Aš ne sizifas…
tekstas: Kazimieras Barišauskas
aš ne Sizifas
aš akmuo
ir man kalno viršūnė nerūpi
– nežinau, koks kvailys mane ritina…
aš norėčiau gulėt vandeny ir žiūrėt,
kaip teka upė
… betgi kažkas ritina… turbūt tas kvailys gyvena mano galvoje… ropščiuosi iš lovos ir keliausiu į dirbtuvę – ten manęs nekantraudamas laukia dar nebaigtas dirbinys… ir aš nekantrauju, bet… gal pirma padarysiu mažą mankštą, nes reikia išvėdint smegeninę ir išjudint kaulus, tada prarysiu ką nors pusryčiams ir išgersiu kavos… niekur neskubu… man nereikia niekur skubėti… kartais net tyčiom pristabdau save… kūryba yra kaip kopimas į kalną – visi malonumai ir sunkumai tik kelyje, o užkopus viskas baigiasi… akimirka džiaugsmo, įsmeigi savo vėliavėlę, įkali inicialus ir… ir ieškai naujo kalno…
Dėžutė EXODUS (ilgis 9 cm, aukštis 7cm). Žalvaris.
… neseniai kažkas paklausė, ar aš nemanąs, kad pinigai suteikia laisvę… laisvę nuo ko ar laisvę dėl ko… ir kas apskritai yra ta „laisvė“?.. žodis „laisvė“ tarsi didelis maišas, į kurį prigrūsta daug įvairiausių dalykų, ir visi ten skirtingų dalykų ieško… gal kai kam galimybė pirkti viską, ko tik užsigeidžia, ir yra „laisvė’“, bet… nauji batai tam, kuris turi mažai pinigų, suteikia daugiau džiaugsmo nei naujas Ferrari tam, kuris turi daug… deja, tie, kurie turi daug pinigų ir gali leisti sau viską, dažniausiai leidžia sau tik valgyti, kai nealkani, ir gerti, kai neištroškę… aš turiu savo laisvę ir ji niekaip nesusijusi su pinigais… aš neskaičiuoju pinigų, neskaičiuoju dienų, valandų, neskaičiuoju pulso ir kalorijų… mano laisvė – tai galimybė gyventi taip, kaip man patinka, ir daryti tai, kas man patinka, o labiausiai man patinka sėdėti savo „laboratorijoje“ ir realizuoti savo mintis suteikiant įvairioms medžiagoms mano sugalvotą formą ir turinį… kartais parduodu vieną kitą dirbinį už pinigus, nes, deja, nemoku pasidaryti duonos ir vyno… tenka pirkti… didžiausias mano laisvės priešas – tai žadintuvas, kai (retkarčiais) tenka keltis anksčiau, nei gamta pažadina, ir eiti tvarkyti kokių nors „būtinų“ reikalų.
… baigęs dienos darbus užsidėsiu ausines ir išplauksiu į muzikos garsų vandenyną, o gal… o gal išgersiu viskio, kad į viską žiūrėčiau blaiviai, ir parašysiu keletą liūdnų eilėraščių…
vėl rašau tau eilėraštį liūdną
lietaus lašais ant stiklo,
bet nespėju
žodžių sudėt – jie susilieja
ir nubėga be jokios prasmės
tik daugtaškiai
gal laikrodžio,
o gal širdies tiksėjimu…
vėl rašau tau eilėraštį liūdną,
net jei niekad tu jo neskaitysi
rašysiu tavo nuotraukai ant sienos
rašysiu tau,
kad man skaudėtų…
vėl rašau tau eilėraštį liūdną –
ne aš liūdesį tą sugalvojau,
gal jį gervės nutolstančios klykė,
gal šnabždėjo lapai po kojom…
Skulptūra EUROPOS PAGROBIMAS (aukštis 45 cm). Liepa, polichromija.
… kažkas pasakė, kad geri dalykai dažnai ateina per vėlai, bet… jeigu nieko nelauki…
aš nieko nelaukiu…
kartais nušvinta saulė,
kartais matau žvaigždes,
kartais ant veido jaučiu
lietaus šaltus bučinius
ir viskas lyg kine,
lyg langai pravažiuojančio traukinio…
aš nieko nelaukiu…
jaučiu, kaip srūva laikas pro mane
ir per mane
ir žmonės –
aš tarsi veidrodis lange
matau jų veidus,
jie priartėja ir nutolsta,
kartais sustoja
ir žiūri į save, ir nusišypso sau
ar pasitaiso plaukus…
aš nieko nelaukiu…
girdžiu žingsnius,
girdžiu balsus –
žodžiai lyg dulkės vėjy,
nuslystančios kelio paviršium,
kartais atrodo kažkas šaukia…
aš nieko nelaukiu…
… gyvenimas gražus, kol jame dar yra pirmų kartų, bet gražus jis ir tuo, kad yra dalykų, kurie nors ir dažnai kartodamiesi nepraranda savo žavesio.
