Vydūno pomirtinio gyvenimo samprata ir Rytų religijos
tekstas: Tadas Snuviškis
Straipsnelio tema pasirinkta norint palyginti Vydūno pomirtinio gyvenimo sampratoje vartojamas sąvokas su panašiai vartojamomis sąvokomis hinduizmo[1] ir budizmo religijose (kurias vadinu Rytų religijomis). Yra žinoma, kad Vydūnas nuo paskaitų klausymo Leipzige (1900–1902), pradėjo dalyvauti teosofų veikloje, o 1902 m. pats įkūrė teosofų būrelį Tilžėje, veikusį iki 1935 m. Daugelis Vydūno naudotų sąvokų bei idėjų (ypač ankstyvuosiuose kūriniuose) buvo perimtos ne tiesiogiai iš minėtų dviejų religijų raštų, tačiau per teosofų tarpininkavimą, ypač Jelenos Blavatskajos kūrinius („Slaptoji doktrina“, „Raktas į teosofiją“). Nepaisant to, lietuviškame kontekste Vydūno pomirtinio gyvenimo samprata bei sistema išlieka unikali. Straipsnelio uždavinys – pateikti Vydūno pomirtinio gyvenimo sampratą (kurią visgi vadinu Vydūno, o ne Blavatskajos). išdėstytą jo darbuose, o ypač veikale „Mirtis ir kas toliau“ bei glaustai sugretinti šią sampratą ir vartojamas sąvokas su platesniu hinduizmo ir budizmo religijų kontekstu.
Pasak Vydūno, sanskrito kalba tinkamiausia pasaulyje išreikšti subtilius dvasinius dalykus[2]. Beveik visos Vydūno vartojamos sąvokos, apibūdinančios pasaulio sąrangą, žmogaus sudėjimą ar pomirtinio gyvenimo erdves, yra sanskritiškos kilmės[3]. Tai nenuostabu, nes sanskrito kalboje išplėtota filosofinė terminija apie sąmonę, protą ir mentalinius reiškinius nenusileidžia, o galbūt net detalesnė nei Vakarų filosofiją reprezentuojančiose lotynų bei graikų kalbose. Taipogi sanskrito terminai Vakaruose neretai asocijuojasi su sakralumu, magiškumu ar egzotiškumu.
[1] Ypač hinduizmo vedāntos ir sāṃkhyos filosofinės sistemos.
[2] Vydūnas. Mirtis ir kas toliau. In: Vydūnas. Raštai. T. 2, Vilnius, 1991, p. 57 (toliau Mirtis ir kas toliau).
[3] Vydūnas. Visumos sąranga. In: Vydūnas. Raštai. T. 1, Vilnius, 1990, p. 34-35; Mirtis ir kas toliau. P. 57-59. Žiūr. taip pat: Bagdonavičius, Vacys. Vydūno filosofijos bruožai. In: Vydūnas. Raštai. T. 1, Vilnius, 1990, p. 16-24; Mykolaitis-Putinas, Vincas. Vydūno dramaturgija. In: Vincas Mykolaitis-Putinas. Raštai. T. 10, Vilnius, 1969, p. 318-336.
Budistinis gyvenimo ratas (skt. Bhavacakra)
Vydūnas apibūdina žmogaus (kaip ir viso pasaulio) sandarą kaip septynlypę. Pirmiausia pasirodo keturios žemiškos-kūniškos dalys:
1) Regimoji materija (prakṛti) ir eterio kūnai, kurie atitinkamai vadinami sthūla ir liṅga śarīra;
2) Prāṇa, arba gyvastis-kvėpavimas;
3) Kāma, arba geismai-norai-ūpai (atitinka graikiškąjį erosą);
4) Kāma-manas, arba norai suvaldomi proto-minties-manymo (Vydūnas tai įvardina geisminguoju manymu).
Po jų seka dvasinės dalys, kurios sudaro žmogaus esmę arba sielą[4]:
5) Grynasis, aukštesnysis manas;
6) Buddhi, arba išmintis;
7) Atma, arba dvasia-visagalybė, visumos pamatas.
Reikia pastebėti, kad tradicinėje teosofų schemoje sthūla ir liṅga śarīros atskiriami kaip skirtingi lygmenys, o kāmos ir manaso sąjunga nelaikoma atskira pakopa. Interpretuojant abu atvejus, vis tiek išlieka septynios žmogaus pakopos.
[4] Vydūnas. Sielos kultūra. In: Vydūnas. Raštai. T. 3, Vilnius, 1993, p. 291-292: „Žmogus randamas ne kūne, bet toje jėgoje, tame dvasiniame prade arba principe, kurs kūnu apsireiškia (…) žmogus yra siela arba siela yra žmogus“.
