

Šiandien Matas po psichodelinių skrydžių sėdo piešti, tik pejotlio driežai vis materializuodavosi: kišo galvas iš po piešinių pasidairyti, kas čia vyksta. Jiems buvo baisiai smalsu, jų uodegos lindo ir jis jas bandė persmegti peiliuku, kuriuo drožė pieštukus. Konfliktas su driežais išjudino jo komiksų herojų veidus, atvėrė jų lūšnas, išerzino šunis, kurie ėmė loti, žąsys gagenti, karvės mūkti, kiaulės žviegti, katės kniaukti – sukėlė lūšnyno balaganą. Anksčiau kai kuriuos jo piešinius spausdino vietiniai anarchistų, o kartais ir socialistų ar net komunistų laikraščiai ir žurnalai, nors už tai mokėjo dar mažiau nei barų džiazmenai už vaidinimus. Jis piešė daug istorijų, tačiau vaizdavo jas kreivai, šleivai, taip kaip atrodė jo rajono, lūšnynų gatvelės. Donas Meskalitas, su kuriuo jau draugavo pusmetį, jam aiškino, kad šios gatvės ir net šiukšliadėžės yra angos į šešėlių anapusybę: neiškalbėtą, nesuprastą, o jis turįs ten lįsti ir atverti dingusias godas. Pravertos šiukšliadėžės smardžiai rūko ir nuo jų buvo tvaiku. Iš jų išsirioglindavo ūsuoti ir uodeguoti padarai: šliužėnai, vabalėnai, o tai ir mišrūnai: vabalai su žmogaus antakiais ar  žmonės su kirmėlių kūnais, visai kaip Kafkos apsakyme. Galbūt kadaise ir jie buvo valdininkai, obeliskų garbintojai. Vabalžmogiai lindo iš jo piešinių ir išsivaikčiodavo, pamažu įgydami įprastus miestelėnų bruožus.

Kada šliužai pasirodė pirmą kartą? Veikiausiai po pirmųjų pejotlio haliucinacijų. Vietos indėnai pasiūlė dar iki Folu pasirodymo jo scenoje. O kol ši vudu mambo apsireiškė, manė, kad dar vienas dono Meskalito išsigalvojimas, jau seniai jis grasinosi surasti jam šeimininkę. Pasirodė ji jam tarp vabalų ir ryškiaspalvių papūgų. Dailininkas stebėjosi, iš kur ji galėjo išlįsti? Ir kodėl kartu su vabalais? Ir kas tie maži sutvėrimai? Ar jie yra jo sielos išmatos, jo paslėpta tiesa?

Rodėsi, tik atverk lapą ir visokiausi vabalai ima ropoti: ėsdami vienas kitą ar likdami abejingi, akli vienas kito alkiui; arba priešingai, dirbdavo kartu kaip skruzdėlynas ir surydavo daug didesnius padarus, nei patys buvo. „Mažiukų galybė! – galvojo. – Atrodo, kad yra tik jų chaosas: bastosi kas sau, vaginėja, slampinėja, uostosi, dulkinasi, silpnutėliai, nuskriaustieji, ir staiga – šast, visi būriu. Tūkstančius kartų galingesnius padarus sutvarko.“ Keli savamoksliai lūšnyno psichoanalitikai jam aiškino, kad jis serga manija, nes jam visur vaidenasi vabalai, viskas jam dvokia ir jis jaučia nerimą, esą „tiesiai kaip iš vadovėlių: tai vadinama apsėdimo manija“. „Na taip, – burbėjo Matas, – sušikti psichologai atsirado.“

Įsispraudęs į Folu gryčią donas Meskalitas šnekėjo protingiau. Esą visi šie iš piešinių lendantys vabalai yra įvairiausios jėgos: „Tik pažadink, atpažink jas! Ir tada pakilsi virš nuskriaustųjų žemės ir praneši vietos varguoliams, sukčiams ir hašišo prekeiviams gerąją naujieną!“ „Štai taip, būsiu skruzdžių mesijas, – ir kiek pagalvojęs sau pridūrė: – Tai vis Mickevičiaus Vėlinės nesibaigia. Vabalai – tai kenčiančios sielos, pamokos, o ne galios. Bandžiau žadinti aklus vabalus kovai, galvojau, kad jie darbo skruzdės, o pasirodė, ai, mėšlavabaliai!“ Psichodelinė dvasia jam prieštaravo, esą nepakanka žadinti, dar reikia įkvėpti jas – stichijas! „Ne tu į jas turi iškvėpti, o stichijas priimti į savo plaučius, kad pasaulio galios pripildytų tave.“

