Knyga
tekstas: Sondra Simana
Ar tu kada nors žiūrėjai į knygą
Tarsi ji būtų kūno išlenktoji dalis
Mentė, aptraukta oda ir nestoru lašinių sluoksniu
Knyga, kuri primena baltą mėsą
Išmargintą juodomis eilučių strijomis
Ar tu kada nors žiūrėjai į knygą
Tarsi ji būtų gyvulys
Slenkantis per karščio nudegintą žolę
Dangaus fone
Besijuokiančios kaukolės išraiška
Ar tu matei, kaip iš tavęs juokiasi knyga
Prirašyta išmintingų žodžių
O juk visada puldavai prie pirmojo sakinio
Tikėdamasi, kad perskaičiusi jį suprasi visus kitus
Po jo sekančius
Nenuvylė tavęs pirmasis sakinys
Į tave pažiūrėjęs gyvulio kūnu
Ir tu jam atsakei tuo pačiu
Amžinojo peizažo mieste
Kur tik kiškiai nemiega
Sapnuodami
***
Šuniui, vardu Brenda
Šiandien miršta mano draugės šuo
Dvi dienos nevalgo
Ne žmogus juk, tai suprantu
Guli ir ramiai žiūri akla blausa
Klausiu, ar nedejuoja, neinkščia
Sako, ne, – girdau musmire,
Bet jau susitaikiau, dabar tik stebiu,
Kaip jis susikaupęs visomis jėgomis
Ruošiasi paskutinei kelionei į šunų rojų
Keliaus dviem, kaip jau gerai išmokęs
Užpakalinės neišsivystę, jas tempdavo pritūpęs
Palikdamas dulkių ir plaukų šliužę
Tavo šuo, mano drauge, gyveno kaip žmogus
Bandantis atsikratyti vaikščiojimo keturiomis
Tavo šuo nieko gero nežinojo apie žmones
Iki tada, kai atradai jį šiukšlių konteineryje
Tuomkart jis atrodė aklas pūkų kamuoliukas
Paridensi ir lyg balta sniego gniūžtė
Išsivynios ir ištirps, palikęs balutę, lyg niekada ir nebuvęs
Juk tu nekentei šunų ir juos lydinčių žmonelių
Ir visko, kas palieka purvinas šliužes tavo švaraus buto paviršiuje
Bet parneštas sniego kamuoliukas netirpo
Gyveno daugybę metų, gydomas nuodingosios musmirės lašais
O šiandien tavo šuo miršta, kupinas dėkingumo
Kad išmokei lipti laiptais dviem kojomis
Į savo butą antrame aukšte
Bet tam prireikė viso jo gyvenimo
O ir tavojo nemažos dalies.