Kosmogenezė: iš slaptosios doktrinos iliustracijų rinkinių / www.theosophical.org
1) Pirmajame lygmenyje Vydūno pateiktoje kūno koncepcijoje matoma vedāntos mokymo įtaka apie tris kūnus, kurių įvardinimus galime aptikti dar „Mandūkya“ upanišadoje: tai sthūla śarīra (fizinis kūnas), sūkṣma, arba liṅga śarīros (subtilusis kūnas) bei kāraṇa śarīra (priežastinis kūnas). Šie kūnai sąlygoja ir tris žmogaus sąmones: fizinis kūnas sukelia budros sąmonę (jagrat), subtilusis sapno (svapna), o priežastinis gilaus miego be sapnų sąmonę (suṣupti). Apie šias tris sąmones užsimena ir pats Vydūnas „Sąmonės“ paskutiniame, trisdešimt šeštajame skyriuje. Visgi iš šių kūnų Vydūno pateiktoje schemoje išlieka pirmieji du kūnai ir jie tiesiogiai nėra siejami su sąmonės būsenomis. Pasak Vydūno, sthūla – tai fizikinis-materinis kūnas, kurį įgauna kiekvienas gimstantysis ir praranda mirštantis žmogus. O liṅga – tai subtilusis eterinis kūnas, žmogaus pavidalas-forma, kurio paprastai nesimato. Tai tarsi žmogaus apvalkalas, kuris palaiko žmogaus fizikinio kūno būklę. Neišlaikius fiziniam kūnui, liṅga śarīra nuo jo vidutiniškai atsiskiria per 36 valandas.
Pasak advaita vedāntos, liṅga śarīroje glūdi pažinimo, valios ir veiklos galios. Kalbant dar konkrečiau, liṅga śarīroje glūdi penkios juslės, penki žmogaus veikimo organai (kalba, rankos, kojos, šalinimo bei dauginimosi), juslinis protas manas, kuris apibendrina juslių ir veikimo organų medžiagą, buddhi arba aumuo-intelektas, atmintis bei penkios kvėptys. Apibendrinant, advaita vedāntos liṅga śarīra išreiškia beveik visas žmogaus galias ir yra ypač svarbi, nes būtent ši žmogaus dalis atgimsta, jei nesugebama pasiekti mokṣos, arba išsivadavimo. Vydūnas šiai daliai tokios reikšmės nesuteikia.
2) Antrajame lygmenyje yra prāṇa. Prāṇa klasikinėje Indijos filosofijoje turi dvi pagrindines reikšmes: pirma – tai bendrinis su kvėpavimu susijęs penkių energijų cirkuliuojančių po kūną pavadinimas, o antra – tai viena iš šių penkių, kontroliuojanti įkvėpimo funkciją ir cirkuliuojanti burnos, nosies ir širdies srityse. Vydūnui prāṇa – tai augališkumo-gyvasties principas, kurį turi žemėje augalija, gyvūnija bei žmonės. Be to, prāṇa iš eterio sutveria liṅga śarīrą.
3) Sanskritiškai kāma – tai meilė, aistra. Vydūnui kāma – tai geismai, norai ir ūpai. Kāma pasireiškia gyvūnijoje ir žmoguje.
4) Ketvirtoji pakopa Vydūno schemoje yra svarbi, nes čia susikerta kūniška ir dvasinė žmogaus sritys. Manas sanskritiškai reiškia „manymą-protą-mintį“, kuri kartu su skaidresne kāma sutveria žmogų, koks jis suvokiamas žemėje, t. y. nuolatinėje proto ir geismų kovoje[5].
5) Penktajame lygmenyje yra grynasis manas-protas, kuris nebėra varžomas geismų ir norų.
6) Buddhi Vydūnas apibūdina kaip išmintį arba dar aukštesnės septintosios dalies ātmos vidurį, iš kurios šviesa liejasi spinduliais. Buddhi – tai gimininga sąvoka su garsiojo išminčiaus Siddharta Gautama epitetu Buda, kilusiu iš šaknies budh („būti nubudusiam, suprasti“). Vedāntoje buddhi apibūdinama kaip aukštesnysis protas, atpažįstantis ir apibendrinantis aumuo, kuris krikščioniškoje teologijoje atitiktų dieviškajam intelektui, graikiškajam νοῦς. Vedāntoje buddhi nuo manaso skiriasi tuo, kad jis nėra susijęs su ego (ahaṃkāra), o yra atskiras ir nepriklausomas nuo pojūčių mąstymas. „Katha“ Upanišadoje buddhi prilyginamas vežikui, vadžios yra protas, žirgai – pojūčiai, o vežimas – kūnas.