O Matas galvojo savaip. Jo protas vėl keliavo su varnomis po Ispanijos kalvas. „Tuomet buvo laisvės žadintojų, garibaldininkų, tarp mūsų vabalų! Albasetėje mickevičininkai vis mums kartojo: „Litwo! Litwo! Ojczyzno moja! Ty jesteś jak zdrowie“ arba „O Matko Polsko! Ty tak świeżo w grobie. Złożona – nie ma sił mówić o tobie!“ Bijojome, kad šitie lenkai bus fašistai, grūdome juos lauk kartu su visomis jų dvasiomis. O tie mums šaukė, kad jie kariauja prieš imperijas ir dvarininkus, kur kiekviena tauta bus laisva. Kai kurie tarp jų buvo bleikininkai, anglų poeto Bleiko sekėjai, anarchistai mistikai. Man geriau būtų buvę, kad manytųsi esą raganiai, šnekantys su upių deivėmis. Bent jau vandens būtų parūpinę – taip jo trūko. Ilgai į mistikus anarchistus žiūrėjome su įtarumu, na, iki kol majoras Frančysekas rimtai su mumis pasišnekėjo. Sakė, esate dar jauni bernai, nesuprantate, fronte mes visi esame comrades!“

Antanas Adomaitis. DABARTIES KOLIAŽAS. 2022. Mišri technika.

Kitą kartą donas Meskalitas filosofavo: „Pagalvok, su kuo tu esi: ar su užspausta, engiama, bet jau kylančia dvasia, kad ir dar vabališka, bet jau tiesiančia pečius ir kojas, ar su galingais baltais stulpais, basiliskais…“ „Gal obeliskais? – perklausė Matas dono Meskalito?“ Po kiek laiko haliucinogeninis donas, kranksėdamas, varnaudamas, klausė: „Jeigu toks gudrus, kodėl su chemija plauni indus ir galvą? Ar bijai tvaiko? Tau dvokia jėgos? Įkvėpk jas ir jos taps gyvenimo aromatu!“ Dailininkas, susigėdęs tokio vidinio varnų balso, šveisdavo muilus į šoną ir prausdavosi lietaus vandeniu, privarvėjusiu nuo stogo į medinį kubilą. O kai užsiaugino natūralų riebalų sluoksnį ant odos, kuris žvilgėjo it kremas ir saugojo nuo saulės ir jautrių kvapams moterų, traukė kurti į gatvę. Atsisėsdavo kur prie siauro tako ir stebėdavo prekeivius vaisiais, gatvės šlavėjas, išdykaujančius vaikus, tarp langų pakibusias išskalbtų drabužių girliandas. Jo piešinių linijos svingavo, vaizduojamos patvorių durys atsiverdavo lankytojų smagybėms.

Piešiniams trūko kalbos. Jų herojai: vaikai, meksikiečiai, moterys ir vyrai aitriai kvepėjo, tačiau buvo labai tylūs. Skausmą ir smarvę jis užuodė, o balsų negirdėjo. Juk buvo liepta „įkvėpti“, o ne išgirsi; pauostyti, o ne išklausyti, ne įsižiūrėti. Čia ir buvo problema. Niekam nepatinka aštrus patvorių dvokas, jei už jo nesislepia tokia pat dygi kalba. Jis uodė deginamų padangų smarvę, sumišusią su baime, primyžtus užkampius, atmieštus pavargusių marškinėlių dvisa, kurią kartais įveikdavo pigus mačo odekolonas, pravažiuojančio turčiaus tabakas ar pradedančios prostitutės tualetinis vanduo. Matas ieškojo sprendimo: kaip socialinę uoslę paversti politiniais piešinio vaizdais. Koks yra lūšnynų dvoko šūkis? Gal sako: „švara dvokia engėjais!“, o gal: „mes visi esame viena šeima“ arba: „valdžia vagia ir mafija atima, tik banditai artimesni – mes juos pažįstame“? O kaip skamba pigus odekolonas, užpiltas ant prakaitu prasmirdusių darbininko marškinėlių? Gal: „duok cigaretę, blet“ arba „ei, mergyt, arbatos, kokos ar miestą parodyti?“, nes namuose nėra vandens, o prie lauko čiaupo susirinkusių vaikų ir moterų nedera gąsdinti. Donui Meskalitui tokie samprotavimai nepatiko, jis kvietė mesti šitą „socialinį“ durniavimą ir grįžti kalbėtis su nahualio įsikūnijimais: varnomis, šunimis ir vabalais. Ir jis sėdo piešti nahualio giesmių.

