Įgyvinta praeitis
tekstas: Andrėja Liudžiūtė
Tyloje visas minčių purvas įgauna pavidalus, kurie juda. Žingsniais, kurie tokie garsūs, jog įtiki, kad viskas, ką regi ir ką girdi, vis dar esti čia pat. Akimirkoje, kurioje esi.
Šie purvo sukurti pavidalai šnabžda skirtingais balsais; kol gerai įsiklausius supranti, jog jie kalba prisiminimais, nuoskaudomis, patirtimis. Jie pasakoja tai, ką norėjai, ką manei esant pamiršta. Jų žodžiai kaip peilio ašmenys rėžia randus, kuriuos tiek metų bijojai priliesti.
Skauda.
Savo surambėjusiais pirštais jie braukia praeities dulkes, kurių gausa čiauduliu dusina orą tavojoje gerklėje. Mintimis grįžti į akimirkas, kuriose sustojo ne tik laikas, bet ir tavoji širdis. Pritrūko oro įkvėpti ir tu suklupai. Mirei ar prisikėlei? Ar dabar tai svarbu? Juk esi.
Čia.
Įsikibę į kiekvieną greta esantį daiktą, pavidalai paima jį saujon ir panardinę į jį savo įdubusias, pilkšvas akis, apvartydami rankose apžiūri iš visų galimų būties pusių. Pasigirsta gilus ir duslus kvėpavimas, kuris įgaudamas vis didesnį pagreitį virsta isterišku juoku. Ši baimę kelianti pasitenkinimo ekstazė užlieja ausis kaip jūros banga: staiga ir galingai. Tu paskęsti, prislėgtas svorio praeities, kuri sugrįžo… tokia pat destruktyvi.
Tyla.
.
.
.
.
.
.
Jokio tilto.
Tako.
Ribos.
Pirštai ir toliau gniaužo kiekvieną prisiminimą… vis greityn ir kartu lėtyn, tarsi laikrodis, estintis skubėjimo ir rimties apskritime, nepaliaujamai besisukantis tuo pačiu ir tame pačiame rate. Negalintis ištrūkti. O kaip galėtų, jei jo kūnas ir yra toji riba, ta pati demarkacinė linija, kurios niekuomet negalės peržengti, nes jis žengiantis ja pačia.
Tačiau destrukcijos esmė yra lūžis. Savuoju veiksmu lūžis ne tik padalina pusiau, šiuo padalinimu jis atveria, o atvėrimu iš lais vi na.
Pavidalų pirštų grotose uždaryti daiktai sviedžiami su tokia jėga, jog kiekvienas jų suskyla arba sudūžta į keliasdešimt dalių, tarsi trenktum žemėn minutę ir jos kūnas subyrėtų lygiai į šešiasdešimt sekundžių. Šešiasdešimt, nes jos suskaičiuotos. Nes tik tiek telpa kalėjimo rate.
Vienas po kito dūžta vis kitas daiktas, vis kita patirtis, kitas laikas.
Ar taip esti chaosas? O gal darna? Nesuskaičiuojama detalių gausa dengia žemę, kuria lig šiol vaikščiojai regėdamas kiekvieną įmintą žingsnį, kiekvieną akmenėlį, kuris perspėjo, jog yra čia tam, kad jį peržengtum. Bet dabar viskas tampa viena ir supranti: kiekvienas akmenėlis ir yra šis takas ir šis takas esti kiekviename akmenyje.
Kristina Daniūnaitė. BALTA DROBULĖ iš ciklo PRIEŠ IR PO. 2019. 34×33,5. Ofortas, akvatinta.
Ar tiesa nėra laisvė?
L a I S v Ė atskirti, laisvė suprasti, laisvė paleisti, laisvė atleisti, laisvė būti. Savimi.
Esi laisvas savo rinkimosi veiksme; esi laisvas sviesti šiuos praeities šipulius tolyn ar juos susirinkti. Esi laisvas juos įklijuoti dabarčiai ar sudėlioti taip, kaip buvo dar prieš jiems pabyrant chaosu tavo akyse. Esi laisvas. Ar ne iš šios laisvės ir juokiasi šešėliai, esantys šalia? Ar tai ne jų balsai it upė teka tavųjų minčių vingiais, užliedama akis tuštuma, o norą būti – nebūtimi?