7) ātma – tai visumos pagrindas, vienis, visagalybė. Sanskritiškai ātman reiškia kvėpavimą, sielą, ir yra giminiškas žodis su vokišku atmen („kvėpuoti“). Rigvedoje ātman pasireiškia kaip refleksyvinis įvardis „savęs, savas“, o Upanišadose, kaip, pvz., „Bṛhadāraṇyakos“ upanišadoje, ātman prilyginamas brahmanui. Tai vienis, iš kurio viskas skleidžiasi ir į kurį viskas sugrįžta. Čia Vydūnas cituoja ir apaštalo Pauliaus žodžius: „Iš Jo, Jame ir Jopi yra visi daiktai.“
[5] Mirtis ir kas toliau. p. 59: „Čia atsitinka visos žmoniškos vidaus kovos, visi jo mąstymai ir galvojimai. Čia stojasi jo geri pasiryžimai ir čia jie išnyksta po geismų karščio. Žmogui savo dvasiniu žvilgiu žemyn žvelgiant į geismus, karščiavimus ir troškimus, tiejie viršų gauna, žmogus juose nuskęsta. Bet antraip, jam žvelgiant atsigręžus aukštyn į savo esmės gelmes, tos viršų palaiko, žmogus pasilieka skaistus, meilus, teisus, išmintingas“.
Šiva – vienas iš brahmano savybiškų pavidalų
Aptarę žmogaus sandarą, pereikime prie pomirtinio gyvenimo sampratos. Mirus žmogaus kūnams, t. y. sthūla ir liṅga śarīroms, išnyksta ir gyvybinė energija prāṇa. Tačiau žmogaus gyvenimas tuo nesibaigia, be trejybės ātma-buddhi-manaso, išlieka kāma-manaso dalis, kuri atsiduria vietoje, vadinamoje kāma-loka, ir ten įgauna naują kūną, vadinamą kāma rūpa. Loka sanskritiškai reiškia lauką-pasaulį, o rūpa – tai forma-pavidalas. Pasak Vydūno, kāma loka nėra kažkur kitur, „tai tik kitas gyvenimo būvis. Sapnuodami mes taipogi jau jame esame. Betgi tuomet labai retai daugiau tematome ne kaip savo pačių geismingumo pavidalus“. Taigi kāma-loka – tai tam tikras pomirtinio gyvenimo būvis, vidutiniškai trunkantis dar apie 30 metų, kuriame žmogus vis dar yra juslingas, bet nebeturi žemiško kūno. Kaip teigia Vydūnas, „Kurs pilns geismingumo ant žemės mirė, temiršta šišon po ilgesnio, kartais po labai ilgo laiko (…), kurs savo karščiavimą visumet taip suvaldė, kad tame jo sauvalniškumo nebeliko, labai veikiai nudeda ir kāma-rūpą.“ Kāma-loką Vydūnas palygina su skaistykla, ta vieta, kurioje žmogus dar turi visokius geidulius, ūpus ir neigiamas emocijas. Tradicinėje budizmo kosmologijoje kāma-loką yra vienas iš trijų pasaulių, kuriame gyvena žmonės, gyvūnai, demonai, pragaro gyventojai ir šešios rūšys dievų.
Bet tai dar nėra galutinė žmogaus būsena. Kita aukštesnė sritis yra devachanas (nuo tibetiečių kalbos žodžio – bde ba can, reiškiančio Budos Amitābhos tyrąją žemę, kurioje atgimstama prieš pasiekiant galutinį išsilaisvinimą) arba spindinčiųjų kraštas. Į šią būsena žmogus patenka nusimetęs savąjį kāma-rūpa kūną. Šioje būsenoje išlieka tik tai aukštesnysis manas, ātma ir buddhi. Tai palaimos sritis ir galėtų būti palyginama su advaita vedāntos besapnio miego sąmone. Vydūnas apie devachaną sako taip: „Žmogus nėra žemiškos kilties. Devachanas, arba dangus, – tai jo tėvynė. Čia jis iš tikro nuolatai ir be atvangos gyvena.“ Bet ir šis būvis dar nėra pabaiga: „priverčia amžinas įstatymas taip ilgai supties tarp gyvenimo „devachane“ ir ant žemės, kol nepasiektas pilnas tobulumas. Tačiau gyvenimas devachane yra naminis (…) Visgi jis randa galą.“ Taigi devachane žmogus vidutiniškai išgyvena nuo 1000 iki 1500 metų, o po to privalo vėl gimti iš naujo, t. y. grįžti į žemę ir atgauti keturias žemiškąsias dalis. Taip ir klostosi žmogaus gyvenimas. Visgi Vydūnas kalba ir apie dar aukštesnį būvį, apie amžinybės gelmę, kurią eksplikuoti sunku jau net ir pačiam Vydūnui. Pasak mąstytojo, „Devachinis būvis yra iš tikro aukštas ir, lyginant su žemišku, tobulas. Tačiau jis vis tik yra dar pragaištingas gyvenimas. Amžinas yra tas, kad Manas susivienija tobulai su Atma-Buddhi.“ Tai yra čia žmogus pasiekia visumą, visagalybę, kuri, pasirodo, yra ir jis pats. Arba, kaip dar teigia Vydūnas, „bet po to stojasi, kas sanskrito kalboj vadinama Nirvana, tai esti išgesimas, būtent išgesimas visų trokšimų, kadangi pilnybė įgyta.“
Raimundas Dzimidavičius. AŠ VĖL IŠEINU… 80×80. Aliejus, drobė.