Aidaras Merkevičius. VIDINIS ŠAUKSMAS. 2012. 100×85. Aliejus, drobė.

***

 Evestroje

Kambaryje stovėjo plokščias uolienos gabalas – Palinuro gultas. Vajaus lilimams kietuma buvo minkščiausias patalas. Kur daugiau gali vėjo vaikiai ilsėtis, kai visa tave įtraukia, įsiurbia arba tu juos turi išpūsti, iššnarpšti. Kitas daiktas namuose buvo stalas. Jis visas buvo užpiltas smulkiausiomis smiltimis. Stalas buvo mažyčių raštų vieta. Čia Palinuras pūsdavo ir pirštais, primenančiais jaunus varveklius, braižydavo įvairiausias figūras: labirintus, dangaus hieroglifus, prokalbių raštus. Po to smilteles išsklaidydavo vienu judesio šuoru ir vėl pūtė savo mandalas. Esant didesniam įkvėpimui, sukeldavo smiltelių sūkurius ir jau ten, krentančiose dulkėse, braižė dangaus ir žemės ženklus. O kartais pripildydavo namus šąlančių vandens lašelių ir tada pavykdavo sukurti kristalo raštus, pasaulio prokalbes, kurios čia pat tirpdavo. Palinuro raidės buvo tokios pat – kaip ir viskas Vajaus slėnyje – laikinos: atsirasdavo, nykdavo, išsisklaidydavo, ištirpdavo. Tačiau jų jam jau nebepakako. Jis norėjo skaityti amžinąsias knygas, kurių raštai neištirpsta patekėjus saulei ar neišsisklaido papūtus svečiams. Jis troško amžinųjų žodžių, nekintančių, nemirgančių, tvarių. Tų, kurie slepiami uždraustame Abilone. Žynės, Abilono tarnaitės, pyko, sakydamos, kad tai Babilonas, tačiau Palinuras labiau mėgo lilimų vardus.

Lilimai gyveno tarp gyvasties upės Vajaus ir amžinybės Abilono. Perėjimą tarp vieno ir kito, tą mažą ir gerai aptvertą ruožą, zoną, jie vadino Klimpyne. Ten Vajaus vaikai, vėjingi lilimai, klimpo į žemę, į sieną, į lubas, į orą, kuris ten buvo ar jo ten nebuvo. Tai buvo panašu lyg skylėti balionai gaudytų vėjus ir tie, iš dalies pripūsdami tai vieną, tai kitą, išsekdavo. Ne kartą jis bandė eiti Klimpyne, bet pervargęs grįždavo atgal, nors tikėjo, kad vieną dieną Abilono žyniai pasitiks jį.

Praėjo daug Evestros dienų, kol Palinuras, gerokai įbridęs į Klimpynę, bet dar nenusilpęs, sutiko Amają, žynę. Ji buvo su skraisčių kauke ir niūniavo abejingų uolų balsu. Nuo jo miglos kietėjo, įgaudamos kontūrus ir leisdamos jam prasmukti pro augančius kristalus. Tas keistas balsas, lyg granitas, į kurį atsimuši greitai lėkdamas, jį kerėjo; įsivaizdavo, kad ir paslaptingosios raidės bus tokios pat, kaip uolos, kaip šis Amajos balsas. Savo veido ir net kūno, jei tokį ji turėjo, niekada nerodė. Tą pirmą susitikimą jis prisipažino Amajai apie savo svajonę skaityti knygas. Ji pasišaipė taip, kaip tik šaltos uolos moka: „Vėjūkščiui pabodo lakstyti?“, o paskui paklausė, ar jis suprantąs, kad turės išsižadėti Vajaus? Tačiau ką reiškia išsižadėti Vajaus, buvo neaišku, nes jis ir nelabai kam ką nors žadėjo. Tai vis Bežiukas ar Odė, jo apsimetėliai draugai, žada. O jis ne. Tai kaip išsižadėti? Savęs?

