Reabilituoju save

tekstas: Neringa Abrutytė

Reabilituoju save, o maniau – mane išjungė iš tenykščio gyvenimo:

 

 

plienas nesigrūdina                         kandys  suėdė

 

Skelbiu.lt pirktą tarybinio kario švarką su antpečiais SA, bet auksarankė užsiuvinėjo kiekvieną skylutę, tereiks iš Grūto pasiimti (sena meilė nerūdija) Jo akmenį ir mesti dar likusiais jėgos raumenimis Jų pusėn – kilovatnikais ir kilovatmečiais. Jei įjungčiau seną televizorių, neapleidžia jausmas, kad įsijungtų ir nespalvoti „kapitono tenkešo nuotykiai“ ar „labanakt vaikučiai“.

 

Metas surinkti. Ir ne tik – atsirinkti  didžiąsias vizijas ir svajones, sumestas tarp padirbtų monetų, grynu auksu padengtų rublių. Žmonės įvairių tautų parduoda savo pergalingus medalius, darbo knygeles, gimimo liudijimus, pažymių knygeles, senus laikrodžius, žaislus, ženkliukus, skylėtus nuo kandžių karių švarkus… užmačiau štai tokį pieštuką Slava trudu ir ūkišką muilą, kokiu mano klasiokė kadaise plaudavos galvą. Knygas knygas knygas knygas……………

 

Eilėraštis apie  lakštingalą sename Istorijos vadovėlyje ir „Lakštingalos“ poema, kai nebeliko net salomeikos. Užvadino Medijų mokykla. Ne, dar švenčiau – Šv. Kotrynos.

Gal kada nors ir sveikinsimės riebiai SALOmaleikum. Kaip Binkio Vėjas. Į suolus trinasi trinasi trinasi………

Parašė man UAB „Baltų lankų“ vardu tokia R ir pranešė, kad šiuo metu ruošia spaudai Irenos Kanišauskaitės, Nijolės Šervenikaitės ir Sauliaus Žuko 9 klasės literatūros vadovėlio antrą dalį, kurioje autoriai norėtų panaudoti eilėraščius „Riedučiai su pačiūžomis“ ir „Kaip surasti įkvėpimą, sekretas“ iš 2003 leistos Neringos M. Niekad  nebūčiau pagalvojus, kad šių būtent kam nors reikės – laikiau juos silpniausiais. Silpniausiais, matyt, dėl asmeninių priežasčių. Kada nors susirasiu tą vadovėlį – kažkada juk buvau lietuvių k. mokytoja Užupio vidurinėje mokykloje ir variau kuolus ir dvejetus už neklausymą, o pasitaisiusiems elgesiu pažymį pakeisdavau į ketvertą ar penketą.

 

xxx

 

Danijos knygų kubas. Be l. raidės.

1986 m. tarybinėj kino juostoj „Tik vienas posūkis“ vos atpažinau moterį taksistę Eleną gražiąją, kurią vaidino Nijolė Oželytė.

2020 m. ir aš vaidinau (buvau) kavinės savininkę – kartais čia rinkdavosi lietuviškų knygų, daugiausia užsienio autorių detektyvų, emigrantės merginos, aptarinėdavo einamus reikalus ir šiaip išsprūsdavo keistos frazės lietuvių k.

toje kino juostoje lietuvė kalbėjo visiškai be akcento (atpažinau jos balsą) rusiškai, atkreipiau dėmesį, kokie jau tada buvo jos platūs klubai.

merginų emigrančių irgi lietuvių dvasios k(l)ubas buvo pilnas tos lietuvos, kurios savikaina, pasak vieno lietuvių poeto V. Gedgaudo, (buvo)

tolygi savinaikai: vienos raidės skirtumui

ir aš, kavinės savininkė, joms nepardavinėjau gėrimų ir sumuštinių tik už savikainą – viskas gerokai brangiau, bet išgirdau šį tą apie savinaiką iš jų lūpų –

ta frazė sukėlusi nuostabą – tai ištarė Emigrantė: Lietuvoj tik tada bus gerai, kai jie visi išmirs…

nepraeis nė šimtmetis, tiktai viena diena, kai pats kompiuteris išpūs man filmą – atsuksiu juostą darsyk: atmintis išmeta visas detales: gražioji elena, nijole, nemirk, dar pabūk…

Nejaugi mes visi visi išmirsim?

kadras iš filmo „Tik vienas posūkis“ (Odesos kino studija, 1986 m.)

xxx

 

mes visi nuo vieno kelmo nukirsti

 

juos galiu suprasti, nes buvau tokia kaip jie, iš tos pačios muzikos mokyklos…

bet jie – jie kažin ar galėtų suprasti mane, nes niekada nebuvo manimi: ar galėjo mane paveikti pradurtas senelio akordeonas?

ar galėjo mane paveikti daugybė perskaitytų, bet nesuprastų knygų?

nors visi esame išspirti iš vieno ir to paties kelmo, ant kurio sėdi vienas ir tas pats velnias.

nors visi ridename kad ir skirtingo dydžio akmenis, bet į tą patį Kalną.

bet kodėl tik aš galiu suprasti juos – jų istoriją, kas ją groja, kokiais instrumentais. Bet šiais laikais pabrango lankyti muzikos mokyklą.

Bet, sako, visi kažkaip gyvena labai gerai, tik aš nesuprantu – kuo.

buriasi po ta pačia vėliava įvairiose pasaulio vietose, kuria ateitį ta kalba jau nemąstantiems vaikams, ne iš to kelmo spirtiems.

akmuo ant akmens. obuolys nuo obels. kas iš to, visos tos beprasmės kalbos…

 

xxx

 

poezijos pavasaris 2024 Jo Laureatu tapo Vytautas Kaziela už knygą NEATSIMERK VIEŠPATIE

 

„čia seniai negyvena žmonės, čia tik vaidenasi“ (Vyt. Kaziela)

toks panašus šisai laureatas į paskutinį palikuonį ordų čingischano.

praklausiau eilėraščio pradžią mintys apniko apie poeto balsą

tarseną, ąž. lapų vainiką, pilvą, barzdą…

kol gyvas o broli prakaitas varva Atmerk. manęs ten nebuvo

per barzdą viešpats užmerkęs dantis – tik žvilgsnis užkliuvo

Sustabdyta akimirka iš POEZIJOS PAVASARIO 2024 uždarymo renginio tiesioginės LRT transliacijos

SALOMEIKA (a la Kossu ir kt.)

manęs dar nebuvo alyvos rūdijo

manęs nebebus – jau tik vėlės rūdys

jei meilė sena kaip viela nerūdija

kaip kraujui užgijus – daina-Jos-nusiris…

kai jos dar nebuvo alyvos žydėjo

kai jos nebebus tik alyvos žadės

atpūst lapelius toj mokykloj prieš vėją

rūdydama pus: žais(z)dama nuo širdies.