Nelaukiant šimtmečio. Kazys Abramavičius. Dienoraščiai, akvarelės, prisiminimai

tekstas: Marius Abramavičius

Oficialiai iš enciklopedijos tai skamba taip:

Abramavičius Kazys Valdemaras (1928 03 04 Kulautuva – 2008 08 18 Vilnius) – lietuvių akvarelininkas. 1954 m. baigė Lietuvos dailės institutą (vitražo specialybę). 1954–57 m. dirbo Kauno S. Žuko taikomosios dailės vidurinėje mokykloje, 1960–64 m. Kultūros ministerijoje, 1964–80 m. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Nuo 1957 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Rusijoje, Latvijoje, Austrijoje), surengė individualių. Kūrinių turi Lietuvos, Latvijos (Rygos) muziejai. Akvarele nuliejo peizažų (Kuršių marios 1979, Nidos kopos 1986), natiurmortų (Saulėgrąžos 1997), portretų (Moteris su skrybėle 1996, Žydrė 1997). Sukūrė piešinių (daugiausia portretų: Aktorė Eugenija Pleškytė 1970, Autoportretas 1997). Kūriniams būdinga lyriškumas, skaidrus koloritas.

Vasara. Kulautuva. 1958. 32×22.

Neva iš balkono. Vakaras. 1958. 41×31.

Iš dienoraščių skamba taip:

1968 metai

Man prie dūšios akvarelės, piešiniai. Intymiai, jautriai be dirbtinio patoso.

1975.09.21

Čiurlionio 100-osios metinės. Visur minėjimai, iškilmės, skamba jo muzika. Amžiaus pradžioj po Vilnių gyvas vaikščiojo, mažai kieno pastebėtas. Dabar plakatuose, afišose – gražus portretas, pagal tą nuotrauką Vilniuje darytą.

Maskvoj, Tretjakovo galerijoj, atidaryta jo darbų paroda. Liaudies meistrai visą kelią nuo Varėnos iki Druskininkų nustatė ąžuoliniais koplytstulpiais Čiurlionio garbei.

Paveikslų galerijoje vakar vyko Čiurlionio kūrinių koncertas – vargonais ir choras.

O aš dar knygos rašyti apie jį nepradėjau. O V. Landsbergis jau parašė. Netrukus išleis.

Ir dabar per radiją skaito amžininkų prisiminimus apie Čiurlionį. Marijos – jo pirmos didelės meilės, Sofijos – paskutinės.

Marius (teksto autorius, red. pastaba) atšventė savo 10-metį. Susirinko apie dvylika draugų. Seneliai padovanojo dviratį. Dvejetų dar neturi.

1983.01.22

Panemune autobusu keliavau į Jurbarką. Romainiai – kur gydžiausi, režisavau, vaidinau, kultmasinį darbą vedžiau.

Romainiai. Poilsiautojas. 1956. 38×23.

Raudondvaris – kapinėse dėdė Kazys, teta Paleckienė kapinėse guli. Šilelis – kur Vladas Dautartas, vaikystės draugas, gyveno. Pralėkė Kulautuvos miškas. Mozūriškiai – pradžios mokykla, kurioje šešias klases baigiau. Dulkiai, Bubiai, Batnuvos tarybinis ūkis. Prieš metus ten mirė paskutinis mano dėdė Pranas. Tėvuko brolis, 13 metų paralyžuotas pragulėjo. Palaidojo Paštuvos kapinaitėse, šalia jo tėvų, mano senelių. Paštuva – jų tėviškė, gimtinė.

Vilkija – miestelis kalne, progimnazijos pastatas, kuriame ketveri metai prabėgo… Pirmoji meilė – skaudi ir prarasta, užtat nepamirštama. Jaunystės dienos žavios, pavasario žiedais nubalusios. Draugai pirmieji, nepakartojami: Ričardas, Valentas, Mindaugas.

Pralėkė jaunystė… Šmėkštelėjo kaip miestelis pro ekspreso langą.

Malūnas ant Mituvos. 1956.

Seredžius, Veliuona, Klangiai, Raudonė, Šilinė, Skirsnemunė. Kiek prisiminimų. Dvibokštė bažnyčia ant kalno, kur prie pirmos Komunijos ėjom…

Kapinėse mamytės tėveliai, mano seneliai, ilsisi. Gimtąją sodybą, kur vaikystės vasaras praleidau, kalkes kasdami nukasė.

Į kalną, į pakalnę – ir Jurbarkas. Tetulės gimtinė.

………………………………………………………………….

1997.07.23

Pirmą kartą K. Šimonį pamačiau 1945 metų rudenį, kai atvažiavau į Kauną mokytis dailės. Pasibeldžiau į namo Višinskio g. 12 Nr. įstiklintas prieangio duris. Už stiklo pasirodė lyg pasakų senelis – geraširdžiu veidu su žilstančia barzda ir akiniais. Neprisimenu, ką jis tada kalbėjo, tik jo balsas buvo toks raminantis, geras, kad atrodė, jog aš jį seniai pažįstu ir jis man labai artimas. Taip pirmas susitikimas ir dabar kaip gyvas stovi akyse… Prisimenu, kai įėjome į vidų, mane nustebino knygų ir paveikslų gausybė. Lentynos nuo grindų iki lubų prikimštos knygų, ant grindų stovėjo rėmai, sienos nukabinėtos paveikslais.

Aš buvau matęs spaudoje jo paveikslo reprodukciją: vaidilutės prie aukuro kūrena amžinąją ugnį. O čia gyvas prieš mane stovintis dailininkas atrodė kaip žynys ar pranašas.

Višinskio gatvėje gyvenau, kai mokiausi Kauno dailės mokykloje, vėliau Dailės institute, o dar vėliau, kada jau dirbau Taikomosios dailės technikume. Pasidariau lyg ir šeimos narys ir bendravau su dailininku iki pat jo mirties – virš trisdešimt metų.

(bus daugiau)