„Na, gerai, – Amaja samprotavo. – Jūsų, vėjų, nesuprasi. Tačiau turi išmokti sustoti. Ar tu gali sustoti?“ „Sustoti? Suktis vietoje, kilti stulpu į viršų?“ „Ne. Sustoti visai kaip uola, kaip amžina raidė, supranti? Knygos ir raidės niekur nejuda ir tu turi sustoti kaip taškas.“ „Bet juk tai neįmanoma, juk… juk išnyksiu.“ „Būtent, – uolos balsu ji samprotavo, – beveik išnyksi ir beveik atsirasi. Visi knygų skaitytojai beveik yra. Supranti, jie – nei išnykę, nei atsiradę. Taip ir tu virsi beveik tašku, o po to kitu, vėl kitu ir taip toliau, kol pasirodysi viena raide, kita, ir taip nauju tekstu, tiese, plokštuma, kubu…“ „Ar tai reiškia, kad raidės yra ne iš mūsų pasaulio?“ „Žinoma, kad ne iš Evestros ir ne iš garsų Traramės, ir ne iš kraujo Žemės. Babilonas yra iš amžinybės.“

Zita Tarasevičienė. IŠLIKTI. 2021. 80×120. Aliejus, drobė.

Kitą kartą buvo Vajaus audra. Audrinantys lašai purškė po visą Evestrą ir Palinuras, kaip ir kiti lilimai, šoko į audros sūkurius, gerdamas blaškomus lašus. Tai buvo gražiausias laikas, šlapdriba. Pasiautęs su Ode ir Pinte, jis grįžo į Klimpynę. Ten jo lūkuriavusi Amaja pasibaisėjo: „Kaip drįsai čia toks ateiti? Tavo garai… varvantis kvapas tirpdo uolas. Jei nori čia lankytis ir patekti į Babiloną, turi negerti Vajaus!“ „Bet juk tai didžiausias malonumas! Bėgti prieš šlapdribą plačiai išskleidus gerklę ir traukti šėlo lašus ir snaiges.“ „Tu turi atsikratyti šėlo, atsisakyti jaudulių. Tik taip galėsi sustingti virš tekstų ir slinkti jų raidėmis, lėtai girdėdamas tai, kas neskamba, matydamas tai, kas nešviečia, suprasdamas tai, ko nebuvo. O jei ką nors jausi pats, tai tavo geismai tirpdys raides, tekstus, knygas ir griaus Babiloną!“ „O kaipgi jausmai knygose? Džiuljeta ir Romeo?“ „Keista, kas tau pripasakojo visų šių istorijų, Vajaus gandai ar akmentakių haliucinacijos? Supranti, Šekspyro Romeo ir Džiuljetos meilė trunka šimtus metų, ta pati, nekintanti. Vėl ir vėl atverti knygą, vėl ir vėl šypsaisi ir verki. Tai džiaugsmas, kuris kyla iš negyvų tekstų, ne iš Vajaus!“ Palinurui patiko ši amžinybė, šis nekintantis vienis. O Amaja jį vis mokė: „Mylėk ir nekęsk ne savo laukiniu nirtuliu, o eilėraščiais, suguldytais į amžinybės sarkofagus: knygas ir bibliotekas!“

Jis pasakojo apie savo susitikimus Odei, kurią galbūt mylėjo, visai kaip ankstyvo pavasario vėjelis myli bundančias gėles: pusę nušaldo, kol glamonėja. Pasakojo ir Pintei, kuri, galbūt, jį mylėjo, kaip kūdrų žaluma vilioja žiogus ir laumžirgius. Odė įspėjo, kad galbūt Abilonas yra Niekio bokštas. Ji esą girdėjusi, kad raidžių aukštintojai garbina Niekį. Tik kai Palinuras paklausė, kas tas Niekis, Odė negalėjo atsakyti. Ji bijojo amžinybės bibliotekos ir mokėsi iš nuolatos kintančių lilimų pasakojimų, iš Vajaus atnešamų riksmų ir iš paslaptingų akmentakių pamokslų. Būtent iš šių paslaptingų riedulinių demonų ji ir išgirdo apie garsius filosofus ir net apie tokį dialektiką, kaip Nicolaus von Cues. Akmentakiai buvo tingūs istorinių gandų išnešiotojai Evestroje, kur visos žinios ir tebuvo gyvi, audringai šnekalai. Lilimai nemėgo tikslumo, jiems vis siautėti, lėkti, šaukti. Tačiau Odė mąstė, kad šios žinutės apie Nicolaus šnekas, esą trikampis begalybėje sutampa su apskritimu, patenkins Palinuro smalsumą, jis bandys įminti mįslę ir nebelandžios į Klimpynę. O tas, išklausęs gandus, tuoj imdavo pustyti smėlį, sukti kūgius ir ratus. Nei vienas trikampis nevirto apskritimu. Ir tai jis papasakojo Amajai. O ta tik pasijuokė, kad jis nesupranta, nes negali sustoti. „Suvokti gali, tik kai nejudi, kai tampi tašku, kai tavęs nelieka. Išsižadėk Vajaus, ateik pas mane ir suprasi, kada  trikampiai virsta apskritimais.“