Pažvelk Į šiuos siluetus, Į jų žemėn išbarstytą destruktyvumo šedevrą. Jis įleidžia šaknis Į dirvą, vis gilyn Į… Į raidė pakankama vaizduoti bedugnei; tiesi ir visgi besikabinanti, besileidžianti gilyn, kažkur žemyn; pratęsta ji primintų šaknį, gyslą, giją. Į…Tiesiog Į. Į si ka bin ti. Įk ris ti. Į.
deep into THE HOLLOW.
Ir įkrenti.
Priešais matai jau užaugusią praeitį, nubrozdintą ir išblukintą dabarties. Kai kurių jos dalių jau nebesugebėjai pridėti, kitų neradai, o trečios paprasčiausiai netiko. Viskas atrodo jau nebe taip: tau paaugus, tavoji praeitis sumažėjo. Tai kartojasi nuolat. Kol galiausiai lieka vien pavieniai atsiminimai kaip atskiros neatkartojamos ir nedalomos dalys; viena nuotrupa kaip pati visuma. Sėkla.
Tu susidedi viską į savyje žiojuojančią tuštumą ir jautiesi esąs pilnesnis, turtingesnis. Juk kas gi yra žmogus, jei ne praeities kūrinys, ,,dailinamas” visą gyvenimą iki savo paskutinio atodūsio kaip medis genimomis šakomis?
Ką gi primena šis žaidimas? Šis žaismas vaidmenimis ir prasmėmis (kad ir beprsmėmis)? Ką primena tavasis šešėlis, kai nežinai, kuris esti labiau: tu ar tavo nupjauta galūnė. Tavo kūnas ar jo atvaizdas, atspindys kitame.
Ši šešėlių karalystė primena kovos lauką, kada tiek tu, tiek tavasis priešas esti tas pats TU. Tavo minčių juodi ir gruoblėti pirštai it šaknys apraizgo kūną, kurį su savimi nuolat tempi ir velki, kad tik nestovėtum. Esi perskrostas ir suplėšytas, sudraskytas, bet vis tiek drauge tempiesi paskutinius turimos savasties likučius. Nuotrupas. Velki kiekvieną šaknį, kol ji įsitempia taip stipriai, jog nutrūksta ir ilgainiui pradeda džiūti. Nusikratai dūlėsius ir tampa lengviau, bet jų paliktą tuštumą it bedugnės ertmę užpildo kita mintis, kitas šaknų raizginys. Tu ir vėl tempiesi viską drauge. Kruvinos kojas pavargsta. Priklumpi atsikvėpti. Bet prireikia per daug, kad gebėtum ir vėl atsistoti, o pakilus žengti žingsnį pirmyn. Eiti tolyn.
Iškvepi.
Į
K
V
E
P
I.
ir laikas tiesiog sustoja.
Iškrenti iš bet kokio galimo ir estinčio ciferfblato: laiko, prasmės, tikėjimo, vilties. Su dūž ti. Lygiai taip pat kaip žemėn trenkti prisiminimai. Žinai, kad kažkur jų krūvoje esti žaizda, kurios niekaip lig šiol neįstengi užgydyti. Ir kaip galėtum, kada sluoksnis po sluoksnio ir yra jos išplitimo vieta.
Kaip būtų paprasta iš šios šipulių krūvos išrinkti sopulius ir visus randus palikusius kraujo lašus. Kaip paprasta būtų viską iškvėpti. Bet tu susižeri šiuos stiklus sau į saują ir tarsi rytinius vitaminus, kurie tokie neapsakomai būtini, susikimšdamas burnon tiesiog nuryji. Juk savęs negali pakeisti akimirksniu, negaliu būti kitas, kai jau esi kažkas. Galbūt vieną dieną šis karas praeis ir tu jį kaip nors išgyvensi. Galbūt vieną dieną šios praeities sėklos daugiau nebedygs. O galbūt tu nukrisi kaip tavo nešama sudžiūvusi šaka ir liksi tiesiog gulėti. Minutei, padalintas į šešiasdešimt savęs d a l i ų, veidų. Atmainų.