Visgi veikale „Mirtis ir kas toliau“ ši sistema nėra iki galo eksplikuota, vienas iš iškylančių klausimų yra – kiek reikia išgyventi tokių persikūnijimų, kad būta pasiekta grynoji buddhi-ātmos, arba nirvāṇa būsena? Manyčiau, kad tokį atsakymą galima rasti Vydūno straipsnyje „Sielos kultūra“, publikuotame daugiau nei po 17 metų po „Mirties ir kas toliau“ veikalo pasirodymo. Šiame straipsnyje Vydūnas išskiria septynis žmonių sąmoningumo laipsnius, kurie aiškiai pasireiškia dar žmonėms gyvenant žemėje. Šie 7 sąmoningumo laipsniai neatsitiktinai sutampa su jau aptartomis septyniomis žmogaus dalimis ir būtent nurodo į kiekvieną iš aptartų žmogaus lygmenų, o kartu – ir gyvenimo uždavinį – siekti aukščiausio sąmoningumo laipsnio dar žemėje ir taip po mirties pasiekti mūsų jau minėtą amžinybės gelmę vienyje su visumos pagrindu – Dievu. Vydūnas nurodo net ir konkrečią programą, kaip tą galima įgyvendinti: „budinimas gali ateiti iš skaidriojo mokslo, meno, dorovės, bet jos gali spindėti ir iš kitos sielos“. Pats svarbiausias dalykas – „Reikia pažinti ir viso to pagrindą, kurį galime vadinti „galia“ (…) Toks žmogaus atsigręžimas vadinamas – tikyba. Ji reiškia daug ant visų sielos kultūros laipsnių. Tai yra santykiavimas su gyvenimo slėpiningumu ir visumos Pradu. Iš santykiavimo plūsta sielos kultūrai galia, o tai veda žmogų į tobulybę.“
Bendrai atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vydūno pateiktoje pomirtinio gyvenimo sampratoje mirtis beveik netenka tradiciškai Vakarų kultūroje turimos prasmės, kadangi ištirpsta tarp daugelio gyvenimų ir tampa tik gyvenimo momentu, žengimu tarp gyvenimų, žemiškojo gyvenimo riboženkliu, kuris svarbus atsižvelgiant į būsimą dvasinį (devachaninį) ir amžinąjį gyvenimą.
Paskutinis likęs klausimas – kiek ši schema turi hinduizmo ir budizmo soteriologijos bruožų? Žvelgiant pagrindinių budizmo tezių atžvilgiu, pagrindinis panašumas tarp budizmo ir Vydūno mokymo yra aiškus – reikalavimas „neprisirišti“ prie gyvenimo teikiamų smagumų ir nebūti ūpų, geismų bei minčių priklausomybėje, tačiau tuo pat metu suvokti ir vykdyti tam tikras kilnias tiesas, kurios užtikrina išgelbėjimą – nirvāṇa. Žvelgiant iš hinduizmo populiariausios filosofinės mokyklos vedāntos pusės, matome akivaizdžius Vydūno ir vieno iškiliausių indų filosofo ir garsiausio viśiṣṭādvaitos mokyklos atstovo Rāmānujos mokymų sutapimus, kur tikrovė pasireiškia daugiu (kaip ir Vydūno atveju, kai ātma involiuciškai be savęs išsiskleidžia dar šešiuose lygmenyse), bet vis tiek savyje yra viena – Dieviška tikrovė tapati žmogaus sielai. Kita vertus, Vydūno sistema turi panašumų ir su sāṃkhyos mokymu, kadangi šeši minėti lygmenys išsiskleidžia involiucijos būdu iš vieno prado, visgi sāṃkhyos mokykloje skirtingai nei Vydūno supratime šis pradas materialus ir nekylantis iš dvasinio.