Ir jis bandė sustoti, sustabdyti vėjo širdį. O ji buvo visur: ir kojose, ir šnervėse, visur ji plakė, viską audrino. Kaip ją sustabdysi? Nustoti pūsti jis negalėjo, nes lilimas ir yra tik kvėpavimas ir tik širdis, ir nešioja jis gandus, o ne raides. O Amaja jam vis kartojo: sustok, tapk tašku, pabandyk susilieti su viena nejudančia smiltele kaip galima ilgesnį laiką ir nieko negalvok. Tik jausk vieną vienintelę smiltelę. Vakarais, kai pareidavo namo, jis sukdavosi ant vienos plokštumos ir lėtėjo, lėtėjo, bandydamas judinti tik vieną, pačią mažiausią smiltelę dulkių jūroje, taip, kad kitos nė nekrusteltų. Tai reikalavo didžiulio susitvardymo. Jis nuo to vos neuždusdavo, jei tik uždusti gali vėjūkas. Odė, kuri kartais tai stebėjo, sakydavo, kad jis tapo tikru poetu. Ar gali būti kas jautriau, nei vėjui ridinėti vieną vienintelę smiltelę, kai kitos stovi?

Svajojantis Palinuras savo kūną pustė kaip žemėlapį. Jis kūrė savyje kintančias ilgumas ir platumas, įdubas ir iškylas. Net jo spalva išbluko, o jis tapo vis mažiau matomas. Tačiau jo didėjanti tyla ir nejudra gąsdino Pintę ir Odę. Supjaustęs save lyg žemėlapį, jis atrodė lyg dryžuotas rūkas su didelėmis juodomis akimis. Tačiau Amaja jam ir vėl primindavo: „Tu dar pernelyg judrus. Turi per daug pavidalų. Sustok ir įgauk vieną, patį nereikšmingiausią. Tapk Vėjo hieroglifu.“ Jis bandė šią raidę braižyti, medituoti. „Supustyk savo hieroglifą ir tapk juo.“ Ir jis braižė senąjį fēng  ženklą 風 ir meditavo jį. Amaja jam paaiškino, kad fēng hieroglifo pradžia yra vabalo piktograma. „Sustink kaip klastingas vabalas, išnyk iš regimybių lauko!“ Ir jis bandė, bandė virsi fēng, ir kai jau beveik pavykdavo, jo vėjuota uodega staiga nutrindavo hieroglifo dalį. O ji aiškino, kad hieroglifai valdo pasaulius, bet tik ne Evestrą, kur vajus viską nuolat keičia ir kur niekas nėra tas pats. Evestroje viskas buvo gyva, juk net mažiausi padarai kėlėsi iš Vajaus pelkių ir nežinojo, kokiais čia pasirodyti: ar vabalu, ar tik jo sparnais, ar vien geluonimi. Jie rijo vienas kitą ir tuštinosi vienas kitu. Net Evestros šūdas, skirtingai nei žemiškasis, tuoj pat, tik įkvėpęs gaivinančių Vajaus lašelių, imdavo krutėti, leisti ataugas, o tai ir šliaužioti ar skilti į daugybę kirmėlių, kurios, kaitinant saulei, pakildavo drugeliais. Tada lilimai juos vaikydavo, švytinčius šūddrugius. Linksma buvo. Tik Amaja, kai jis jai pasakojo savo nuotykius, likdavo nepatenkinta: „Šūddrugius? O siaube!“

Evestroje skraidė daug spalvotų drugelių, o Klimpynėje jų nebuvo. Kaipgi drugeliai virs raidėmis, ji klausdavo? Tik skaitydamas, susitapdinamas su sakiniais, pastraipomis, paragrafais ir skyriais, gali suteikti pastovumo ritmą, ir pamažu patirti amžinybės žingsnius. Kai tavęs nelieka, išgirsti tai, kas amžina. „Galėsi pas mus būti „vairininku“. Jo darbas yra pavojingas, mažiausia klaida ar sapnas tave atplėš nuo tiesos į tolius, iš kurių bus sunku grįžti prie ženklų tvarkos. Ar nori būti amžinybės vairininku, Charonu? Kuo mažiau tave jaudins šėlas, tuo plačiau priešais atsivers biblioteka.“

Tadas Vosylius. Lietos dervos skulptūra SKAITYTOJAS. 2016 m.